Vasario 23 d. 14 val. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto mažojoje salėje (S. Daukanto g. 28, II a.) vyks dokumentinio filmo apie gyvąjį sociologijos klasiką, VDU garbės daktarą prof. Zygmuntą Baumaną „Sunku būti žmogumi šiandien“ (The Trouble with Being Human These Days) peržiūra ir diskusija.
Renginyje, kuris bus filmo premjera visoje Europoje, dalyvaus jo režisierius Artekas Dziadošas (Bartek Dziadosz) ir prodiuseris Gžegožas Lepiažas (Grzegorz Lepiarz). Diskusiją moderuos filosofas, Europos parlamento narys prof. Leonidas Donskis.
L. Donskio teigimu, šis filmas ne tik pasakoja apie Z.Baumano veiklą, bet ir apima platesnes, šiuolaikiniame pasaulyje aktualias temas. „Tai filmas apie mūsų laikotarpį, jo nerimo ir vilties formas, moderniąsias įtampas ir nesaugumo būklę – visa tai, ką savo knygose genialiai paprastai ir giliai analizuoja Z. Baumanas. Jo paties gyvenimas ir asmenybė tampa atskaitos tašku, perspektyva ir galimybe dokumentinio kino kalba gyvai ir įtaigiai papasakoti apie pasaulį, kuriame gyvename. Neatsitiktinai filme daug epizodų, skirtų jauniems žmonėms, jų būsenai ir jausenai, protestams, nesutikimui su politikais ir oficialia viešąja nuomone“, – į su studentais itin rezonuojančius filmo aspektus atkreipė dėmesį filosofas.
Filmo „Sunku būti žmogumi šiandien“ autoriai B. Dziadošas ir G.Lepiažas sako, kad jų kūrinys – drąsus bandymas suformuluoti provokuojančią, tačiau pagrįstą šiuolaikinio neužtikrintumo diagnozę, ieškant paralelių tarp Z.Baumano asmeninio gyvenimo ir jo sociologinių koncepcijų, atsižvelgiant į audringą visos Europos istoriją. Dokumentiniuose kadruose užfiksuotos sociologo akademinės kelionės į Lietuvą, Ispaniją, Austriją, Slovakiją, Vokietiją ir Lenkiją.
Tai ne tik ištraukos iš paskaitų, diskusijų ir apdovanojimų, bet ir neformalūs interviu, labai asmeniškos refleksijos vaikštant po pačias gražiausias Senojo žemyno vietas, susitikimai su Z.Baumano draugais, bendradarbiais, giminėmis.
Savas įžvalgas filme pateikia ir kiti iškilūs sociologai, politologai, filosofai: G.R.Riceris (Ritzer), N.Losonas (Lawson), A.Simsas (Simms), C.Vodzinskis (Wodzinski), A.L.Baramasi ir kiti.
„VDU garbės daktaro ir didžiausio mūsų laikų sociologo kūrybą mėginama aptarti įmenant jo populiarumo paslaptį – kodėl Z. Baumanas toks svarbus jauniems žmonėms, studentijai, tyrinėtojams, meno pasauliui? Dėl savo paslaptingos, nors ir atviros bei šiltos asmenybės? Nuostabiai paprastos ir kartu gilios, įžvalgios bei jautrios kūrybos? Dėl to, kad užčiuopia tą nervą, kurį skauda mums visiems, mėginantiems susivokti, kodėl mes vis mažiau suprantame mus supančią tikrovę ir pačius save joje?“, – filme „Sunku būti žmogumi šiandien“ nagrinėjamus klausimus įvardijo prof. L.Donskis.
Z.Baumanas yra išskirtinai produktyvus politologijos, sociologijos, filosofijos, etikos, menų, istorijos tyrinėtojas, kuris jau daugiau kaip du dešimtmečius džiugina akademinį pasaulį giliomis įžvalgomis apie modernybę, globalizmo pasekmes žmogui, socialinę mintį ir viešąją erdvę.
Jo knygos „Globalizacija: pasekmės žmogui“, „Likvidi meilė“ tapo bestseleriais ir pelnė jam pasaulinę šlovę ne tik tarp filosofų, bet ir eilinių skaitytojų. Parašytos prieinama ir išraiškinga kalba jos privertė kiekvieną susimąstyti ką reiškia globalizmas ir globalizacija, kokį poveikį ji daro mūsų visuomenei, jos kultūrai ir mūsų dorovei.
Veikale „Globalizacija: pasekmės žmogui“ Z.Baumanas išsako savo susirūpinimą tautinių valstybių likimu, jis perspėja, kad nacionalines valstybes vis labiau siekia „globoti“ globalios viršvalstybinės institucijos, reikalaujančios „sistemingai naikinti viską, kas tik galėtų sulaikyti ar sulėtinti laisvą kapitalo judėjimą ir apriboti rinkos laisvę“. O valstybės norėdamos gauti pasaulio bankų ir valiutos fondų finansinę paramą, yra priverstos nuolankiai ir iš anksto tam kosmopolitiniam kapitalui „kuo plačiau atverti vartus ir išmesti iš galvos visas mintis apie savarankišką ekonominę politiką“. „Silpnos valstybės ir yra tai, ko reikia Naujajai pasaulio tvarkai, kuri pernelyg dažnai įtartinai panaši į naują pasaulio sumaištį, kad galėtų save palaikyti ir stiprinti“, – teigia profesorius Baumanas.
2007 m. profesoriui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Nuo universiteto įkūrimo 1922 m. iki šios dienos šis garbingas titulas buvo suteiktas 64 asmenims. Tarp jų buvo nemažai mokslininkų, visuomenės veikėjų, intelektualų, tokie kaip: Jonas Mekas, Valdas Adamkus, Adamas Michnikas, Tomas Venclova, Birutė Galdikas, Valdemaras Rezmeris, Miroslavas Hrochas, Česlovas Milošas, Marija Gimbutienė, Alfredas Erichas Senas (Senn) ir kiti.
2010 m. Z.Baumanas lankėsi VDU ir čia skaitė paskaitą „Natūrali blogio istorija“, kuri susilaukė didžiulio dėmesio. Pernai universitete buvo pristatyta į lietuvių kalbą išversta sociologo knyga „Vartojamas gyvenimas“ („Consuming Life“).
Kšyštofo Žačynskio (Krzysztof Rzączyński) filmas apie prof. Z.Baumaną „Zygmunto Baumano Meilė Europa Pasaulis“ (Love Europe World of Zygmunt Bauman), 2011 m.:
Nuoširdžiai visiems patariu perskaityti Z.Baumano knygas. Jos daro įspūdį, sutelkia mintis, įkvepia mąstyti ir veikti. Z.Baumano, K.G.Jungo, E.Diurkheimo, M.Makluhano raštai – fantastiškai skalsus penas išminties meilės ir džiaugsmo ištroškusiam protui.
Štai labai geras komentaras šia tema iš Patriotai.lt:
Zygmuntas Baumanas ir „drugelio sparnai“
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010-09-28/zygmuntas-baumanas-ir-drugelio-sparnai
>piktiesiems
2010-10-04 14:56
Gerbiamasai Piktiesiems, informacija apie “draugo” Zygmunto Baumano aka “tovarišč Semjon” biografiją ne “abejotina”, bet 100% tiksli – ir paimta iš oficialių Lenkijos archyvų. Ir pateikė ją ne koks nors delfio komentatorius, bet labai rimtas lenkų istorikas, oficialaus valstybinio instituto darbuotojas.
Galų gale – ir pats tovariščius Zygmuntas po paviešinimo jos nepaneigė, apsiribodamas jos neafišavimu.
O moralinis teismas už praeities “žydarbius” yra privalomas net ir “tokio lygio žmonėms”.
Tenka priminti, kad pvz. dr. Mengelė buvo puikus gydytojas ir savo eksperimentais nuveikė labai daug gero, stumteldamas medicinos lygį pirmyn. Jo eksperimentų rezultatais iki šiol naudojasi mokslas. Bet ar tai pagrindas neteisti ‘tokio lygio žmogaus”?
Paprastas klausimas – įdomu, kaip pasisuktų “didžiojo mąstytojo” Baumano “karjera”, jei visai netikėtai paaiškėtų, kad jis šaudė ne tik lenkų ir lietuvių partizanus (Seinų krašte), bet ir būdamas slaptu NKVD agentu įdavė sovietų saugumui keletą žydų, priklausiusių sionistinei organizacijai Lenkijoje, ir po to jie buvo sušaudyti?
Neabejoju, jog po to visos jo knygos ir straipsniai tuoj pat dingtų iš visų bibliotekų bei knygynų, o jis pats tuoj pat būtų užmirštas. 🙂
Nuoširdžiai visiems ketinantiems eiti į šį renginį patariu perskaityti PIOTR’o GONTARCZYK’o straipsnį , kuriame atskleidžiamos to stalinistinio NKVD veikėjo biografijos šiurpios detalės, kurias nutyli ponai Donskiai ir Co.
Žmogus, totalitarinio režimo apdovanotas už savo šalies patriotų persekiojimą bei žudymą mums brukamas, kaip kažkoks moralinis autoritetas.
Minėtą straipsnį galima rasti čia:
Zygmuntas Baumanas ir ‘drugelio sparnai’
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010-09-28/zygmuntas-baumanas-ir-drugelio-sparnai
Įdomiausia tai, kad būtent seno emgėbisto ir NKVD agento “Semiono” – Baumano dėka Vkaruose ( o ir pas mus) “iškilo” ir mūsų didysis “tolerantas” p. Leonidas Donskis.
Apie tai pats p. Leonidas neiškentė nepasigyręs 🙂
http://www.lrytas.lt/?id=11901183871188830046&view=4
„Zygmuntas Baumanas yra vienas didžiausių pasaulio socialinių teoretikų ir vienas reikšmingiausių XX a. postmodernizmo atstovų. Jo talentas neišsitenka vienos mokslų srities ribose. Z.Baumanas jautriai suvokia socialinę teoriją, analizuoja įvairius šiandieninio visuomeninio gyvenimo reiškinius: kultūrą, etiką ir moralumą, laisvę, intymumą, draugystę, meilę ir kt.
Mūsų universitetas, suteikdamas Z.Baumanui garbės daktaro regalijas, „įsirašo“ į garbingiausių pasaulio universitetų sąrašą“, – sakė ceremonijoje Londone dalyvavęs VDU Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius prof. Leonidas Donskis.
Pasak profesoriaus, būdamas lenkų kilmės britų sociologu Z.Baumanas visuomet domėjosi Lietuvos intelektualine kultūra.
Su jo palaikymu 2001 m. prestižinėje akademinėje leidykloje „Rodopi“ įkurta prof. L.Donskio redaguojama vienintelė Europoje tarptautiniu mastu leidžiama ir platinama knygų serija iš Baltijos studijų.”
O štai kaip išgarsėjo pats “lenkas” Baumanas: “Z.Baumanas išpopuliarėjo 1989-aisiais pasirodžius veikalui „Modernybė ir holokaustas“. Už šią knygą 1990 m. jam buvo įteikta Amalfio sociologijos ir socialinių mokslų srities premija.”
Papildau tiksliu komentaru iš Patriotai.lt:
>bauman
2010-10-05 8:51
Paskaitykit Lenino ar Trockio raštus – ten irgi labai nekvailų minčių ir taiklios kritikos pasitaiko. Kas nekeičia to fakto, kad jie buvo nekaltų žmonių masinių žudynių organizatoriai.
O pagrindinė Baumano veikalo apie globalizmą mintis – kad reikalinga Pasaulinė Vyriausybė, nes tik ji, anot jo, sugebės sutramdyti tarptautines korporacijas. Girdėta daina, ar ne?
Visiems siūlau paskaityti tikrai vertą dėmesio ištrauką iš šio straipsnio:
Nacionalinės etikos griuvėsiai. Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis (II dalis)
Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė,
„Kultūros barai“
2012 m. vasario 20 d. 09:51
“Mano tikslas – apsvarstyti, kaip reliatyvistinis istorijos naratyvas skatina bendruomeniškumo ir pilietiškumo nykimą, apie kurį šiandien tiek daug kalba lietuvių intelektualai.
Pradėkime nuo palyginimo.
2007 m. Vokietijos TV „žvaigždė“, pokalbių šou vedėja Eva Herman, vienoje laidoje kalbėdama apie radikalius šeimos sampratos pokyčius, ėmė kritikuoti 1968-ųjų įvykius, pakenkusius šeimos įvaizdžiui, ir, be kita ko, paminėjo, esą taip, kaip dabar, šeima nebuvo nuvertinta net nacionalsocializmo laikais.
Ši pastaba lėmė, kad „žvaigždė“ buvo žaibiškai atleista iš darbo. Žodžiai, nutraukę svaiginančią Herman karjerą, buvo įvertinti kaip bandymas pateisinti nacionalsocialistų valdymą.
O sovietinę sistemą „dabinti“ tarybinių dešrelių vainikais yra normalu, niekas Lietuvoje to nelaiko represinės sistemos „teisinimu“, nes reliatyvistinis istorijos vertinimas diegte diegiamas jau ištisus du nepriklausomybės dešimtmečius.
Mūsų televizijos ir radijo programose apstu laidų, kuriose su žiūrovais ir klausytojais dalijamasi šiltais prisiminimais apie sovietmetį, priešingai negu Vokietijoje, kur nevalia kalbėti apie jokius „gerus dalykus“, susijusius su nacionalsocializmu, nes bet kokia despotiškos sistemos reliatyvizacija yra suvokiama kaip režimo teisinimas.
Iš kur toks skirtumas?
Gal kas nors sakys, kad sovietmetis yra tiesiog daug ilgesnis laikotarpis už nacionalsocialistinės darbininkų partijos valdymą Vokietijoje, t. y. apima ne tik tą laiką, kai smurtas buvo ypač intensyvus.
Užbėgdama už akių šiam argumentui, priminsiu, kad NSDAP valdė Vokietiją irgi ne tik per Antrąjį pasaulinį karą, bet ir keletą metų prieš masinio smurto pradžią.
Laikotarpiu tarp 1933 ir 1938 m. nacionalsocialistai įdiegė daug reformų, kurias ir šiandieniniai socialistai laiko svarbiomis „socialinei gerovei“ užtikrinti: pakėlė minimalią algą, taikė mokesčių lengvatas skurdžiausiems sluoksniams, gerokai padidino pašalpas šeimoms, praplėtė vaikų lopšelių ir darželių tinklą, ėmėsi geriau ginti darbininkų teises, jau nekalbant apie tai, kad mėsos gaminiais ne tik buvo užverstos parduotuvės, bet ir gamindavo juos be „natūralių mėsos pakaitalų“, kokius naudojo sovietų ekonomika.
Šie faktai yra pakankamai gerai žinomi.
Skirtumas tik tas, kad juos pabrėžti yra laikoma nepriimtinai blogu tonu.”
Tęsinys:
“Tik įsivaizduokime, kas dėtųsi ne tik Vokietijoje, bet ir kitose Vakarų valstybėse, jei koks nors universiteto dėstytojas imtų ir pareikštų: Ką čia mes vis apie tą Aušvicą! Tarsi gerų dalykų nebūtų buvę. Verčiau prisiminkime, koks nuostabus buvo bavariškų dešrelių skonis Hitlerio laikais!
Vakarų intelektualai – ir ne tik nacizmo aukos! – į tokį pareiškimą reaguotų žaibiškai, o nacionalsocialistinių dešrelių propaguotojas iškart netektų darbo universitete.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad Herman istorinis reliatyvizmas buvo tikrai švelnus. Priešingai negu Klumbys, tarybinėmis dešrelėmis dangstantis sovietinį terorą, Herman taip drastiškai nesielgė, jai nebuvo būdingas ir užgaulus tonas, kurio nevengia lietuvių istorikas, sovietinės sistemos liekamuosius reiškinius prilygindamas „poniučių išsigalvotoms ligoms“. Priešingai, žurnalistų apgulta Herman pabrėžė, kad ji nebando dailinti represinės sistemos. Tačiau, nepaisydama visuomenės spaudimo, TV „žvaigždė“ laikėsi savo nuomonės: jei sistema, kad ir kokia bloga ji būtų, turėjo kažką gero, ką patvirtina faktai, negalima drausti apie tai kalbėti.
Vis dėlto vokiečių viešajai nuomonei, kurią, beje, formuoja intelektualai, visiškai nerūpėjo, ar Herman teiginys yra pagrindžiamas faktais.
Etiškai nepriimtina jau vien tai, kad laidos vedėja viešai paminėjo kažką gero iš NSDAP valdymo laikų. To pakako, kad jos požiūris būtų įvertintas kaip nacizmo teisinimas.
Buvusi TV „žvaigždė“ padavė į teismą laikraštį, kuris išspausdino straipsnį „Eva Herman – ruda ar tiesiog buka?“ Bet teisėjai nusprendė, kad leidėjas neprivalo atlyginti jai neturtinės žalos už skriaudą, patirtą dėl šmeižto, nes antraštė, teismo požiūriu, atitiko „išsakytą nuomonę“.
Herman pavyzdys puikiai iliustruoja, kad Vakarų valstybės laikosi griežtai vertybinės etikos: apie nacių valdymo laikus arba blogai, arba nieko!
O Lietuvoje elgiamasi visiškai priešingai – dominuoja reliatyvistinis istorijos diskursas.”
Tęsinys:
“Reliatyvistų ir vertybininkų ginčas kartais įsiplieskia ir Vokietijoje. Vieną karščiausių išprovokavo filmas „Trečiojo Reicho žlugimas“ (Untergang), kino teatruose pasirodęs 2004-aisiais. Sukurtas remiantis Hitlerio sekretorės užrašais, jis pasakoja apie paskutines karo dienas, kurias fiureris praleido bunkeryje.
Pasipiktinimą sukėlė keletas scenų, kuriose Hitleris jautriai ir draugiškai elgiasi su savo aplinkos žmonėmis, ypač su sekretore.
Kaip ir Herman atveju, filmo autoriai buvo smerkiami ne todėl, kad kas nors abejotų istoriniu šių scenų pagrįstumu, bet todėl, kad vaizduojant pozityvias Hitlerio puses, net jeigu jos neišgalvotos, kritikų nuomone, iškraipoma istorija.
Kaip ir Herman atveju, kalbėti apie gerus budelio bruožus, net jeigu jis jų turėjo, yra laikoma budelio teisinimu.
Pamenu, po filmo peržiūros, išgirdusi, kaip juo piktinasi vienas mano pažįstamas, paklausiau: kas iš to, jeigu žmonės įsivaizduos Hitlerį tik „su ragais ir kanopom“, juk tada jie nieko nepasimokys iš istorijos, nesugebės perprasti ir atskirti tokių pavojingų žmonių?
Ramiai išklausęs, mano pašnekovas atkirto: jeigu Hitleris bus vaizduojamas tiesiog kaip žmogus „su savo pliusais ir minusais“, visuomenė ilgainiui pradės nebesuvokti skirtumo tarp jo ir normalaus politiko, taigi iš istorijos bus pasimokyta dar mažiau.
Šiandien, skaitydama kai kuriuos lietuviškus diskursus, mintimis grįžtu prie ano pokalbio ir bevelyčiau atsiprašyti savo pašnekovo dėl tų „ragų ir kanopų“. Jis teisus: nevalia leisti, kad išnyktų etinės ribos.
Jų nykimą ypač aiškiai rodo dabartiniai lietuvių diskursai: emigracija lyg niekur nieko lyginama su tremtimis į Sibirą, „kaip tremtinys“ pasijuto net rūbų modeliuotojas Juozas Statkevičius, kai „Snore“ užstrigo jo indėlis, o pats banko nacionalizavimas kai kam panašus net į bolševikinę kolektyvizaciją!”
“Grįžkime prie svarbiausio klausimo: kodėl didžioji Vakarų intelektualų dalis, nepaisant retsykiais įsiplieskiančių ginčų, vis dėlto gana vieningai laikosi nuomonės, kad tik griežtai vertybinis istoriografijos metodas yra adekvatus, kai kalbama apie nacių valdymo laikotarpį?
Atsakymas paprastas: bendruomenės, kaip ir individo, tapatumo garantas yra atmintis.”
“Čia reikėtų pridurti, kad vertybinį istoriografijos modelį, aptardami neseną Vakarų Europos praeitį, ypač griežtai taiko kairieji ir kairysis liberalų sparnas.
Lietuvoje viskas vyksta atvirkščiai – būtent kairioji ir liberalioji inteligentijos dalis karščiausiai pasisako už istorinį reliatyvizmą.
Vertybinę poziciją gina tik dešinieji – konservatyvioji ir tautininkiška inteligentijos dalis.
Vakarų kairieji liberalai nuolat pabrėžia: antireliatyvistinis istorijos naratyvas yra pažangus todėl, kad leidžia griežtai atsiriboti nuo represyvaus isteblišmento ir padeda visuomenei nusistatyti santykį su praeitimi.
Jeigu tai tiesa, vadinasi, Lietuvoje pažangi ir „kairuoliška“ yra tik konservatyvioji dešinė.
Liberalizmui tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose ateina laikas apsispręsti dėl kai kurių esminių dalykų. Savo griežtą laikyseną nacistinio isteblišmento atžvilgiu liberalizmas iki šiol grindė užuojauta aukoms ir istorinės atminties puoselėjimu.
Jeigu tai tikrieji liberalizmo motyvai, vadinasi, jis turėtų liautis reliatyvizavęs ir komunizmą.”
Pabaiga:
“O jeigu kairysis liberalizmas vis dėlto nuspręs (ir toliau) laikytis dvejopų standartų, kai požiūris priklauso nuo to, koks – kairysis ar dešinysis – buvo totalitarinis režimas, tada bus aišku, kad griežta „moralinė laikysena“ nacizmo atžvilgiu yra „vienos krypties“, kitaip tariant, tai ne kas kita, o tiesiog gudri kairiųjų kampanija, kuria siekta savireklamos ir bandyta išstumti varžovą, t. y. dešiniuosius.
Tačiau – ir tai ypač svarbu mūsų temai! – net tuo atveju kairysis liberalizmas Vakaruose bus įtakinga srovė, nes išliks etiškas bent jau savo bendruomenės atžvilgiu.
Kitokia ateitis laukia Rytų Europos kairiojo liberalizmo – jeigu jis ir toliau laikysis reliatyvistinių nuostatų, tai niekada netaps tokia reikšminga intelektualine ir moraline srove, kokia tapo Vakaruose, ir bus įtakingas tik tol, kol turės sovietinės nomenklatūros užnugarį.”