Eduardas Pilypaitis – lietuvių tautinės kultūros puoselėtojas (video) (0)

Eduardas Pilypaitis

Eduardas Pilypaitis

Tarp Lietuvos menininkų yra nemažai vardų, kurie galbūt nebuvo labai garsinami, tačiau savo pasirinktoje srityje nuveikė didžiulius darbus, paliko pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. „Lietuvos“ ansamblio istorija neatsiejama nuo Eduardo Pilypaičio vardo – aukštos kultūros, profesinės kompetencijos, subtilios meninės nuovokos žmogaus, atidavusio ansambliui net dvidešimt trejus, pačius kūrybingiausius savo gyvenimo metus. Jo gimimo šimtmetis – puiki proga pažvelgti į šio puikaus žmogaus, Vilniaus krašto lietuvio gyvenimą ir kūrybinę veiklą.

„Aš, Pilypaitis Eduardas, s. Igno, gimiau 1911 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje. Tėvas – mūrininkas, motina – be profesijos. Pirmojo imperialistinio karo metu Vilniuje vokiškieji okupantai buvo paėmę mano tėvą apkasų kasti, bet jam iš tų darbų pavyko pabėgti. Dėl tos priežasties visa mūsų šeima turėjo iš Vilniaus išvažiuoti ir apsigyventi mažame Padumblės kaimelyje, 12 km nuo Utenos, kur gyveno motinos sesuo“.

Šiais žodžiais prasideda 1961 m. rugsėjo 2 d. rašytas Eduardo Pilypaičio gyvenimo aprašymas. Kada E.Pilypaičio šeima išvyko iš Vilniaus galima spręsti iš 1950 m. užpildytos anketos, kur jis nurodo: „1918 – 1926 m. buvau su tėvais iš Vilniaus išvykęs , gyvenau Kuktiškių km. Utenos raj. Tose vietose jokių giminių nėra“. Padumblės kaimas buvo prie pat Kuktiškių, šiuo metu kaimas išnykęs. O apie gimines tais laikais, visiškai suprantama, visada buvo geriau nutylėti.

Sugrįžkime į Vilnių. Koks jis buvo artėjant I pasauliniam karui, kokia aplinka supo E.Pilypaitį jo vaikystės metais?  Vilnius XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tapo lietuvių tautinio atgimimo centru. Čia pradėtos laikyti lietuviškos pamaldos, atidarytas pirmasis lietuviškas knygynas, pasirodė pirmasis lietuviškas dienraštis, įsikūrė draugija „Kanklės“. 1905 m. susirinko Didysis Vilniaus seimas, pareikalavęs leisti lietuvių tautai žengti nepriklausomybės keliu. 1915 m. pradėjo veikti pirmoji lietuvių gimnazija, vėliau pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Tačiau I pasaulinio karo metais lietuvių kultūrinė veikla buvo sutrikdyta, buvo suiminėjami žmonės, vežami priverčiamiesiems darbams. Todėl nenuostabu, kad nuo karo baisumų gelbėjosi visi, kas galėjo, taip pat ir išvykdami iš Vilniaus. Taip E.Pilypaitis kartu su tėvais atsidūrė nepriklausomoje Lietuvoje.

„Artimiausiame Kuktiškių bažnytkaimyje 1924 m. baigiau pradžios mokyklą, o kadangi mano tėvas negalėjo pagal savo profesiją susirasti darbo kaime, reikėjo visai šeimai persikelti į Uteną. Čia aš įstojau į vietos „Saulės“ progimnaziją, kur iki 1926 m. baigiau dvi klases. Tais metais buržuazinė Lietuvos valdžia „patarė“ mano tėvams grįžti į Vilnių, kaipo iš ten kilusiems“. Čia galima būtų pridurti, kad greičiausiai taip iš tikrųjų ir buvo. Siekdama bent kiek atlietuvinti Vilnių tuometinė Lietuvos valdžia skatino Vilniuje gimusius ar gyvenusius lietuvius sugrįžti į Gedimino miestą.

Kas toliau? Gerokai po rugsėjo 1-osios  1926 m. spalio 8 d.  E.Pilypaitis rašo prašymą Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos gimnazijos direktoriui: „Norėdamas išeiti mokslą gimnazijoje prašau priimti mane į trečią klasę.prie šio pridedu šiuos dokumentus: Utenos gimnazijos dviejų klasių liudymą“. Pasirašė: E.Pilipavičius. 1926-27 mokslo metų Vytauto Didžiojo gimnazijos  mokinio  E.Pilipavičiaus Žinių lape randame, kad jis gyveno Legionų gatvėje (dabartinis Savanorių prospektas), vėliau Filaretų gatvėje 17. Šis namas buvo žinomas kaip kunigo Konstantino Stašio bendrabutis. Čia mokslo metais gyveno daugelis Vilniaus lietuvių. Archyve yra ir oficialus 1930-31 mokslo metų  E.Pilypaičio mokinio pažymėjimas, vadinamoji „Legitymacja uczniowska“, pavardė taip pat lenkiška „Edward Filipowicz“.

E.Pilypaičio gyvenimo aprašyme toliau randame: „Mokydamasis vidurinėje mokykloje pradėjau domėtis muzika. Mokykloje veikė styginių instrumentų klasė, simfoninis ir dūdų orkestrai, mišrus choras.  Teko būti visų minėtų ratelių uoliu nariu, svajojant ateityje apie konservatoriją. Baigus vidurinę mokyklą porą metų reikėjo sugaišti veltui, nes reikėjo atlikti karo prievolę Pultuske, šiaurės Lenkijoje“.

Deja, apie mokyklos baigimą yra prieštaringų žinių. Archyve yra  Vytauto Didžiojo gimnazijos Marcelino Šikšnio 1932 05 31 pasirašyta pažyma, kurioje pažymima, kad „Edward Filipowicz neišlaikė brandos egzamino“ ir jam leista [dar kartą] lankyti aštuntą klasę 1932-33 mokslo metais“.

Tačiau ir 1933 metais E.Pilypaitis gavo tik „išėjimo pažymėjimą“ („Swiadectwo odejscia“) . Čia nurodyti jo pažymiai: elgesio, muzikos ir fizinio lavinimo – labai gerai, visų kitų – patenkinamai. Kartu klasės vadovas Bronius Untulis ir gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys vėl leido brandos egzaminus laikyti kitąmet – 1934 m. Matyt, ir tais metais nepavyko, nes ir 1935 m. E.Pilypaitis norėjo laikyti brandos egzaminus, bet Vilniaus švietimo valdžios potvarkiu ketvirtą kartą laikyti egzaminų jau nebuvo leista.

Šiaip ar taip, Vytauto Didžiojo gimnazijoje E.Pilypaitis gavo pakankamą muzikinį išsilavinimą, leidusį jam siekti tolimesnių muzikos aukštumų.

1935 -36 metais E.Pilypaitis atliko Lenkijos karo prievolę, „kurią per du metus vis man atidėliojama buvo“. Gyvenimo aprašyme tas laikas apibūdinamas kaip  – „porą metų reikėjo sugaišti veltui“. Šiaurės Lenkijoje, Pultuske „paskyrė mane į pulko dūdų orkestrą, kuriame grojau smuiku, o žygio  metu – būgnu. Grįžęs iš kariuomenės nutariau būtinai įvykdyti savo svajonę – stoti į konservatoriją. Deja, lėšų tam nebuvo. Dar besimokant 7 gimnazijos klasėje, mirė tėvas. Todėl smuiko studijoms  M.Karlowicziaus vardo konservatorijoje teko užsidirbti vakarais ir net naktį grojant įvairiuose restoranuose“. 1950 m. pildytoje anketoje patikslinama, kad 1937-39 metais E.Pilypaitis grojo restoranuose „Pod okręgiem“, „Jugoslawia“ ir kt.“. Beje, pragyvenimui reikėjo užsidirbti dar anksčiau, nes dar septintoje klasėje besimokant mirė E.Pilypaičio tėvas, todėl jau tuomet teko užsidirbti „korepeticijomis bei „chaltūromis“.

Į Mieczyslawo Karlowicziaus muzikos konservatoriją (Konserwatorium muzyczne imieni M.Karlowicza w Wilnie) E.Pilypaitis įstojo 1936 metais. Žinios apie jo studijas liko gana šykščios. Lietuvos literatūros ir meno archyve liko tik du egzaminų protokolai, kuriuose įrašyta E.Pilypaičio, tuomet Filipowicziaus pavardė.Tai 1938 m. lapkričio 18 d. instrumentų pažinimo (instrumentoznactwa) egzaminas. Šį kursą dėstė  jau tuo metu žinomas lenkų kompozitorius Tadeuszas Szeligowskis, beje, tuo pat metu Vilniuje dirbęs ir advokatu, nes turėjo ir teisininko išsilavinimą. E.Pilypaitis per egzaminą turėjo papasakoti apie arfą, valtornę, mušamuosius instrumentus. Jo žinios buvo įvertintos pažymiu „5 minus“.

Kitas protokolas – smuiko specialybės keliamojo egzamino, įvykusio 1939 m. birželio 12 d. Iš jo sužinome, kad E.Pilypaičio specialybės dėstytoja buvo Vanda Halka-Ledochovska (Wanda Halka-Ledochowska), beje, kilusi iš garsios Lenkijos ir Austrijos grafų giminės. Egzamino komisijai vadovavo žinomas pianistas, F.Chopino konkurso laureatas Stanislawas Szpinalskis. E.Pilypaitis griežė Rodolphe Kreutzero, Federigo Fiorillo etiudus ir Pierre Rode Koncertą smuikui. Egzamino įvertinimas: 3 plius.

Mokytis konservatorijoje nebuvo lengva ir dėl materialinių priežasčių. Literatūros ir meno archyve yra 1937 m. rugsėjo 4 d. E.Pilypaičio prašymas konservatorijos direktoriui, kur prašoma atleisti nuo mokesčio už mokslą: „uždirbu tik korepeticijomis, todėl negaliu mokėti kas mėnesį po 34 zlotus. 1938 metų gegužės 6 dieną E.Pilypaitis prašo atleisti jį nuo solfedžio pamokų lankymo, nes užsiėmimai vyksta 19-20 val., o tuo metu jis užsiėmęs „uždarbio veikla“ (pracą zarobkową“). Kartu užtikrina, kad egzaminui jis tinkamai pasiruoš.

Kiek metų E.Pilypaitis mokėsi M.Karlovičiaus (Karlowicz) konservatorijoje lieka neaišku. Vienur galima rasti, kad E.Pilypaitis konservatorijoje mokėsi iki 1939 m., kitur – iki 1940 m. – „1940 m. nenutraukdamas mokslo pradėjau dirbti muzikos mokytoju“. 1946 m. stodamas į Vilniaus konservatoriją jis rašė: „du metus esu studijavęs Vilniaus muzikos mokykloje (1942-1944 m.), o iki to M.Karlovičiaus konservatorijoje“. 1940 m. rudenį įkurta Vilniaus muzikos mokykla faktiškai tapo M.Karlovičiaus konservatorijos įpėdine. Apie tą laikotarpį E.Pilypaitis rašo: „1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo  lenkų-vokiečių karas. Į Vilnių krito pirmosios bombos. Tuometinė lenkų valdžia nesuskubo manęs paimti į kariuomenę ir aš laimingai sulaukiau įžygiuojančios į Vilnių Raudonosios armijos“. Suprantama, kad apie Raudonosios armijos „laimę“ E.Pilypaitis buvo priverstas rašyti, kitaip jos vertinti tuo metu buvo neįmanoma.

Vilniaus M.Karlovičiaus konservatorija buvo įsteigta 1923 metais. Tai buvo solidi muzikinio švietimo įstaiga. Jau pirmaisiais metais ją lankė 204 mokiniai.  Tačiau finansinė konservatorijos padėtis buvo prasta. Už vieną mokinį profesoriai gaudavo nuo 13 iki 25 zlotų atlyginimą per mėnesį. 1931 m. konservatorija gavo savo patalpas, iki tol ji glaudėsi prie kitų mokyklų, Didžiojoje gatvėje 47 (įėjimas iš Arklių gatvės). Čia jau galima buvo rengti koncertus, atsirado geresnės sąlygos mokymui. Per pirmąjį veiklos dešimtmetį konservatorija parengė 33 muzikus, 13 iš jų gavo diplomus, kiti – baigimo pažymėjimus. Pažymėtina aktyvi dėstytojų, mokinių bei konservatorijos kolektyvų – choro ir orkestro koncertinė veikla.

1935 m. konservatorijai suteiktas Mečislavo Karlovičiaus (Mieczyslaw Karlowicz) vardas. Čia mokėsi ir Vilniaus krašto lietuviai. 1937 m. iš 179 mokinių 10 buvo lietuviai. Beje, 60 proc. mokinių mokėsi fortepijono specialybės. Ne kartą viešuose koncertuose (sprendžiant iš išlikusių programų)  J.S.Bacho, F.Chopino ir J.Brahmso kūrinius skambino Antanas Karužas, po karo Lenkijoje tapęs žinomu garso režisieriumi. Tarp kitų lietuvių minėtini Juozas Jurga (žinomas liaudies dainų rinkėjas), pedagogė Elvyra Čibirienė, dirigentas Julius Sinius. 1940 m. rudenį M.Karlovičiaus konservatorijos ir kitų muzikos mokyklų pagrindu buvo įsteigta Vilniaus muzikos mokykla, kurioje mokėsi net 715 mokinių. Jos direktoriumi tapo Jonas Bendorius, vicedirektoriumi Konradas Kaveckas.

1939-1940 m. vėjai pakeitė ir E.Pilypaičio gyvenimą. M.Karlowicziaus konservatorijai faktiškai nustojus veikti, ji tik „vegetavo“ reikėjo imtis kitokių darbų. 1939 m. gruodį E.Pilypaitis tapo valdininku – Vilniaus Antrajame pašte „prie stoties“ pradėjo dirbti siuntinių ekspedicijoje, kaip pats rašo „ne pagal profesiją“. Nuo 1940-ųjų pavasario jis muzikos mokytojas Vilniaus sodininkystės mokykloje (Sėlių 50). Kadangi tai buvo „per mažas etatas“, perėjo į Vilniaus VIII, vėliau į III vidurinę mokyklą (Bokšto g.). Matyt ir čia etatas nebuvo kažin koks, todėl 1943 m. pradėjo dirbti operos sufleriu iš pradžių Vilniaus operos teatre, vėliau Kauno operoje.

Pasikeitus politinei situacijai – sugrįžus Raudonajai armijai, keičiasi ir jau lemiama linkme E.Pilypaičio gyvenimas. 1944-1945 m. pusmetį padirbėjęs Filharmonijos (akademinio) choro chormeisteriu, nuo 1945 m. vasario 16 d. tapo Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio chormeisteriu dirigentu. Šį darbą nuolat lydėjo ansamblio direktoriaus padėkos „už atsidavusį ir sėkmingą darbą“, „už sąžiningą atsinešimą į tiesioginį ir miesto atstatymo darbą…rinkiminį darbą… reiškiu padėką Gegužės 1… Spalio revoliucijos proga. Bet šalia šių proginių sveikinimų, 1958 m. balandžio 17 d. pasirodė ansamblio direktoriaus įsakymas, kur rašoma, kad „ansamblio vadovybė labai šaltai žiūri į savo tiesioginį darbą: atvyksta pavėluotai arba visai neatvyksta ir kolektyvo darbą palieka savieigai, ko pasėkoje choro kolektyvas negali tinkamai išmokti naujos programos…“. Greta kitų ir E.Pilypaičiui nurodyta „sutvarkyti ansamblio darbą“. Įdomiausia, kad E.Pilypaitis raštu užprotestavo minėtą įsakymą „dėl šaltos pažiūros“, pareiškęs, kad „per visą mano tarnybos laiką ansamblyje visada stropiai vykdžiau Tamstos ir meno vadovo nurodymus, kadangi dėl choro darbo man nebuvo duoti nurodymai, todėl skaityčiau, kad Įsakymas mano atžvilgiu yra neteisingas ir prašau drg. Direktorių jį atšaukti“. Įsakymas buvo atšauktas. Ansamblyje E.Pilypaitis dirbo iki 1968 metų, jis dirigavo daugybę ansamblio koncertų Lietuvoje, „broliškose“ respublikose, užsienyje, beje, gastrolių metu jis dažnai būdavo skiriamas „laikinai einančiu meno vadovo pareigas“.

Kaip prisimena E.Pilypaitį gerai pažinojęs, kartu su juo ansamblyje dirbęs žinomas liaudies instrumentų veikėjas Petras Juodelė, „dirbdamas ansamblyje E.Pilypaitis repetuodavo su choro ir orkestro grupėmis, diriguodavo koncertuose, ypač gerų rezultatų pasiekė dirbdamas su orkestru, nes puikiai išmanė styginių instrumentų faktūrą, turėjo labai gerą klausą, vadovui taip reikalingą meninę intuiciją. Ansamblio repertuare yra  per tris dešimtis jo sukurtų ir instrumentuotų šokių bei pjesių, instrumentuotų pritarimų vokaliniams kūriniams. Šiuos darbus jis atlikdavo labai kruopščiai ir kompetentingai. Aranžuodamas kūrinius, ypač tautinių šokių muziką, kūrybiškai panaudojo atskirų instrumentų ansamblines galimybes, metro ritminę faktūrą. Įdomiai skamba jo sukurta muzika šokiams „Klumpakojis“, „Aukštaitiškas kadrilius“, orkestruotės „Rezginėlė“, „Rugeliai“ ir kiti“.

Pažvelkime į E.Pilypaičio kūrinių sąrašą. Pirmasis jo kūrinys „Lietuvos“ ansamblio repertuare pasirodė jau 1948 m. programoje: „Polka su ragučiais“ – liaudies šokis, harmonizavo E.Pilypaitis, Juozo Lingio sceninė kompozicija. Tais pačiais metais atsirado harmonizuota rusų liaudies daina „Vien tik stepės“. Verta priminti, kad „broliškas“ melodijas į ansamblio repertuarą traukė ne E.Pilypaitis, bet „aukščiau stovinti organizacija“. 1949 m. suskambėjo E.Pilypaičio harmonizuotas „Suktinis“, 1950 m. – harmonizuota daina „Ko tu žvengi žirgeli“, 1951 m. – „Klumpakojis“ (pristatomas kaip E.Pilypaičio muzika), aranžuotas rusų liaudies šokis „Žąsinėlis“, „Paukštininkų polka“. 1952 m. E.Pilypaitis ėmėsi klasikos – aranžavo W.A.Mozarto koncertą obojui, taip pat moldavų šokių siuitą, o 1953 m. – rusų liaudies šokį „Šestiora“. 1954 m. sceną išvydo „Aukštaičių kadrilis“, 1955 m. – „Noriu miego“, „Rezginėlė“, „Tryptinis“, 1956 m. – aranžuoti rusų ir rumunų šokiai. 1957 m. Lenkijos gastrolėse žiūrovų entuziazmą kėlė „Pasiutpolkė“, vėliau ji buvo pavadinta „Pabaigtuvių polka“, dar vėliau – „Šventine polka“. 1959 m. gimė „Sveikinamasis jonkelis“, „Suvartukas“, 1961 m. – „Suk suk ratelį“, 1962 m. aranžuota baltarusiška „Liavonicha“. „Lietuvos“ ansamblyje E.Pilypaitis dirbo iki 1968 metų.

Praėjus metams nuo darbo „Lietuvos“ ansamblyje pradžios, 1946 m.  E.Pilypaitis įstojo į Vilniaus valstybinę konservatoriją. Savo pareiškime jis rašė: „Maloniai prašau gerbiamąjį Drg. Direktorių priimti mane į teorijos-kompozicijos bei simfoninio dirigavimo fakultetą. Turiu pridėti, kad šioje srityje esu studijavęs du metus Vilniaus muzikos mokykloje (nuo 1942-1944 m.), o iki to laiko, t.y. nuo 1936 m. studijavau privačioje M.Karlovičiaus vardo konservatorijoje smuiko specialybę“. Stojančio anketoje pažymėjo, kad „mano tėvas, miręs 1931 m., buvo mūrininkas, motina – miesto gyventoja, – jokios profesijos neturėjo, yra mano paties išlaikoma“. Čia dar reikėjo nurodyti, „kokioms organizacijoms priklausė iki 1940 m.“, atsakymas – jokioms, „kokiose įstaigose dirbo iki 1940 m.“, „ką dirbote Jūs ir Jūsų tėvai vokiečių okupacijos metais“ ir t.t.

Išraše iš vertinimų žiniaraščio rusų kalba rašoma, kad „student 5-go kursa kafedry chorovogo dirižirovanija Pilypaitis Eduardas Ignasovič  sdal sledujuščije discipliny“: pirmiausia eina marksizmo –leninizmo pagrindai, politinė ekonomija, dialektinis materizlizmas, istorinis materializmas, marksistinės-lenininės estetikos pagrindai, o po to jau specialybė, solfedžio, harmonija ir t.t. Paskutinė – 32–a pažymių eilutė: lietuvių muzikos istorija. Pasirašė LTSR Valst. Konservatorijos dekanas profesorius Berkavičius.  Konservatoriją E.Pilypaitis baigė 1952 m., A.Budriūno choro dirigavimo klasę, jam suteikta dirigento ir dėstytojo kvalifikacija.

Apie E.Pilypaitį jo (antroji) žmona Elena Pilypaitienė:

„Prieš daugelį dirbau Vilniaus miesto kultūros skyriuje, buvau atsakinga už meno saviveiklą. 1960 m. prieš dainų šventę reikėjo rengti  apžiūras, tuo pačiu – sukviesti žiuri. Iki manęs jų nelabai kas ir rinkdavo. Paskambinau į „Lietuvos“ ansamblį. Atsiliepė Jonas Švedas. Sutiko iš karto. Po to sutiko ir Juozas Lingys. Tada, sakau, reikia ir Eduardo Pilypaičio. Jis irgi iš karto sutiko, tačiau su vienu nedideliu noru: „Jeigu Kultūros skyrius  man paskirs „Volgą“. „Nieko prieš“, – sakau. O jis dar pridėjo: „Prižadu jus išvesti iš kelio“.  „Irgi, sakau, – nieko prieš“. O aš jo akyse nebuvau mačiusi. Atėjau į apžiūrą, o čia jau trys „Lietuvos“ riteriai, ir E.Pilypaitis tarp jų. Taip ir susipažinome.

Dar po kelių dienų tas riteris atšuoliavo į Kultūros skyrių ir iš karto pas vedėją: „Man reikalinga „Volga“. Ir gavo tą „Volgą“! Taip nuo tos „Volgos“ ir prasidėjo mūsų pažintis. Kiek buvo tuomet  romantikos, iš kiekvieno „plačiosios tėvynės“ miesto, kur tik koncertuodavo ansamblis, atskrisdavo atvirukai…  Tačiau tai truko ne kažin kiek laiko. Iš ansamblio Išėjo J.Švedas, į ansamblį atėjo Vladas Bartusevičius, nepakeičiamas sovietinės didybės koncertų režisierius. O E.Pilypaitis nuėjo į kuklią tarnybėlę: profsąjungų meno saviveiklos namų konsultanto pareigas, tie namai stovėjo ten, kur dabar stovi Vyriausybės rūmai, prieš tai čia buvo garsusis LKP CK.

Tačiau nemažesnį dėmesį nei visos šalies profsąjungų saviveiklai – ji laikėsi, nėra ko slėpti profsąjungų finansavimo dėka, E.Pilypaitis rodė ir jo jaunystės muzikai – lenkiškoms dainoms ir šokiams, o konkrečiai Vilniaus lenkų dainų ir šokių ansambliui „Vilija“. Šio ansamblio ištakos siekia dar pokario metus, o oficialia įkūrimo data laikomi 1955 metai. Iš pradžių jame dalyvavo daugiausia lenkiškos Joachimo Lelevelio vidurinės mokyklos mokiniai, vėliau įsijungė studentai, dainininkai ir šokėjai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš šalia Vilniaus esančių miestelių. Ansamblio repertuare buvo ir lietuviškos muzikos, pvz., šokis „Lenciūgėlis“. Ansamblio chore dainavo per 100 dainininkų, šoko 16 porų. Vėliau, ryšium su lenkų repatriacija veikla prigeso, bet netrukus ansamblis vėl atgimė. Kaip tik tuo metu orkestrui pradėjo vadovauti E.Pilypaitis. Ansamblio siela buvo Zofija Gulevič (Zofia Gulewicz), nuo 20 metų šokusi Varšuvos Didžiajame teatre, o „Vilijos“ ansamblyje dirbusi net 40 metų. Tuo metu ansamblis palaikė glaudžius ryšius su žinomais Lenkijos „Mazowsze“ ir „Sląsk“ ansambliais. Su jų vadovais Mira Sygietinska (Mira Sygietyńska) ir Stanislavu Hadyna (Stanislaw Hadyna) ne kartą bendravo ir E.Pilypaitis. Jis buvo ko gero vienintelis lietuvis, taip puikiai žinojęs lenkų muzikinį folklorą.

Daug pastangų E.Pilypaitis įdėjo ir į šalies mėgėjų meno kolektyvų lygio kėlimą, pvz., ilgoką laiką konsultavo Kauno Politechnikos instituto ansamblį „Nemunas“. Kartu su tokiu intensyviu darbu atsirado ir šeimyninės problemos su pirmąja žmona. Teko išeiti iš namų, laikinai apsistojo Karininkų namų viešbutyje, o čia gausybė jo draugų jį lankė gal ir per dažnai. Pagaliau, po gero dešimtmečio nuo mūsų pažinties, apiforminome santuoką. Tuo metu dirbau Mažvydo bibliotekos muzikos skyriuje, taigi sutapo mūsų interesai, buvo bendrų pažįstamų.  Bendravome su žinomais Lietuvos muzikantais, tarp jų su K.Kavecku, M.Dvarionaite, V.Bartusevičiumi.

Ne vieną dešimtmetį įvairaus masto dainų ir šokių šventės baigiasi E.Pilypaičio sukurta „Šventine polka“, paprastai ji pakartojama ir du, ir tris kartus. Beje, panašaus – linksmo ir šventiško charakterio buvo ir E.Pilypaitis. Be niurzgėjimo ar nusiskundimų, o pasipiktinimo kuo nors iš viso nepastebėjau.

Paskutinieji E.Pilypaičio metai – tai ligos metai. Parkinsono liga. Sunkūs buvo metai su beveik nevaikščiojančiu žmogumi, o paskutiniais mėnesiais ir su beveik nekalbančiu žmogumi. Jis mirė 1988 metų spalio 17 dieną, palaidotas Antakalnio kapinėse“.

*       *       *

Prabėgęs šimtmetis nuo Eduardo Pilypaičio gimimo Vilniaus krašte, Lietuvoje, Europoje buvo kupinas dramatiškų pasikeitimų. Per visus kataklizmus nusidriekusi darbšti, kultūringa, ori E.Pilypaičio veikla liko bendražmogiškos kultūros siūlu, surišusiu visas politines epochas, netgi skirtingas šalis į vieną bendros Europos kultūros istoriją. Tuo ir yra prasmingas E.Pilypaičio gyvenimas.

Eduardas Pilypaitis: „Šventinė polka“

Kategorijos: Visi įrašai, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: