Kai žiūrime į Žemės planetos nuotraukas, dažnai nė nesusimąstome, kokių gudrybių tenka griebtis mokslininkams, kad gautų kvapą gniaužiančias nuotraukas. Dabar gi NASA mokslininkai ne tik pasidalino naujausiomis Žemės rutulio nuotraukomis, gautomis dėka dirbtinio palydovo „Suomi NPP“, bet ir paaiškino kaip šios nuotraukos yra padaromos.
Daugiau pasidomėjus „Suomi NPP“ palydovu ir jo padarytomis nuotraukomis, iš karto į akis krenta keisti nesutapimai. Mat palydovas skrieja poliarinėje orbitoje 824 km aukštyje virš Žemės paviršiaus. O jo darytose nuotraukose Žemės paviršiaus atrodo taip, tarsi būtų fotografuotas iš 12 743 km aukščio. Kokia čia paslaptis?
Tokia vizualinė „apgaulė“ tampa įmanoma todėl, kad iš palydovo gaunami nuotraukų duomenys yra apjungiami į bendrus masyvus. Tad vienai Žemės rutulio nuotraukai prireikia 6 skirtingų nuotraukų pjūvių iš „Suomi NPP“.
Priminsime, jog palydovo pirminė paskirtis yra padėti stebėti klimato kaitą, tačiau jame yra įvairios įrangos, kurią kūrybingai panaudojus, galima gauti nuostabių fotografijų. Kiekvienas Žemės „rėžis“ yra nufotografuojamas raudonos, žalios ir mėlynos spalvos spektrais, o vėliau kompiuterio pagalba jie sujungiami į žmogaus akiai įprastą vaizdą.
Daugiau pasidomėjus „Suomi NPP“ palydovu ir jo padarytomis nuotraukomis, iš karto į akis krenta keisti nesutapimai. Mat palydovas skrieja poliarinėje orbitoje 824 km aukštyje virš Žemės paviršiaus. O jo darytose nuotraukose Žemės paviršiaus atrodo taip, tarsi būtų fotografuotas iš 12 743 km aukščio. Kokia čia paslaptis?
Tokia vizualinė „apgaulė“ tampa įmanoma todėl, kad iš palydovo gaunami nuotraukų duomenys yra apjungiami į bendrus masyvus. Tad vienai Žemės rutulio nuotraukai prireikia 6 skirtingų nuotraukų pjūvių iš „Suomi NPP“.
Priminsime, jog palydovo pirminė paskirtis yra padėti stebėti klimato kaitą, tačiau jame yra įvairios įrangos, kurią kūrybingai panaudojus, galima gauti nuostabių fotografijų. Kiekvienas Žemės „rėžis“ yra nufotografuojamas raudonos, žalios ir mėlynos spalvos spektrais, o vėliau kompiuterio pagalba jie sujungiami į žmogaus akiai įprastą vaizdą.
Visgi tai menkas netikslumas už tokius kadrus. Kad geriau įsivaizduotumėte koks yra tikrasis palydovo apžvalgos kampas, NASA mokslininkai pateikia tokį pavyzdį. Paimkite įprastinį krepšinio kamuolį (apie 25 cm diametro) ir pridėkite jį prie savo veido pusantro centimetro atstumu. Štai panašiai taip palydovas „Suomi NPP“ mato Žemės planetą. Todėl per vieną kadrą palydovas sugeba nufotografuoti tik siaurą Žemės juostelę, kurios plotis – apie 3 000 km. Lyginant su kamuoliu, ekvivalentiškas juostelės plotis sudarytų 6 cm.
Palyginimui – Tarptautinės kosminės stoties atstumas nuo Žemės paviršiaus svyruoja tarp 330 ir 410 km, o pateiktoje analogijoje tai sudaro apie 8 mm tarp kamuolio ir žmogaus veido.
Kuomet publikavome sausio mėnesį „Suomi NPP“ palydovo padarytą Žemės nuotrauką, minėjome, jog pati pirmoji Žemės planetos nuotrauka buvo padaryta 1972 m. į Mėnulį skridusio kosminio laivo „Apollo 17“ astronautų. Iš Mėnulio grįždami astronautai Žemę nufotografavo 45 062 km atstumu. Norint įsivaizduoti, koks tai atstumas, krepšinio kamuolį nuo veido reiktų laikyti ištiestos rankos atstumu.
Na, o jei žiūrėtume į Žemę nuo Mėnulio paviršiaus, tuomet atstumas siektų 384 403 km, o tai reiškia, kad kamuolį nuo veido reiktų atitraukti į 7.6 metrų atstumą.
