Žemaitijos nacionalinis parkas – viliojanti turtingos gamtos ir savito kultūros paveldo knyga. Taip teigė ją „pavartyti“ pakvietusi šio parko gamtos skyriaus vedėja Marija Jankauskienė. Ir iš tikrųjų šiame parke aplankėme labai daug įdomių vietų – Platelių miestelį ir ežerą, Beržorą, Babrungėnų malūną, Plokštinės mišką ir unikalią militarizmo ekspoziciją, aplankėme žemaičių menininkus, Žemaičių Kalvariją ir kitas vietas.
Plateliuose apžiūrėjome iš tašytų rąstų 1744 metais pastatytą šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Bažnyčios šventoriuje palaidoti buvusių Platelių dvaro savininkų grafų Šuazelių palikuonys. Grafas buvo Rusijos caro armijos karininkas, už gerą tarnybą gavęs Platelių miestelį, kur pasistatė dvarą. Jo žemes dirbo baudžiauninkai. Svetimšalių grafų medinio dvaro per karus neliko, tačiau išsaugotuose, iš akmenų ir plytų pastatytuose ūkiniuose pastatuose dabar veikia įdomūs muziejai. O dvaro parke auga Raganos uosis – storiausias uosis Lietuvoje, jis daugiakamienis, išaugęs iki 32 metrų aukščio.
Lankantis šiame parke verta išsiruošti į į kelionę aplinkui Platelių ežerą ratu – apie 30 kilometrų. Aplankome Beržorą – čia yra 1746 metais pastatyta medinė bažnyčia ir varpinė, taip pat 1759 metais statytos kalvarijų stočių koplytėlės, kurios buvo sunaikintos, bet vėl atkurtos. Beržore yra nuostabių sodybų, kuriuose laukiami turistai. Kiek pavažiavę sustojame apžiūrėti Babrungėnų malūno – vienintelio akmeninio malūno šiame parke. Jį visiškai apleistą savo rankomis prikėlė menininkas Leonardas Černiauskas. Menininkas pasakojo, kad apie malūną perduodama iš lūpų į lūpas tokia legenda – grafui paliepus, vienas jam prasikaltęs baudžiauninkas buvo užmūrytas kelių metrų storio malūno sienoje. Todėl kieme jis pastatė paties sukurtą medžio skulptūrą su užrašu: „Grafui Šuazeliui, jo baudžiauninkams, stačiusiems šį akmeninį vandens malūną, užmūryto į sieną baudžiauninko sielai, visiems gyvenusiems ir mirusiems šiame malūne atminti…“
Privažiuojame Plokštinės mišką, kur buvo viena pirmųjų sovietinė požeminė termobranduolinių raketų paleidimo aikštelių. Dabar čia galima aplankyti unikalią militarizmo ekspoziciją. Prieš leidžiantis į šiuos bunkerius, Žemaitijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Saulius Sidabras papasakojo, kad vardan ginklavimosi tais laikais buvo įsiveržiama į gražiausius gamtos kampelius, nes gamta tarnavo tik kaip žalioji maskuotė. Pasak S. Sidabro, čia kariškiai slėpė didžiulę grėsmę to meto pasauliui. Neseniai užbaigus buvusios sovietų požeminės raketų bazės rekonstrukcijos ir statybos darbus, šis unikalus objektas prikeltas naujam – jau taikiam gyvenimui. Tai – vienintelis Europoje, šiuolaikinis, saugumo ir higienos reikalavimus atitinkantis „Šaltojo karo“ muziejus. Įspūdį palieka, kai požemiuose iš garsiakalbių rusų kalba ataidi kovinės parengties raportai, šaltai nuskambantys įsakymai. Kaip papasakojo ir parodė, šalia raketų šachtų buvo pastatyta viskas, ko reikėjo apie 300 kariškių įgulai: sandėliai, gyvenamieji korpusai, virtuvė su valgykla. Čia buvo saugomos ir raketų galvutės su branduoliniais užtaisais. Slaptą objektą juosė net šešios apsauginės linijos: spygliuotos vielos užtvaros, aukštos įtampos elektros srovės laidai ir įvairios signalizacijos. Dabar buvusiame kariniame miestelyje kuriasi Ekologinio ugdymo centras.
Platelių ežeras stebina ne tik savo plotu (1200 hektarų), gyliu (50 metų), bet ir čia organizuojamomis įdomiomis veiklomis. Pasirodo, čia vyksta ir naktinio nardymo varžybos. Ežere yra septyni pagrindiniai nardymo maršrutai. Pradedantieji, taip pat naktinio nardymo mėgėjai nėrimą pradeda nuo jachtklubo prieplaukos. Iš Plokštinės paplūdimio panėrus į 15 metrų gylį, atranda urvus, kur gyvena vėgėlės. Pilies salos pietinėje pusėje panėrę randa XV a. tilto polius, tarp kurių plaukioja būriai ešerių. Šiaurinėje salos dalyje gelmėn smenga skardis. Kitose vietose nardytojai gali pamatyti sudužusio sraigtasparnio liekanas, paskendusių žvejų valčių ir kelias jachtas. Tačiau tokie įspūdžiai pasiekiami tik patyrusiems nardytojams, naudojantis šviestuvais.
Žemaitija nuo seno garsėja mažąją architektūra – beveik kiekvieno ūkininko kieme seniau stovėjo kryžius, koplytstulpis ar koplytėlė. Tą gražų žemaičių paprotį pagimdė didelė meilė savo kraštui, jo praeičiai, kultūrai ir liaudies menui. Dabar tradicijas palaikyti padeda vietiniai meistrai – kalviai ir medžio drožėjai. Ypač verta apsilankyti pas tokius meistrus keliaujant Platelių ežero apylinkėmis. Mes apsilankėme privačiame Reginos ir Justino Jonušų tautodailės ir etnografijos muziejuje Godelių kaime, tautodailininko Kazio Striaupos klėtelėje, Rimanto Laimos tautodailės ekspozicijoje ir pas kitus kūrėjus.
Žemaičių Kalvarija yra vienintelis architektūros požiūriu autentiškas išlikęs Kristaus kančios kelio ansamblis Lietuvoje. Seniau ši vieta vadinosi Gardai, jie rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmąkart paminėti dar 1253 m. Varduvos upelio dešiniajame krante stovėjo kuršių pilis, o jos papėdėje buvo įsikūrusi gyvenvietė. Ši gyvenvietė, 1417 m. įkūrus Žemaičių vyskupiją, kaip ir netoliese esantys Alsėdžiai, buvo atiduota Žemaičių vyskupo nuosavybėn. 1637 m. į Gardus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus kvietimu atvyko dominikonai, kurie čia tvarkėsi apie tris šimtus metų. 1639 m. buvo įsteigtas dvidešimties stočių Kryžiaus kelias. Čionai ėmė plūsti maldininkai, net pati vieta ilgainiui imta vadinti Žemaičių Kalvarija. Garsioji Žemaičių Kalvarijos šventovė tapo Vakarų Lietuvos piligrimų centru ir tokiu išlieka iki šiandien.
