Šventaragio slėnyje bus įkurta Pavasario Ugnis (5)

Kovo 24 d. 19 val. Vilniaus Etninės kultūros centras kviečia švęsti Pavasario lygiadienį Šventaragio slėnyje, nuo Taikomosios dailės muziejaus iki Katedros aikštės. ant Stalo kalno bus įkurta Pavasario Ugnis, giedos ir muzikuos Vilniaus folkloro ansambliai, lygiadienio šviesas įžiebs Vilniaus miesto moksleiviai ir studentai.

Pavasario lygiadienis – tai laikas, kai diena lygi nakčiai, šviesa lygi tamsai. Nuo Pavasario lygės tamsa  tirpsta lyg sniegas, užleisdama vietą šviesai, vis ilgesniam saulutės ratui. Pavasario lygė – tai atskaitos taškas, kai saulė pateka tiksliai rytuose, leidžiasi vakaruose. Žemdirbiškoje tradicijoje (jau nuo II tūkst. pr. Kr. ) buvo pradedami skaičiuoti naujieji metai. O pradžia be apeigos neįmanoma. Marginamas ir ridenamas kiaušinis – pradžių pradžios simbolis. Margučių ženkluose sumirga begalės saulyčių – Pasaulio medžio kosmogramų. Nuo seniausių laikų buvo žinomas paslaptingas ryšys tarp žmogaus pasaulio ir visatos darnos. Nuo neolito iki dabar žmogus įrėžia ženklus, bylojančius apie tobulą visatos sandarą, ryšį tarp dangaus ir žemės, gyvųjų ir mirusiųjų, žymi Saulės kelionę dangumi.

Pasaulinės žemės dienos ir Pavasario lygiadienio renginius 1992-2000 m. Centras rengė kartu su Aplinkos ministerija. Nuo 2008 m. naujai atgaivinti Pavasario lygiadienio renginiai „Šventaragio ugnys“ (2008), „Šventaragio aukurai“ (2009) vyksta Šventaragio slėnyje – nuo Lietuvos taikomosios dailės muziejaus iki Katedros aikštės bei Neries krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto Vilniaus miestą puošia Pavasario lygiadieniui paminėti skirta ugnies ir muzikos kompozicija.  Šiam renginiui moksleiviai atsineša savo gamybos šviečiančių paukštelių, aukurų, kuriais papuošia medžius Šventaragio slėnyje. Iš žvakučių sukomponuoja įvairius baltiškuosius ornamentus, kurie atspindi geležinių koplytstulpių, kryžių saulutes, žalvario amžiaus papuošalus, verpsčių, velykinių margučių raštus.

Ženklai palydimi tradicinės muzikos – uždegami (šie ženklai ir šviečiantys paukščiai palei medžių šaknis šviečia per visą naktį). Uždegus visus ženklus, žvakėmis „uždegamas“ takas į Gedimino kalną, nešama gyvoji ugnis, giedamos sutartinės. Gedimino kalne atliekama apeiga prie aukuro – įkurta Pavasario lygiadienio ugnis. Ženklų kompoziciją audžia dailininkė Julija Ikamaitė.

Šių renginių tikslas – šiuolaikinėmis meno išraiškos priemonėmis puoselėti senąsias baltų tradicijas, kūrybiškai jas interpretuoti ir pateikti jas Vilniaus bendruomenei bei miesto svečiams. Naujai interpretuota tradicija sostinės svečius supažindina su turtinga Lietuvos istorija, o miestiečiams  primena apie didingą praeitį bei sužadina patriotinius jausmus.

Lygiadienių renginiuose Centras siekia, kad Vilniaus jaunimas būtų aktyvus, kuriantis Vilniaus miesto pilietis, kad vyktų natūralus šviečiamasis poveikis, kad jaunimas betarpiškai įsilietų ir dalyvautų šventės kūrime. Vilniaus jaunimas ir vaikai kuria naują miesto tradiciją, gyvai bendraudami su savo tautos paveldu: šoka su šviesa, kuria aukurus, o juose – ugnį, audžia šviesą su tamsa, kol šios virsta ugniniais ženklais, atėjusiais iš koplytstulpių kryžių, margučių, verpsčių, baltiškųjų papuošalų raštų. Šie ženklai – maldos ar mandalos – nusileidžia į Šventaragį, kaip ir šviečiantys paukščiai, vienai nakčiai. Pavasario ugnis, naujai įžiebiama ant kalno – vienijanti, įcentruojanti, sukaupianti, leidžianti ramiam mirguliavime pajusti ryšį tarp vakar ir šiandien, apmąstyti laikinumą ir amžinybę.