J.Matuza. Dievo kibirkštys (32)

efoto.lt, K.Mikalausko nuotr.

efoto.lt, K.Mikalausko nuotr.

Kokia jėga yra mano sodyba-vienkiemis! Tik tai pajusti šiuolaikiniam miesčioniui reikia bent trijų parų,- tai – mažiausias laikotarpis, po kurio miesto „patogumai“ ima atrodyti įtartinai. O pabuvus vienkiemyje mėnesį, atpratus nuo miesto erzelynės, kelionė atgal į miesto getą pasidaro tolygi grįžimui į kalėjimą po atostogų. Gali galvot kiek nori, niekaip negali suprasti, už ką ir kieno buvai taip neteisingai nuteistas iki gyvos galvos.

Kas blogiausia, miestiečiai prie to taip pripratę, kad užmiršo esą kaliniai, o į tokius, kaip aš, žiūri kaip į keistuolius nė neįsivaizduodami, kokie keisti yra patys. Negaliu šioje vietoje nepacituoti Jankovskio vaidinto rašytojo iš Tarkovskio „Atgailos“: kartą vienas žmogus, eidamas per pelkę, pastebėjo kemsynėje besikapanojantį žmogų. Nepaisydamas pavojaus, beatodairiškai šoko jo gelbėti. Kemsynė buvo klaikiai klampi ir pavojinga, bet gelbėtojas nekreipė dėmesio į nieką, išskyrus tai, kad reikia padėti skęstančiajam. Buvo taip sunku, jog kelis kartus žmogus pamanė, kad pražus abu – beveik neįmanoma buvo kapanotis pačiam lig kaklo įgrimzdus pelkėje, viena ranka įsikibus už kelių laibų šakelių, o kita bandant padėti nelaimingajam. Vienok, po kelių valandų kovos, jam vargais negalais pavyko nelaimėlį ištraukti. Guli jie taip šalia vienas kito ant tvirtos žemės, bandydami atgauti kvapą. Staiga išgelbėtasis, vis dar sunkiai šnopuodamas, išsprogusiomis nuo išgąsčio ir išsekimo akimis, drebančiu balsu klausia:

– Ei, tu ką čia padarei?

– Kaip ką,- nustemba žmogus,- aš tave išgelbėjau!

– Durniau! Aš čia gyvenu,- ir šast atgal į savo pelkę…

Vargu ar įmanoma vienkiemių ramybės nežinantiems miestiečiams paaiškinti, kaip užsikreti gyvenimo entuziazmu, kai tave anksti rytą pažadina entuziastingas paukščių čiulbėjimas. Arba koks blankus yra Čaikovskis prieš vidurvasario vabzdžių simfoniją medumi kvepiančioje pievoje arba kelias paras beveik be perstojo giedančių lakštingalų duetą. Arba koks skanus yra ką tik nuskintas agurkas iš tavo prižiūrėtos lysvės po atviru dangumi arba alyvinis obuolys nuo tavo medžio. Arba kaip nuostabu pačiam atrasti, kodėl alyviniai obuoliai vadinasi alyviniais. Koks skanus vanduo iš tavo rankomis išvalyto ir sutvarkyto šulinio. Kaip smagu suvaikėti, įsilipus į aukštą, vėjyje siūbuojančią trešnę, prisiskinti kibirėlį trešnių su adrenalinu. Arba kokia svaigi apima palaima, kai išlipęs iš eketės parbėgi atgal į tokią malonią savo rankomis pastatytos pirtelės šilumą.

Neįmanoma paaiškinti pastoviame strese gyvenantiems žmonėms, kaip blogai jie gyvena nes jie, dėl žmogaus psichologijos stebuklingos savybės efektyviai ignoruoti nepakenčiamas sąlygas, jų paprasčiausiai nebepastebi. Be to, įprastinėje ir niekuomet nesiliaujančioje miesto erzelynėje erzinančių faktorių tiek daug, kad neįmanoma suprasti, kas tave konkrečiai erzina – triukšmingas, smirdintis transportas, kurio pilnos gatvės, kiemai ir aikštelės, sausakimši prekybos centrai, neišauklėti kaimynai, despotiškas šefas, buki pavaldiniai, kainos ar neteisingi lūkesčiai, valdžios ciniškas tironiškumas, kiti tokie pat kaip tu susierzinę žmonės, ar viskas kartu. Kai žmonių vienoje vietoje šitiek daug, jie vieni kitus gali tik erzinti.

Į mano vienkiemį, į kurį praktiškai niekas be stirnų ir ežių neužklysta, retsykiais užsukantys žmonės džiugina. Pas mane karts nuo karto išsimaudyti tvenkinyje užsuka kaimynų vaikai ir patys kaimynai po sunkių kaimiškų darbų, man visuomet smagu, kad jiems pas mane patinka. Netrukdo net įtarimas, kad tie vaikai gali būti atsakingi už nuvalgytus mano agrastus vasaromis. Jie gi vaikai, aš ir pats prisimenu, kokie man būdavo skanūs mano močiutės kaimynų agrastai. Daug skanesni už močiutės…

Vieną vasarą, prasidėjus karščiams, iš toli vis pastebėdavome tuos vaikus nuolat betikrinančius, ar mes jau ruošiamės išvažiuoti, kad jie pagaliau galėtų išsimaudyti. O mes neišvažiuodavome, nes mums buvo atostogos. Tai vieną dieną jie pasiuntė derybininką – pačią mažiausią mergaitę balta skarele. Sako „dėde, ar mes galime pas jus išsimaudyti?“

– Žinoma galite,- sakau,- o koks tavo vardas?

– Aušrelė.

Kas galėtų mažai mergaitei, apsigobusiai balta skarele ir vardu Aušrelė atsakyti! Mieste tų aušrelių tiek, kad nebegali išskirti individualybės.

Dabar pačiam keista, kad nė už ką nebūč patikėjęs, jei kas prieš 10 metų būtų pasakęs, kad norėsiu gyventi  vienkiemyje, būti su civilizacija susijęs tik niekaip kitaip neišsiverčiamu minimumu, kad lauksiu pomidorų, pasodintų po atviru dangumi, sunokimo kaip stebuklo. Kad įmanoma tokia ramybė, kai erzelynė išsijungia. Vos tik įšsuki sodybon iš vieškelio. Akimirksniu patampi niekuo ant savo žemės. Gali vaikščioti pusplikis, maudytis nuogas, palikti nardymo kaukę su vamzdeliu ant tiltelio ir nesijaudinti, kad kas nors juos paims. To erzelio išsijungimo pojūčio neįmanoma perteikti – jį galima tik pajusti pačiam. Bet tam reikia nuosavos sodybos. Tik iš kur ją visiems paimti, kai su kaimu vis daugiau žmonių niekaip savęs nebesieja…

Paimt, pasirodo, yra iš kur. Kartais tai – daug paprasčiau, nei gali atrodyti iš pradžių. Iš savo patirties galiu paliudyti, kad svarbiausia čia – pirmasis žingsnis. Noras ir sprendimas sodybą susirasti. Arba kad sodyba jus surastų – kaip kam labiau patinka. Esmė – ketinimo rimtume. Kaip dažnai mes save apgaudinėjame kažko norį, kažką darysią, kai patys puikiausiai suvokiame, kad nė neketiname daryti. Visai kaip tie alkoholikai, besidievagojantys mesią gert nuo rytdienos, – jų pagiringuose žodžiuose nėra nė lašo ketinimo. Todėl tuščiai išsakytas noras „aš noriu sodybos“ nieko nereiškia, jei jis nesiremia į tvirtą ketinimą. Man dabar regisi, kad pasaulyje nėra stipresnės jėgos, galingesnės energijos už žmogaus ketinimą. Jis – kažkokia Dieviška kibirkštis mumyse. Kuriuose jos daugiau, tie yra arčiau Dievo, tiems viskas sekasi daug geriau, nei likusiems. Aš netgi tikiu, kad ketinimą galima ugdyti, didinant jo jėgą.

Ir dar jaučiu, kad ketinimą labiau stiprina ne, kad ir begalinis, galvojimas apie ketinimo tikslą, bet kažoks konkretus su ketinimu susijęs veiksmas. Pavyzdžiui aš vieną dieną supratau, kad noriu sodybos. Tuomet atlikau labai paprastą, labai konkretų poelgį – nusipirkau laikraštį su skelbimais ir, visiškai neturėdamas jokių pinigų tokiai investicijai, apvažiavau kelias mano kriterijus atitikusias sodybas pasižiūrėti. Bežiūrinėjant mano ketinimas tik sustiprėjo. Į ketinimo stiprinimą aš įtraukiau ir žmoną su vaikais – jie savo mintimis ir svajonėmis mano ketinimą dar labiau sustiprino, nes jis tapo mūsų ketinimu. Įtraukiau ir draugus pasidalindamas su jais savo svajone. Kartą vienam draugui postringaujant apie namą užmiestyje pasakiau, kad aš mieliau rinkčiausi sodybą be pastatų – vis tiek norėčiau namą pasistatyti savaip, todėl nereikėtų rūpintis svetimų trobesių griovimu, šiukšlių išvežimu ir pan.

Po kelių savaičių tas pats draugas paskambinęs pranešė – yra tokia sodyba, kokios norėjai – va savininko telefonas. Nuvažiavome su žmona pasižiūrėti ir supratome – čia – tai, ko ieškojome ir kad ta sodyba bus mūsų. Joje tikrai nebuvo trobesių, tik sudegusio namo ir tvartelio pamatai, todėl ji kainavo vos vieną tuometinį mėnesinį atlyginimą. Taip mano ketinimas turėti sodybą virto tikrove, ir mano ketinimo jėga žodį pavertė kūnu.

Tokia žodžio vertimo kūnu kibirkštis yra kiekviename iš mūsų. Paketinkite rimtai patys ir įsitikinkite…

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

32 komentarai

  1. zemaiciu zydas:

    Autorius aiskiai nezino kas yra miestas

  2. Nuostabiai taikliai ir tiksliai aprašyta ir apsakyta kaip ir aš jaučiuosi savo Sodyboje. 110 % mano minčių. Kažkokia mistika. Pasirašau po kiekvienu žodžiu kaip po savo autobiografiniu kūriniu :). Ačiū, gerbiamas Jonai.

    • Vaidilosvainis:

      Už ačiū- ačiū, mil čeloviek, kaip sako rusai. Man taip smagu, kad tokių žmonių, kaip mes, bendravardi Jonai, Lietuvėlėje ne tiek ir mažai. Aš jau tikiu, kad ne labai už ilgo mūsų pasidarys dauguma, nes nauja era nebeatšaukiamai prasidėjo. Ir Lietuvai nėra šansų nesuklestėti, kaip niūriai ir slogiai beviltiškai šiandien viskas beatrodytų.

  3. Audrone:

    Va, aš ir sakiau, kad du tokie lietuvninkai Jonai turi susidraugauti! O paskui mes visi važiuosime pas juos į svečius, jų NEAPSAKOMAI gražiose pievose gainiosime drugelius, na, ir šiaip, veiksime ką nors naudingo Lietuvai. Valio!

  4. Rimvydas:

    Sodyba gerai, bet tai atsiskyrėliškas gyvenimas… Darna su gamta būtina, bet tai tik viena reikalo pusė. Būtina ir darna su žmonėmis, su bendruomene, o tam reikia joje gyventi. Tik aišku – iš kur paimti visą taip gyvenančią bendruomenę?..
    Bet kas autoriaus parašyta – tas tiesa. Miestas yra nedarna ir lietuviškos savasties – pasaulėvokos, kalbos ir t.t. kapinės. Tik kas rytą basomis išėjęs į RAsą, pažvelgęs į auštRĄ – kaip aušta RA, įkvėpęs gaivų o(a)RA, vakare ją palydėjęs su žaRA – gęstančia RA, pasijunti Dievo Vienio dalimi ir lietuviški žodžiai skamba savo terpėje.

    • Vaidilosvainis:

      Nesutinku, Rimvydai, dėl atsiskyrėliškumo sodybose,- kur labiau, nei mieste žmonės gyvena atsiskyrėliškus gyvenimus, įsikniaubę į savo telikus, nepažinodami, net nesisveikindami su artimiausiais tos pačios laiptinės laiptų aikštelės kaimynais? Ar dažnai žmonės mieste, palabinti prekybos centrų pardavėjų privalomuoju pasisveikinimu, jiems atsako ir dar nuoširdžiai paklausia, kaip gi jiems sekasi?.. O kaime žmonės, žinokit sveikinasi nuoširdžiai su visais, jiems nepasisveikinimas atrodo lygiai taip pat keistai, kaip miesčionims kaime tai, kad su jais sveikinasi nepažįstami…

  5. Iš miškų:

    Hmm…Čia vienas autorius užrašė bendrą būseną visų nuoširdžiai mylinčių, gerbiančių ir gyvenenčių kaime. Kažkaip ir mūsų šeima tais pačiais jausmais gyvena savo vienkiemy su medžiais, paukščiais, stirnom, daržais, avimis, kurkiančiom varlėm, nupjauto šieno kvapu, čiobrelių aromatu, dobilienoj dūzgiančiom bitėm, rūku, rasa, lietum, …

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Pagoniams reikia Gamtos.

      • Rimvydas:

        nereikia mauti ant pagoniško kurpaliaus lietuvių. Krikštijimo metu lietuviai dar nebuvo visiškai supagonėję. Pagonybė tai daugiadievystė, o lietuvių ta taip vadinama daugiadievystė buvo sakyčiau sąlyginė, dar besiformuojanti, dar buvo išlikęs Dievo Vienio suvokimas, nors ir yrantis. Pagonys buvo šumerai, egiptiečiai, graikai, romėnai. Ar pagoniui Romos gyventojui gamta labai rūpėjo, o darna su ja?..

        • Artūras Gotautas:

          Papildant Vilmantą,Gamtos reikia Visiems,nes mes Jos dalis,nors ir netobula,bet Jos dalis..
          Atsiriboti reikia nuo visų priklausomybių,tame tarpe įskaitant ir religines priklausomybes..Religijas sukūrė žmogus,Gamta jų nesukūrė..Kaip kas ir šiuo metu sparčiai kuria religijas,ir Lietuvos žemelėje…
          Visos religijos yra “opiumas” liaudžiai,jeigu (pa)sąmonė yra (pa)krikus,tai “opiumui” visi laisvi keliai plisti gilyn,kuo gyliau,tuo tragiškiau..Paskui atsiranda visoks “aukojimas” vaikų,gyvūnų,paukščių,augalų,savęs ir t.t..Už viso to stovinti asmeninė nauda..
          Net ir posakių pilni aruodai,”kad kvailą ir bažnyčioje mušą”..
          Yra PaSaulėŽiūra/PaSaulėJauta ir TikĖjimas nuo Saulės su SauŽinia..
          Posakis iš Gintarinės posakių skrynios: Ne įsitikinimai kuria Tiesą,o Tiesa teisia visus įsitikinimus..

          • Rimvydas:

            žmogus yra tobulas, nes yra toks, koks yra ir jis yra gamtos, kuri yra tobula, dalis. išsigimsta, suserga ir kitkas gamtoje, ne tik žmogus, bet tai gal būt irgi dalis tobulumo. juk liga nėra tai, kas netobula ar tobula. žmonija serga ir kuo baigsis ta liga – kas žino, bet gal tuo persirgti reikia, ar gal ta liga – tai kur kas platesnio mąsto įvykių dalis?
            o dėl pasaulėžiūros – tai tik žiūra, rega. pasaulio, aplinkos suvokime svarbu ir net svarbiau yra klausa, uosa, lytėjimas. tad visus juos reikia jungti, nes tai yra tie vartai, tos čakros, per kurias mūsų protas gauna pirmines žinias apie aplinką. Taigi, manau, pasaulėžiūra yra per siauras apibūdinimas, o visus apjungiantis yra pasaulėvoka. Nors galima siūlyti ir kitas sąvokas.

            • Artūras Gotautas:

              Pritariu Rimvydui.
              Posakiai:
              Žmogaus protas viską atrakina trim raktais-rega,kalba,klausa.Matyti,kalbėti,girdėti.Tai apima viską..
              Visas mūsų vertingumas-sugebėjimas mąstyti,stenkimės mąstyti Teisingai,tai moralės pagrindas..
              Įpročio grandinės paprastai yra per plonos,kad jas pajustum,bet per stiprios,kad nutrauktum..
              Žmogus neturėtu griauti to,ko pats negali sukurti..
              PaSaulėŽiūra,PaSaulėJauta,PaSaulėVoka,PaSaulėRaiška viska po/nuo/į motulės Saulės..

              • Rimvydas:

                teisingai – nuo / į saulę. Visa senoji pasaulėvoka “konstruojasi” apie ją ir apie santykį su ja. Daugybė esminių žodžių tai atspindi ir jų kilmė susieta su saule, jos pavadinimu. Tiesa, kalbininkai tai neigia. Ir labai gaila, nes taip nesuvokiama žodžių prasmė ir kilmė, o tada nesidėlioja senosios pasaulėvokos vaizdas.
                saulė – RA

    • Vaidilosvainis:

      Aš gi sakau- mūsų daug! Va, Rimvydas sako, kad sodyba yra atsiskyrėliškas gyvenimas. Tik, kažkodėl aš, vis dar tesiblaškantis tarp miesto ir kaimo, savo kaimo kaimynus, gyvenančius net už kelių kilometrų, pažįstu ir bendrauju su jais, padedu jiems, o jie man nepalyginamai daugiau ir mieliau, nei su tos pačios laiptinės miesto daugiabutyje kaimynais…

      • Rimvydas:

        ne taip mane supratai:) atsiskyrėlišku gyvenimu aš vadinu gyvenimą sodyboje vienkiemyje, kuomet kitą žmogų sutinki gan retai, kai tavęs su kitais žmonėmis nesieja kasdieniai bendri reikalai, bendri darbai, maina to ką užaugini, pasigamini, talka ir t.t. Būtent žmogaus kasdieniai santykiai su kitais žmonėmis. Kadaise mūsų protėviai gyveno gamtoje, darnoje su ja, bet ne vienkiemiuose, o gyvenvietėse, kur kas dieną kartu kūrė tarpusavio santykius, ir juose siekdami darnos. Būtent tas ir yra pilnatvė. Kodėl dabar taip nėra? Nes visuomenė apskritai nebėra tokia, tad kitokie bėga nuo jos ir nuo miesto, taip atkurdami bent jau dalį darnos visumos – darną su gamta. Tai irgi gerai, bet to dar negana. Tad ir sakau – ar gali susiburti ir vienoje gyvenvietėje kaime gyventi tokia bendruomenė, kuri santykyje su gamta būtų tokia, kaip kad rašo autorius, bet taipogi ir jų tarpusavio santykiai būtų tokie pat?

  6. Artūras Gotautas:

    Butai yra getai,tad koks gali būti darnus (su)gyvenimas getuose..?? Esi savanoriškas kalinys juose,tik daugelis to net nenori suprast..
    Kuo arčiau Gamtos,tuo arčiau Tobulybės,kuo arčiau Tobulybės,tuo arčiau Taurios Darnos..
    Pasikartosiu iš Gintarinės posakių skrynios: VISATA-GAMTA-DARNA
    Gamta vienintelė knyga,kurios kiekvienas puslapis prasmingas..
    Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną,Gamta įtikinamai sako,kad reikia daugiau klausytis,negu kalbėti..
    Gamta-amžinai besikeičiantis debesis,niekuomet nebūdama tokia pat,Ji visuomet išlieka pačia Savimi..
    Gamta niekada nelaužo Savo įstatymų..
    Kas yra žmogus Gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko..
    Gamta sukūrė mirtį, kad turėtų daug gyvybės..
    Protingas yra tas,kuris pažįsta Gamtos ir Pasaulio tvarką,o išmintingas-kuris nori ir moka gyventi kaip liepia Gamta..

    • Rimvydas:

      Gerai pasakyta. Aš dar pridurčiau, kad ir nosis su skonio jusle mums duoti, kad ne tik klausytume, bet ir užuostume gamtą ir nedėtume į burną visokio š… Ar pastebėjote, kad ilgiau pabuvus gamtoje (tik ne taip, kaip miesčionys įpratę), valgius gamtišką maistą, gėrus tyrą vandenį, vėl paragavus maisto iš prekybos centrų oi kaip neskanu pasidaro… o kaip dvokia plastmasės, išmetamieji dūmai ir apskritai – visas miestas dvokia. O kaip nupurto nuo parfumų, nuo jų šleikštaus dirbtinio kvapo? Kurį laiką pabuvus mieste, vėl pamažu prie to pripranti.. Atbunka juslės. Rytiečiai tai vadina čakromis – reikia jas atverti. Lietuviškai tai būtų juslės – klausa, uoslė su skoniu, lytėjimas, rega. Gamtoje jos išsivalo, atsiveria, mieste vėl užsikemša, užsidaro. Iš čia miesto žmonių uždarumas ir susvetimėjimas, yra tik išorinis paviršinis komunikabilumas.

  7. zemaiciu zydas:

    2011 antroje puseje planetos miestu pupulecija aplenke gyvenanciuju Ne mieste pupulecija. Statiscika. Kazin kodel jie visi renkasi getus ir lusnynus vietoj to kad liktu savo dziunglese ir medituotu darnoj su kirminais ir krumais? Sliogerys pavadino miestus “zemes veziu”…as gyvenu 11 mln gyventoju vezyje kuriame kalbama daugiau nei 300-ais kalbu. Ir ju cia tik daugeja. Lietuviu priskaiciavo kazkas tiek kiek ju buvo pries 5 metus klaipedoje. Cia kas – masine beprotyste turbut?

    • Rimvydas:

      visiškai teisingai pastebėta – masinė beprotystė

      • Vilmantas Rutkauskas:


        Kas baisiausia, mananau, kad getuose Ugnis patapo iškeista į lyg ir patogius radiatorius. Ir šventa Ugnis tapo būtinybe tik šašlyko Gamtoje kepimui.
        ——————————————-
        Kai nuvažiuosite pas Girinį (girininką) pirktis malkų, sakykite : atvažiavau šventų malkų.

    • Vaidilosvainis:

      Mielasis, man regis, kad tai jūs nesuprantate, apie ką kalba. Suprantu, kad didžiuojatės gyvenąs Londone, bet kada paskutinį syk buvote vienkiemyje bent tris paras iš eilės? Jūsų pirmojo komentaro išprovokuotas, galiu irgi pasigirti, kad ne tik Londone buvau, kad gyvenimėlis spėjo pablaškyti ne turistu ir po tokį svietą, kokio pačiam, sprendžiant iš jūsų jauno mąstymo, matyti tikriausiai neteko: Hamburgas, Hanoveris, Berlynas, Maskva, (tuomet dar) Tbilisis, Dušanbė, Baku, Taškentas… Teko pervažiiuoti Kazachiją skersai traukinio vagone, panašiame į tuos, kuriais Sovietų Sąjungos, tame tarpe ir Lietuvos, žmonės buvo gabenami į Sibirą. Ir žinot ką? Žinokit modernaus Londono erzelis niekuo iš esmės nesiskiria nuo feodalinio Taškento erzelio. Taškente aš buvau prieš 30 metų, esu tikras, kad šiandien tie skirtumai dar labiau sumenko.

  8. Genovaite:

    Gerb.Jonai, labai patiko straipsnis. As irgi turiu gimtaja sodyba vienkiemy, bet mirus tevams ir vyrui, viena grizti pastoviai gyventi dar nesiryztu, nors vasara keli savaitgaliai, praleisti nuostabioj gamtoj, duoda didziule dvasine palaima.
    Sekmes Jums !

  9. Egle:

    Labai taiklus straipsnis. Kaip tik dėl to, kad pritariu autoriaus įžvalgoms, šiuo metu puoselėju svajonę įsirengti tėvų sodybą gyvenimui. Seniai apie tai svajoju, ir žinau, kad jau neužilgo ten bus mano namai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: