Elona Ilgiuvienė
Atostogos yra toks metas, kai norisi pabėgti nuo visų, pailsėti, atsipalaiduoti. Tačiau kartais nutinka ir taip, kad netgi artimas žmogus, su kuriuo atostogauji, gali gadinti nuotaiką. Ką daryti, kad taip neatsitiktų?
Psichologė psichoterapeutė, jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė atsako į žurnalo „Sveikas žmogus“ klausimus
Pirmiausia – kas yra egoizmas?
Lietuviškai tariant, tai savanaudiškumas. Savanaudis, arba egoistas, kitą žmogų laiko savanaudiškų tikslų objektu ir priemone jiems pasiekti. Jo vertybės apsiriboja savais poreikiais ir interesais, o kitų žmonių ar grupių interesų šis žmogus nepaiso.
Žinomas rusų rašytojas I.Turgenevas yra pasakęs, kad egoistai yra trijų rūšių – tie, kurie patys gyvena ir leidžia gyventi kitiems, tie, kurie patys gyvena, bet neleidžia gyventi kitiems, ir tie, kurie ir patys negyvena, ir neleidžia gyventi kitiems. Su antruoju teiginiu sutiks visi, su pirmuoju, kiek pagalvojus, gal ir galima sutikti, o kaip dėl trečiojo? Sunku įsivaizduoti, kad egoistas galėtų neleisti gyventi sau?
Išties sunku tai įsivaizduoti, galima tik pasvarstyti, ką rašytojas paliko tarp eilučių. Gal tai, kad kraštutinis savanaudis yra šykštus: jis šykšti ne tik pagirti, įvertinti, džiuginti kitus dovanomis, jis ima gailėti ir sau pačiam. Toks žmogus nori viską tik kontroliuoti, nieko neišleisti – nei savo dėmesio, nei energijos, nei pinigų. Ši asmenybė valdoma įkyraus valdžios troškimo, ir pati nemoka gyventi džiaugdamasi tuo, ką valdžia suteikia. Tokią asmenybę psichologai vadina obsesine-kompulsine, ir jai iš tiesų nelengva jaustis laimingai – trukdo nuolatinis nerimas ir vidiniai konfliktai tarp dominavimo ir paklusimo, kontrolės ir chaotiškumo. Tačiau pirmiausia savanaudiškumas yra vertybinis bruožas, ir jis gali būti būdingas ir kitokio tipo asmenybėms.
Egoizmas būdingas daugeliui. Ar yra visiškai savęs nemylinčių žmonių? Kiek egoizmas trukdo ne tik aplinkiniams, bet ir pačiam sau? O gal padeda?
Sveikas savanaudiškumas išties reikalingas. Viename latviškame animaciniame filme, kuris vadinosi „Praryti varlę“, buvo šeima, kurioje tėtis ir mama mokėjo nuryti nuoskaudas – varles, to mokė ir savo sūnelį. Net tada, kai vaikai tyčiojosi iš sūnaus, o vėliau ir jį sužalojo, tėvai ragino jį praryti varlę. Net tada, kai į jų namus įsikėlė svetimi žmonės, jie visi rijo varles. Kai juos ėmė fiziškai išnaudoti, jie toliau rijo varles. Tokiu būdu visa šeima patys virto varlėmis. Kaip jie galėjo to išvengti? Tik suvokdami ir gindami savo ribas, kartais netgi agresyviai kovodami su skriaudėjais. Tam pasitarnauja sveikas savanaudiškumas – savo poreikių ir interesų suvokimas ir gynimas.
Egoizmas neretai painiojamas su narcisizmu. Kur yra riba? Ar narcisizmas nėra kompensacinis nevisavertiškumo komplekso mechanizmas?
Taip, narcisizmas susijęs su labai trapia saviverte, gelminiu menkavertiškumu, kuomet žmogus nėra gavęs pakankamai motinos meilės tiesiog todėl, kad jis yra. Jį mylėjo tik už kažką: kad buvo paklusnus, kad buvo geras mokinys, kad grojo instrumentu, kitaip tariant, pildė tėvų lūkesčius. Tėvai gal net nesąmoningai gailėjo jam besąlyginės meilės, o kartais net smerkė tokius jo poreikius. Juo žavėdavosi tik tada, kai parodydavo kažką nepaprasta, o reikalavimai būdavo labai aukšti. Toks žmogus ir suaugęs kelia sau ir kitiems aukštus reikalavimus, nori išsiskirti, sulaukti kitų susižavėjimo, nes tai maitina jo trapią savivertę. Jis gali atrodyti šaltas, neprieinamas dėl to paties gelminio menkavertiškumo, kurį visaip stengiasi apsaugoti. Gali būti godus gyvenimo stimulų, jėgos, pinigų, valdžios, niekad nepasisotinti jau pasiektais dalykais. Tuo būdu kitiems jis atrodo arogantiškas savanaudis, kartais toks iš tiesų ir yra.
Kodėl narcisizmą sunkiausia pastebėti savyje?
Ne tik narcisizmą, bet ir daugelį kitų dalykų mes pirmiausia pastebime kituose. Taip veikia vadinamoji projekcija – viena iš asmenybės gynybos nuo nerimo formų. Kai priskiriame kitiems nelabai malonias savybes, tada mus tie žmonės erzina, tačiau mes patys sau liekame nepriekaištingi.
Žymusis psichoanalitikas Zigmundas Froidas teigė, kad nedidelis narcisizmas būdingas kiekvienam, taip pat kad “Aš” vystymasis vyksta pašalinant pirmapradį narcisizmą, kurį trokštama vėl atgauti“… (prašome plačiau)
Pirminis narcisizmas – tai meilė sau, savo kūnui, vystymosi perspektyvoje atsirandanti pirmiau negu sugebėjimas bendrauti su kitais ir mylėti kitus. Narcisistinėje vystymosi fazėje kūdikio psichikoje ima reikštis didybės, ekshibicionizmo, visagalybės patyrimai. Jis tuo metu dar negali savęs atskirti nuo motinos, motina atrodo jo tęsinys, ir visa, ką ji duoda, atrodo dėl paties kūdikio poreikių savaime atsirandantys dalykai. Ši fazė yra būtina, ir joje svarbu kūdikio poreikių ir aplinkos sugebėjimo juos patenkinti atitikimas. Jei pritrūksta tokio atitikimo, pritrūksta to spindinčio motinos akių žvilgsnio, vėliau žmogus visą gyvenimą jo trokšta ir negali pasisotinti.
Kas didesni narcizai – moterys ar vyrai?
2008 m. JAV atlikto epidemiologinio tyrimo metu išsiaiškinta, kad narcisistinis asmenybės sutrikimas dažniau būdingas vyrams, dažniau vienišiems ar išsiskyrusiems ir jaunesnio amžiaus žmonėms. Lietuvoje atliktų tokių tyrimų rezultatų man matyti neteko, tačiau gali būti, kad proporcijos panašios. Vis dėlto svarbu atkreipti dėmesį, kad čia kalbama jau apie sutrikimą, o ne apie narcisistinį charakterį, kuris nesiekia sutrikimo lygio.
Dabar vis dažniau girdime, kad per mažai mylime save, kad reikia to mokytis. Ar tai ne narcisizmo skatinimas? Kiek apskritai narcisizmas yra būdingas šių dienų kultūrai?
Patologinį narcisizmą mes skatiname savo „žvaigždžių“ kultūra, kai nuolat žavimės tik didelių pasiekimų, sėkmės, galios, turto įgijusiais, gražiais ir gražiai apsirengusiais, būtinai jaunais žmonėmis, ir su jais tapatinamės. Sveika meilė su tuo neturi nieko bendra. Iš tiesų reikia mokytis save mylėti – pagarbiai elgtis su savo giliausiomis vertybėmis, savo besikeičiančiu kūnu, jausti savo ribas ir neturėti pretenzijų į dievišką visagalybę, susitaikyti su savo baigtinumu. Ne nuolat narcisistiškai save tobulinti, kad dar labiau būtum panašus į dievus ar net juos pranoktum, bet nuolankiai priimti savo žmogiškumą, su jo žavesiu ir silpnumu. Ne balansuoti tarp idealizavimo ir nuvertinimo, kai vieną akimirką mes patys arba mūsų išrinktasis mums žėri aukštai ant pjedestalo, kitą – jau patys murdome jį purvyne ir pilame ant jo pamazgas, o priimti save ir kitą kaip žmones su trūkumais.
Kita vertus, ne taip seniai buvo mokoma priešingai , t.y. kad kitų, visuomenės interesai turi būti aukščiau už savuosius. Kiek toks mokymas klaidingas ar, atvirkščiai – naudingas?
Komunizmo ideologija, tiesa, manipuliatyviai, tik pasiskolino didžiųjų pasaulio religijų – budizmo, krikščionybės – iškeltą pasiaukojimo idealą. Pasakojama Budos Šakjamunio praeitų gyvenimų istorija, kurioje jis ne kartą aukodavo net savo gyvybę, kartą – alkanam tigrui. Žinome ir Kristaus pasiaukojimo žmonijos labui ir atgimimo istoriją, kuri mitiniame laike kartojasi kasmet Velykų metu. Tuo tarpu senoji lietuvių kultūra pasižymi savo vaišingumu ir svetingumu, kurio pagrindas yra tikėjimas, kad svečias į namus – tai Dievas į namus. Žinome savąją talkų tradiciją, kuomet žmonės vieni kitiems padeda be jokio užmokesčio, su džiaugsmu ir smagiai bendraudami. Dabar vis labiau plinta savanorystės idėja, labdaros ir paramos renginiai, gelbėjant silpnuosius, sergančius ir alkstančius. Taip ir laikosi bendruomenės. Mums labai svarbu išlaikyti artimą ryšį ir sugebėjimą padėti vienas kitam, ir tai labai praktiška – šiandien aš padėsiu, o rytoj padės jau man. Be to, kur du stos, vis daugiau padarys. Taip ir Sąjūdis susitelkė – per nesavanaudišką ir aktyvų dalyvavimą, net neturint šiuolaikinių ryšio priemonių, net nepaisant ekonominių ir karinių grėsmių.
Ar yra visiškai neegoistiškų žmonių? Ar jie tikrai tokie geruoliai? O gal tiesiog nepasitikintys savimi žmonės, kuriuos nerealizuoti norai ir svajonės gali privesti prie gilios depresijos?
Visai neegoistiški žmonės turbūt vadinami šventaisiais, ir tokių žmonių, kurie realizuoja aukščiausias atsidavimo vertybes, tikrai yra. Didžioji dauguma sąmoningų žmonių yra kelyje į darną, kad galėtų derinti ir savo, ir kitų poreikius. Na, ir lieka nemaža sielos gilumoje pykstančių ir pavydinčių kitiems, ir jaučiančių viduje kartais pačių sąmoningai nesuvokiamą meilės ir savigarbos trūkumą.
Tad koks yra sveikas egoizmas?
Aš vis dėlto mieliau vartočiau sveikos meilės ir pagarbos sau sąvoką. Juk sveikas narcisizmas, paprastai kalbant, tai jausmas, kad mane myli ir aš esu geras, tiesiog esu geras ir vertingas toks, koks esu. Tada sugebu siekti savo tikslų, suvokdamas savo ribas, pasidžiaugdamas laimėjimais. Kartu sugebu mylėti kitus ir su jais nuoširdžiai, autentiškai bendrauti, dalintis, padėti.
Reklama
Nėra susijusių.
Parašykite komentarą