J.A. Patriubavičius, J. Šadys. Žūti savo žemėje geriausia (17)

Partizanai | Archyvinė nuotr.

Partizanai | Archyvinė nuotr.

Perkeltine prasme, žinoma, neverk, Argentina. Nepriklausomos Lietuvos saugumo generolas Jurgis Jurgelis įsiveržė į publicistiką ir kartu su dar vienu generolu neduoda ramybės oficialiai pripažintiems Lietuvos laisvės kovotojams – pokario partizanams. Publicistas ir generolas siekia perrašyti Lietuvos istorija, kad galėtų valdyti ateitį. Kaip žinoma, dabar Lietuvoje dominuoja buvusi komunistinė nomenklatūra, vyksta kartų kaita, dominavimo estafetė perduodama vaikams ir anūkams, dėl to generolas prieš Naujuosius metus uždavė Lietuvai klusimą, kas geriau: būti nužudytam stribo ar partizano. Pagal užmanymą ar užduotį buvusiems stribams prijaučiantis elektoratas turi choru teisingai atsakyti, susivienyti ir balsuoti už savuosius.

Faktas

Prieš 60 metų 1948 metų žiema buvo švelni kaip šįmet. Sausio 22 d. dar nebuvo sniego. Kauno rajono Arlaviškių kaimas, išsidėstęs pagal Nemuną, laidojo stribų nušautus Kazį Striganavičių ir Joną Karpavičių, mūsų pradinės mokyklos draugų tėvus. Mes, nedideli vaikai, stovėjome prie dėdės Kazio karsto ir nepagarbiai šnibždėjomės: ten kur į smilkinį įėjo kulka, atsirado kraujo lašas, raudonas kaip uoga. Mums buvo nesuprantama, kas čia atsitiko: dėdė Kazys prieš dvi dienas buvo gyvas ir aistringai ginčijosi su mūsų troboje kortuojančiais diedais, kurie sakė, kad bolševikai – banditai ir kad netrukus amerikonai pradės naują karą ir šiuos išgins iš Lietuvos. Kazys buvo prorusiškas ir komunistuojantis, taigi atrodytų, kad žuvo nuo savųjų.

O buvo taip. Kaip sakyta, tą žiemą nebuvo sniego. Valstiečiams buvo uždėta visokių prievolių, tarp jų, kas turėjo arklį, iš Dubravos miško į Petrašiūnus išvežti tam tikrą skaičių kietmetrių miško. Valstiečiai negalėjo įvykdyti prievolės, nes nebuvo rogių kelio, vadinasi, situacija force major. Bet okupantų valdžiai jokios stichijos kaip pateisinimas neegzistavo, neišvežė, vadinasi, sabotažas. Į kaimą atėjo būrys stribų, vadovaujamas Polzunovo (?, reikėtų surasti tą bylą ir patikslinti pavardę), surinko „sabotažnikus“ ir varė į A.Panemunę (Kauną). Atėjo vakaras, sutemo. Tursono kaime belaisvius valstiečius stribai uždarė kažkokiam tvarte, o patys nuėjo į Piliuonos kaimą girtauti. Ten juos kažkas pabaidė, parbėgo į Tursoną, išsivarė belaisvius prie pakriaušės ir įsakė bėgti Nemuno link (buvo užšalęs). Šaudė. Kadangi buvo girti, nušovė tik du. Povilas Lagunavičius pabėgo ledu į kitą Nemuno pusę, į Anglininkų kaimą, ir į trečią dieną parėjo namo. Pasakojo apie egzekuciją, sakė, kad iš to tvarto belaisviai galėjo pabėgti, kaip paskui paaiškėjo, niekas jų nesaugojo. Bet valstiečiai buvo tamsūs, situacijoje nesusigaudė, nežinojo, gal manė, kad turi ateiti amerikonai ir juos išvaduoti. Jie nesuprato, kad Lietuva – ne jų, o priešo teritorija, o stribai – ne jų broliai, nors ir lietuviai.

Kova už laisvę ar pilietinis karas

Šis faktas, dviejų visiškai nekaltų žmonių sušaudymas, dabar interpretuojamas kaip pilietinio karo epizodas. Tai labai patogu, kai kuriems nomenklatūros ideologams, prieš rinkimus vis lipantiems ant praeities atsiminimų platformos, kuri paverčiama politine: dedamas lygybės ženklas tarp kovos už laisvę ir smurto prieš ją, vis kartojant, kad abi pusės buvo žiaurios, vadinasi, okupacijos nebuvo. Ir siekiama daryti įspūdį, kad reikia pagaliau viską užmiršti ir pradėti iš naujo kaip Petro Cvirkos Kriukeliui, kuris, padaręs nusikaltimą (atrodo, kažką užmušė), spruko į Ameriką ir ten pradėjo nuo nulio.

Dabar Lietuva veikia ištisa plejada istorikų, kurie dirba ta kryptimi. Štai profesorius Egidijus Aleksandravičius prieš Naujuosius metus Kauno Vytauto Didžiojo universitete skaitė viešą paskaitą, kurioje įtikinėjo, kad žmonėms reikia leisti pasirinkti, kuo pasitikėti ir kuo vadovautis: savo asmenine patirtimi ar institucionalizuota patirtimi. Čia, ant šito stalo, neturint tos paskaitos teksto, išklausius profesorių tik per radiją, sunku suvokti, kodėl profesorius, apmokamas iš mokesčių mokėtojų pinigų, gali užsiimti tokiais niekais, kaip stribų gyvenimo komfortas, leidžia sau varyti propagandą prieš oficialiai nustatytą tiesą, kad Lietuva buvo okupuota. Anot jo, jeigu taip parašyta istorijos vadovėliuose, galima tuo netikėti, jei asmeninė patirtis sako kitaip. Jeigu, sakysim, stribo vaikas ar anūkas dirba Užsienio reikalų ministerijoje, rengiasi juodu kostiumu ir paltu, „Versace“ kaklaraiščiu, o šalia dirba partizano anūkas ar vaikas, taip pat juodai apsirengęs, tai skirtinga Lietuvos istorijos interpretacija (vienas mano, kad Lietuva buvo okupuota, kitas – kad pati įstojo į TSRS) neturi jiems trukdyti darbuotis šios Lietuvos labui.

Deja, tai iš savanaudiško piršto išlaužta problema. Niekas jiems netrukdo galvoti taip, kaip jiems išeina, būtų blogai savo idėjas versti darbais, t.y. veikimu prieš Lietuvą. Ar ponams nežinoma, kad nieks iš buvusių stribų ar kolaborantų vaikų neatėmė jokio turto, jų nepersekiojo, o leido jiems naudotis tuo turtu (buvusių komisarų vaikai ištaigingus butus pardavė už milijoną litų), leido užimti aukštas valstybines tarnybas? Niekas buvusiems stribams neprikaišioja ir jų nediskriminuoja, jie įsitvirtino ekonominėse struktūrose, politikoje ir valstybėje. Mes žinome tik vieną faktą, kai buvęs stribas buvo Kaišiadorių r. teisme teisiamas už tai, kad šis stribas, būdamas konfiskacijos būryje ir rekvizuodamas tremtinės Kauno r. Šlienavos kaimo gyventojos turtą, pasiėmė sau jos stalą. Kai ponia, grįžusi iš tremties, pareikalavo atiduoti tą apvalų stalą, kurį pirko iš pulkininko 1944 m., kai šis ruošėsi bėgti į Vakarus, buvęs stribas griebėsi šakių ir vijosi ponią per Šlienavos kaimą. Bet Kaišiadorių r. teisėjas Vilutis buvo principingas (iš kur toks atsirado?), liepė stalą grąžinti tremtinei. Dar kokių nors sankcijų stribui nebuvo pritaikyta.

Taigi stribai stiprūs, moka ir sugeba organizuoti istorijos perrašymo akcijas, tačiau niekas negali jų apginti nuo psichologinio diskomforto, kad jų tėvai šaudė niekuo nekaltus žmonės ir į Sibirą vežė. Mums gaila stribų.

Dar vienas profesorius, buvęs prezidento A.Brazausko ambasadorius JAV Alfonsas Eidintas parašė kelias knygas, įrodinėja, kad Lietuva nebuvo okupuota, o aneksuota. Atrodo, kad mūsų profesoriai neskaito Viljamo Šekspyro (William Shakespere), kuris sakė, kad kaip bepavadintum rožę, ji vis tiek stipriai kvepės. Okupacija visada, visus amžius, dvoks, kaip ją bepavadintum.

Kaip žinoma, Rusija neigia Lietuvos okupaciją, ir galbūt jiems labiau būtų priimtinas žodis „aneksija“. Jeigu sumažintų dujų kainas, galima būtų nusileisti, tegu bus aneksija, bet, anot Shakespeare, tai ta pati okupacija.

Iš kur atsiranda žiaurumas

Mūsų generolas, tapęs publicistu, nežino faktų arba juos ignoruoja. Dar anais metais Jurgis Jugelis parašė tekstą, kuriame įrodinėjo, kad Latvijoje po teismus tampomo senuko, rusų baudžiamojo būrio vadas Kononov, elgesys toks pat žiaurus kaip ir partizano Antano.

Ir vėl generolas publicistas perrašinėja istoriją. Iš esmės tvirtina, kad Lietuvoje vyko pilietinis karas ir okupacinės kariuomenės nebuvo.

Kaip žinoma, pilietinio karo žiaurumų etalonas – Ispanija. Pakanka pažiūrėti firmą „Labirintas“, kuriame atgrasiai vaizduojami Franko šalininkai. Tačiau faktas tas, kad generolas Franko pripažino, kad jie buvo žiaurūs, ir žengė žingsnį į susitaikymą: abiejų pusių karo aukos palaidotos tose pačiose kapinėse. Taip reikia daryti ir Lietuvoje. O Lietuvos stribams ir jų gynėjams reikia priminti, kad Ispanijos komunistai, užėmę Madridą, nužudė 10 tūkstančių inteligentų, o laidojimo mechanikos (kasti tranšėjas ir lavonus stumdyti buldozeriais) juos mokė TSRS NKVD patarėjai (jų buvo 700), tarp kurių buvo ir lietuvis Vaupšasovas, Tarybų Sąjungos didvyris Vaupšas, pokary grįžęs į tėvynę, kad čia pritaikytų Ispanijos patirtį, kai KGB ėmėsi žygių lituanizuoti kovą prieš partizanų pogrindį.

Bet grįžkime prie stribų vado Kononov ir partizano Antano. Vieno iš jų karas buvo neteisėtas, kito – teisus.

Kononov buvo žmogus su šautuvu, atsibastęs iš Rusijos į Latviją, ir čia žudęs vietinius valstiečius, t.y. okupantas. Partizanas Antanas buvo laisvės kovotojas, kovojęs prieš tuos, kurie okupavo kraštą.

Istorikai, profesoriai, generolai ir publicistai kažkodėl nekreipia dėmesio į tarptautines teisės normas. Pagal jas, jeigu kraštas okupuojamas, panaikinamas suverenitetas, sutrypiama Konstitucija, pagal kurią kraštas iki tol gyveno, Konstitucijos gynimas tampa kiekvieno šalies piliečio pareiga. Piliečiai turi teisę ir privalo ginti Konstituciją visomis priemonėmis, kurios jiems prieinamos. Kaip moka, taip gina.

Taip ir darė Lietuvos partizanai: jie išgelbėjo Lietuvos garbę ir paaukojo savo gyvybes už Lietuvos ir Europos, o galbūt ir viso pasaulio laisvės idealus.

Kaip šiomis dienomis mums sakė Vanda Voverytė, legendinio Lietuvos partizano Vaclovos Voverio sesuo (dabar jai 84 metai), jos tėvas sūnums kalbėjo: „Ką jūs, vaikai, darote? Rusija didelė, jos nenugalėsite“. Sūnūs atsakė, kad žino žūsę, bet žus savajame krašte.

Ir žuvo savajame krašte už savo kraštą. Tai tokia ir asmeninė, ir institucionalizuota patirtis. Keista, kad juos vis dar šmeižia kaip tada, okupacijos metais.

Kaip Lietuvos likimą pakeitė Katynė

Dabar per televiziją vis rodomas filmas, kaip Čekoslovakijos patriotai nužudė Prahos budelį Heidrych. Pastatę filmą britai pabaigoje pradeda nepadoriai samprotauti: „Ar vertėjo tai daryti, nes tai daug kainavo (kerštaudami naciai sudegino Lidicės miestelį su visais jo gyventojais)?“

Ir Lietuvoje užduodamas analogiškas klausimas: ar vertėjo kovoti, jeigu tai tiek kainavo.

Dabar žinoma, kad Lietuva buvo palikta vienui viena, bet mažai kas suvokia, kad ir tokioje padėtyje ji (kartu su Latvija ir Estija) išliko svarbiu geopolitinės politikos koziriu, kuris nulėmė Europos istoriją.

Dabar per tą patį „History“ kanalą vis sukamas ir sukamas filmas apie karo vadų Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) ir  Franklino D. Ruzvelto (Franklin D.Rosevelt) tarpusavio karą. Patys pažiūrėkite tą filmą, nes apie šias peripetijas Lietuvoje nekalbama, kad būtų erdvės profesorių ir publicistų ideologinėms insinuacijoms, prieš rinkimus paverčiant jas politine platforma.

Kaip žinoma, Katynės tragedija košmarišku aidu atsiliepė Europoje 2010 m. Bet ir tada nebuvo akcentuota, kad Katynės tragedija susijusi su Lietuvos tragedija. Berods, 1943 m. pavasarį, kai buvo atrasta Katynė, Europai tai padarė šiurpų įspūdį, t.y. jos vadams, kurie turėjo imtis politinių veiksmų. Pasidarė aišku, kad Stalinas, jeigu galėtų, būtų pavertęs visą Europą Katyne. Tuo metu, jau 1942 m. pabaigoje, Stalinas reikalavo atidaryti antrąjį frontą, bet sąjungininkai išsisukinėjo, žinoma, norėjo, kad Vokietija ir Rusija viena kitą pribaigtų. Stalinas sakė sąjungininkams, kad jie nenuoširdūs, kad nėra tikri draugai. Sąjungininkai, žinodami apie Katynę, ir negalėjo būti draugai.

Reikėjo kažką daryti. Atsirado dar viena aplinkybė, kuri vertė didžiuosius Europos ir Amerikos politikus imtis „appeasement“ politikos, t.y. įsiteikti Katynės žudynių organizatoriams. 1943 m. vasarį Vokietijos kariai prie Charkovo apsupo ir sunaikino kelias Sovietų Sąjungos divizijos, atrodė, kad atsirevanšavo už Stalingradą. Ir Čerčilis, ir Ruzveltas išsigando: kilo pavojus, kad Hitleris ir Stalinas dar kartą susitars ir patrauks prieš Europą – Katynės tranšėjų kasti. Tada Ruzveltas pasiūlė atidaryti antrąjį frontą Prancūzijos pietuose (operacija „Dragon“), taip pat patenkino Stalino pretenziją pripažinti po karo Baltijos šalis Sovietų Sąjungos teritorija. Čerčilis buvo tos nuomonės, kad reikia iš Italijos traukti į Vidurio ir Rytų Europą, užkirsti kelią Sovietų Sąjungos ekspansijai. Deja, Italijos kampanija nebuvo labai sėkminga, Raudonajai armijai buvo leista šeimininkauti šioje Europos dalyje.

Pripažinus Baltijos šalis Sovietų Sąjungos teritorija, Stalinas šiek tiek apsiramino, Teherano konferencijoje nebuvo toks agresyvus, nors ir reikalavo antrojo fronto. Kai JAV prezidentas parskrido iš Teherano, pasakė amerikiečiams kalbą, kad išgelbėjo 2 mln. amerikiečių gyvybių – tiek būtų pareikalavęs Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos išvadavimo karas.

Žinoma, JAV prezidentas atsisakė Atlanto Chartijos principų, nes kaina buvo per didelė: didis prezidentas, nenuostabu, kad vadovavosi Makiavelio (Machiavelli) principais.

Štai kodėl Lietuva pasiskirstė į partizanus ir stribus – kad užkirstų kelią Katynei visoje Europoje. Sudėję tiek aukų, dabar ir mes, kaip tie britai, galime paklausti: ar vertėjo taip mums dėl tos Europos aukotis (iš tikrųjų mus paaukojo, kaip tuos nelaimingus lenkus Katynėje). Baltijos valstybės, tapusios, kaip sako rusai, „razmennoi monetoi“, išgelbėjo Europą nuo Katynės, Sibiro, komunizmo. Tai kodėl mus dabar laiko antrarūšiais, mus tremia į emigraciją, mums moka mažiau kompensacijų už nedirbamą žemę, neteikia Marshall‘o plano malonių, o Vokietija neįsako pastatyti bent tris gamyklas (kad turėtume darbo), po pusę gamyklos už vokiečių su visais gyventojais sušaudytus, subombarduotus ir sudegintus kaimus? Tai klausimas, kaip sako amerikiečiai, vertas 64 tūkst. dolerių.

„Tegu mane nušauna savas“

Įsigilinus į šį istorinį, politinį ir geopolitinį kontekstą, akivaizdu, kad generolo publicisto Jurgio Jurgelio aimana, kad geriau nuo stribo ar partizano kulkos žūti, yra tik asmeninė pastanga suteikti stribams, apie kuriuos liaudis nedainavo dainų, šiokią tokią kompensaciją. Tai reikia vertinti kaip raginimą susitaikyti ir nustoti laipioti ant rinkiminių platformų, pagrįstų žiaurios praeities (šiuo atžvilgiu ir stribai, ir partizanai – aukos) prisiminimais. Ar mes negalime pasimokyti iš 2010 m. Katynės tragedijos?

O jeigu Jurgio Jurgelio retoriką suprasti tiesiogiai, ne kaip šūkį vienytis apie kokią nors stribų partiją, tai galima priminti vieną seną atsitikimą. Savo garsiniame archyve mes radome interviu su partizane Stase Budrevičiūte (vyras apdovanotas aukščiausiais Lietuvos ordinais, bet jo pavardę praleidžiame). Ponia Stasė vienam iš mūsų tada pasakojo, kaip ji jautėsi, kai jų būrį Trakų r. Varlių kaime susekė stribai. Bunkeris buvo gal dešimt metrų nuo kelio, į sodybą užėjo stribų būrys su šunimi. Šuo ėmė loti. Paklausta, ką partizanai darė, Stasė sakė, kad pirmiausia užsivilko uniformas, bunkerio orlaides užkišo žibalu suvilgytais skudurais, griebėsi ginklų, ruošėsi mūšiui. Sakau, juos būtų užmėtę granatomis. Stasė sakė suvokusi, kad reikės mirti. Sakė: „Paprašysiu, kad mane nušautų vyras, vis savas“.

Tokie buvo Lietuvos partizanai: geriau žūti savoje žemėje. Tačiau dabar Lietuvoje, kuri nelabai rūpinasi savo saugumu, nors ir turi savo saugumo generolų, padėtis tokia, kad koks nors švedas Jonas atvažiuoja į Lietuvą su videokamera, kalbasi su buvusiais stribais ir suka filmą apie partizanų žiaurumus. Toks objektyvus, demokratiškas švedas Jonas išklauso visas nuomones.

Deja, per visus amžius, nuo Antikos iki dabar, dėl Tėvynės gynimo nebuvo kelių nuomonių, tik viena tiesa: kai šalį okupuoja, kai suvereniteto gynimas priklauso nuo piliečio individualių pastangų, pilietis privalo elgtis taip, lyg nuo jo vieno priklausytų suvereniteto atgavimas.

Kaip rašė Česlavas Milošas, didis Lietuvos patriotas, įžangoje į „Pavergtą protą“, „Jeigu du ginčijasi, ir vienas sako, kad 55 proc. teisus, tai labai gerai, ir nėra ko draskytis. (…) Tas, kuris sako, kad jis 100 proc. teisus, tasai yra bjaurus karštakošis, tikras banditas, paskutinis niekšas“.

Deja, čia didysis Lietuvos partiotas suklydo: pokario partizanai nebuvo karštakošiai, jie tik nelinkėjo Europai Katynės. Jeigu būtų žinoję, kad Atlanto Chartija juos apgavo, jie nebūtų elgęsi kitaip. Tvirtinti, kaip tai daro saugumo generolas, kad stribai, perėję į kitą barikadų pusę, terorizavę žmones, vežę į Sibirą ir varę į kolchozus, šaudę ir kankinę, taip pat gynė Lietuvos suverenitetą yra nesąmonė. Šiuo atveju 100 procentų tiesos yra laisvės gynėjų pusėje.

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: