D.Mitaitė. Žaliam senųjų kapinių medžių atminimui (4)

Donata Mitaitė | psvb.lt nuotr.

Donata Mitaitė | psvb.lt nuotr.

Važiavau į tėviškę ir mane ištiko šokas, pro autobuso langą išvydus senąsias Linkuvos kapines: medžiai, kurių šiame kalnelyje augo tiek daug, iškirsti, belikę vos keletas prie patvorių. Baisiau pasidarytų nebent tada, jei, pasukusi keliuku gimtosios sodybos link, pamatyčiau, kad didžiulių medžių, daug dešimtmečių iš visų pusių apglobusių namus, nebėra, kad mūsų gryčia stovi nuoga vėjų pagairėje.

Linkuvos kapinėse palaidotos kelios mūsų giminės kartos. Kapus lankau ir tvarkau dažnai, todėl žinau, kad ten augę medžiai, bent jau didžioji jų dalis, nebuvo nei persenę, nei lūžtantys. Tad kas gi atsitiko?

Kaip išsiaiškino dienraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistė Janina Vansauskienė, vykdoma „kraštovaizdžio formavimo“ programa, medžiams pjauti naudojamos aplinkosaugos fondo lėšos. Vietos valdžia didžiuojasi gyvenanti ūkiškai: kapinėse ir kitose viešose vietose nupjauti medžiai sukūrenami, iš geresnių išsipjaunama lentų.

Aišku, be gero „projekto“, svarbi ir „šiuolaikiška“ kapų tvarkymo mada; jie turi virsti išpuoselėtais darželiais, o medžiai užstoja saulę, barsto lapus. Aišku, kapai neturi apaugti piktžolėmis ar virsti šiukšlynu. Lapai? Kai ateini, nurenki. Jei ateini rudenį, lapais apkritusios kapinės būna įgavusios elegiško grožio. Pavėsis? Kuklesni augalai žydi ir pavėsyje, o, be to, gėlių visada galima pamerkti. Mirusiems tikrai nereikia gyvųjų tuštybės mugės, kurioje vis lenktyniaujama, kieno darželis (atsiprašau, prižiūrimas kapas) gražiau žydi.

Žurnalistai išgirdo ir dar vieną paaiškinimą, kodėl medžius buvo būtina išpjauti: medžiuose gyvena paukščiai, o jie, kaip ir bet koks kitas gyvas padaras, dergia. Net ir kovarnių kolonijoms naikinti yra žinoma būdų, betgi tų kolonijų Linkuvos kapinėse nesu mačiusi. Ką gi – miškuose veisiasi vilkai, pievose tūno erkės, pelkėse ir kūdrose perisi uodai, upeliuose užtvankas stato bebrai, po žeme urvus rausia kurmiai. Tai gal viską išpjaunam, nudeginam, nusausinam, išasfaltuojam?

Dar neatslūgus didžiojo pasipiktinimo bangai, paskambinau netoli miestelio gyvenančiai klasės draugei, su kuria šiaip jau neblogai viena kitą suprantam: „Ką padarė su kapinių medžiais?!“ Ir ji pačiu pirmuoju sakiniu ėmė man aiškinti, kad medžius pjovė labai atsargiai, nuo viršūnės… Kas atsitiko žmonėms, kodėl klausimas apie medžius jų sąmonėje skubiai išverčiamas taip: „Ar pjaudami neužvertė medžio ant prie mano artimųjų kapo pastatyto paminklo?“

Buvau dar vaikas, kai vesdamasi kapinių takeliu, mama parodė rusvo akmens paminklą, paaiškino, kad čia palaidotas poetas, kad jis prieš mirtį parašė žodžius, kurie dabar ant paminklo: „Aš – mėlyna jauna pušis“. Todėl prie jo kapo artimieji pasodino pušelę. Turbūt pirmą kartą Linkuvos kapinėse pašiurpau prieš keletą metų, prie Vaidoto Spudo paminklo pamačiusi tik pušies kelmą. Ten pat, kapinėse, sutikta moteris ramiai paaiškino, kad pušį nupjovė, nes ji (baisu!) barstė spyglius. Prisimenu šią istoriją kaip kapinių medžių sunaikinimo prologą.

Negi kelių šimtmečių senosios miestelių kapinės nėra kultūros vertybė? Ar tik kapai ir paminklai yra tokia vertybė, o medžiai – naikintinos šiukšlės? Manyčiau, čia turėtų būti panašiai, kaip su architektūra: kas leidžiama priemiestyje, draudžiama senamiestyje, kitaip sakant, naujosiose kapinėse, kas nenori, gali medžių nesodinti, o senosiose savo artimųjų kapus prižiūrintys privalo taikytis prie ten esančios augmenijos. Juk visos mūsų senosios kapinės – po medžiais. O jei vertybė – kapinių visuma, tai ką galima ir reikia daryti, kad ji nebūtų darkoma? Įsivaizduokite, kad Vilniaus savivaldybėje kas nors sugalvoja prasukti projektą „Senųjų Vilniaus kapinių sutvarkymas“, ir vieną dieną, nuėję į Rasas ar Antakalnį, pamatom tik kalnus kelmuotus…

Dabartinės Linkuvos kapinės | J.Vansauskienės nuotr.

Dabartinės Linkuvos kapinės | J.Vansauskienės nuotr.

Linkuvos medžių jau neišgelbėsi, tačiau dabar per Lietuvą eina būtent tokia senųjų kapinių „sutvarkymo“ mada. Pradėjusi apie tai kalbėti, buvau pilte užpilta informacija apie sudarkytas kapines: senąsias Šiaulių, Saldutiškio, Eržvilko, Pakruojo, Klovainių. Vytas Dekšnys man parašė: „Jaukios senos Kretingos kapinės irgi virto tokiu betono sklypu (kadaise panašiai atrodžiusias, tik daug didesnes Karveliškes vadinau „numirėlių kolchozu“ – buvo tarsi numelioruotos). Kauno Karmėlavos pušų irgi beveik nebeliko, prieš keletą metų nušienauti Kėdainių kapinių medžiai…“

Deja, į valdžią veržiasi ir ten įsitvirtina ne patys kultūringiausi šalies piliečiai, todėl jie nepajėgia suprasti, kad yra dalykų svarbesnių ir amžinesnių už juos, bet tvirtai tiki, kad jų sprendimai geriausi, o jie patys – nebaudžiami. Toks jau, matyt, nevykęs mūsų gyvenimo dėsnis, nesikeičiantis kartu su politine santvarka. Folkloristė Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė prisiminė, kad ir Girdiškės kapinėse iškirsta labai daug medžių, ir pridūrė: „Man iki dantų nervų galiukų dūšion gula ne tik kapinių medžiai, bet ir akmeniniai zomatai – tokios krautinės akmenų tvoros aplink kapinaites – tipiškas Žemaitijos kultūrinio kraštovaizdžio elementas. Tos pačios Girdiškės kapinės turėjo tokį zomatą. Jį nuardė berods paskutiniojo sovietinės apylinkės pirmininko parėdymu. Kur dėjo akmenis, nežinau. Kapines aptvėrė tinkline tvora….“. Nesunku suprasti, kur apsukrūs žmonės deda akmenis, tačiau protu nesuvokiama, kaip kam nors šauna į galvą kapines, lyg kokį aptvarą gyvuliams, aptverti tinkline tvora.

Mano gimtojoje apylinkėje jau „sutvarkė“ nebelaidojamus nuo XX a. pradžios Ruponių ir Mikalajūnų kaimų kapelius. Jie buvo virtę dideliu alyvų krūmu. Alyvas iškirto, kelmai liko. Supraskit, alyvos tvarkai kliudo, kelmai – ne. Nepajėgiu suvokti „tvarkytojų“ logikos: kapų kauburėliai ten jau seniai susilygino su žeme, rauti kelmus ir sodinti gėles niekas nesirengia… Būdavo sentimentaliai gražu pagalvojus, kad kartą per metus visi tuose kapeliuose gulintys gauna didžiulę, pačios gamtos jiems skirtą alyvų puokštę, o kitu metų laiku neįžengiami krūmai tiesiog saugo mirusiųjų ramybę. Manau, sutvarkyti kapelius nebuvo sunku: tą didelį alyvų krūmą tereikėjo aptverti bent simboline tvorele, pastatyti vieną visiems ten gulintiems kryžių (kad ir patį paprasčiausią, kokį kiekvienas stalius suners), gal dar pritvirtinti lentelę, tarkim, „Ruponių kaimo kapinės“. Nieko to nedarė, tik iškirto alyvas…

Bet vis dėlto „projektus vykdanti“ valdžia mane šiurpina mažiau, negu tokius jos veiksmus remiančios, o kartais net jų reikalaujančios vietos bend­ruomenės, juk jei dauguma žmonių nepalaikytų, valdžios rankos būtų surištos. V. Ivanauskaitė-Šeibutienė persakė baisią istoriją: „Kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas man pasakojo, kaip Upynos kapinėse žmonės gręžė ąžuoluose skyles ir pylė kažkokį cheminį brudą. Mat vietos valdžia jiems pasakė, kad sveikų medžių pjauti negalinti. Nupjovė, kai buvo nebesveiki…“

Neapykanta medžiams, be kita ko, rodo pažeistą lietuvių nacionalinę savimonę. Jei „kapinių tvarkytojus“ perspėtum, kad, kaip mūsų protėviai tikėjo, žmogaus, nukirtusio kapo medį, laukia nelaimės, o ir po mirties jo siela neturės ramybės, į tave pažiūrėtų kaip į beprotę. Negelbėtų dar ir dabar mūsų apylinkėse prisimenamos istorijos: seniau bevaikė šeima, pirmam jos nariui mirus, prie kapo pasodindavo medį. Žmonės galvojo: vaikų neturim, kapo neliks, tegu vietoj atminimo auga medis. Kas žino, kiek tokių atminimų išnyko kartu su senaisiais Linkuvos kapinių medžiais?

Nacionalinės savimonės plyšių nebepajėgia užlopyti ir literatūros klasika. Kam berūpi Vinco Krėvės papasakota istorija apie Grainio liepą ir skerdžių Lapiną, susietus esminiu gyvybės ryšiu? Aišku, kam nors ji teberūpi, bet bijau, kad tik kokiai labai mažai mažumai. Ir, ko gero, tik mažoji gausių Justino Marcinkevičiaus garbintojų dalis yra išgirdusi per visą šio poeto kūrybą einančią žmogaus ir gamtos vienovės deklaraciją. Tiesa, kažkas iš tos mažos mažumos paskutinės poeto ligos dienomis internetinio portalo komentaruose citavo: „Vėjų stumdomas medi, nejaugi / tu kaip žaibas nulūši many?..“, –­­ visą šį Just. Marcinkevičiaus eilėraštį, visas keturias strofas! Kiek žmonių Linkuvoje ar kitur, iškirtus medžius, pajuto kažką panašaus į šiame eilėraštyje poeto išsakytą skaudžią tuštumą: „Kaipgi aš be tavęs stovėsiu / tavo šakų duobėje?“ Keli, keliolika, keli šimtai? Gal beveik ašaringai garbinamo poeto kūryba ir mūsų gyvenimas teka jau visai nesusiliečiančiomis vagomis?

Netoli mano tėvų sodybos, gal kilometro atstumu vienas nuo kito, stovi du ąžuolai. Jų šeimininkus, mūsų kaimynus, gyvenimas seniai išvijo iš tų laukų, tačiau kaimo senbuviai ąžuolus tebevadina prie namų juos pasisodinusių žmonių vardais. Sabo ąžuolas stovi netoli miško ir yra labai skanus karkvabaliams. Prieš keletą metų vasaros pradžioje žiūrėjau į jo šakas, ant kurių vynuogių kekėmis kabojo vabalai (jokio žalio lapų audinio nebebuvo, tik gyslos) ir galvojau: pražuvo medis. Nepražuvo. Bučo ąžuolas auga toliau laukuose, yra vabalų mažiau mėgstamas, orus, rudenį visai kitokio atspalvio variu lapus nudažantis ir ilgai juos, jau sausus, ant šakų čežinantis. Sabo nesu mačiusi, šiame pasaulyje su juo prasilenkėm. Kai Bučas, didelis, tiesus, atėjo giedoti prie mano senelio karsto, buvau pirmokė. Tiesą sakant, prisimenu tik figūrą koridoriuje ir suaugusiųjų žodžius: „Bučas, giedorius, atėjo“. Ir Sabo, ir Bučo veidai seniai išdilo iš kaimo atminties, pavardės, virtusios medžių vardais, tebegyvena. Tai jau žemės atmintis, kaip sako Marcelijus Martinaitis.

Kokią atmintį žemėje įrašys tie, kam medžiai yra naikintini, nes „rudenį meta lapus, kurie teršia aplinką“? Tokių istorijų gausu ir, kalbantis su žmonėmis, atrodo, kad šitoks pragmatizmas tik stiprėja. Neprisimenu, kur skaičiau, kad nykiais vienkiemių naikinimo laikais tarp melioratorių gyvavęs nerašytas susitarimas: nugriovus namus, suvertus į duobę sodą, palikti vieną gražų sodybos medį, kaip ženklą, kad toje vietoje gyventa. Gal juodoji ano laiko medžių naikinimo patirtis susikryžmino su šios dienos pragmatizmu, todėl lietuviai nebenori nei gyventi po klevu ar po liepa, nei pakęsti prie savo tvoros augančio ąžuolo?..

Liūdna, kad jau ir medžius, net ir kapinių medžius Lietuvoje galėtų apsaugoti tik gamtosaugininkų, paminklosaugininkų baudos. Kol kas jos, sprendžiant iš situacijos, yra akivaizdžiai per mažos, o leidimai nupjauti medį išduodami akivaizdžiai per lengvai.

Sakysit, mano rašinys – išplėtota hiperbolė? Dieve duok, kad taip būtų.

žino, kiek tokių atminimų išnyko kartu su senaisiais Linkuvos kapinių medžiais?

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *