R.Grigas. Už ir prieš dr. Jūratę Statkutę de Rosales (58)

Romualdas Grigas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Romualdas Grigas

Visai neseniai pasiekė žinia: mūsų iškiliosios tautietės, Vilniaus pedagoginio (dabar Lietuvos edukologijos) universiteto garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales veikalas „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pradėtas publikuoti Ispanijos prestižiniame Valensijos universiteto tęstiniame leidinyje, pirmoje pozicijoje. Ši, praėjusią vasarą Lietuvoje išleista knyga, tapo bestseleriu – buvo viena skaitomiausių. Dėl neslūgstančio skaitytojų susidomėjimo knyga buvo  išleista net keturiomis pakartotinėmis laidomis.

Negaišinsiu skaitytojų perpasakodamas knygos autorės biografiją. Bet kai ką manau pravartu priminti. Pabėgusi nuo sovietų okupacijos, nuo 1950 m. gyvena ir dirba Karakase. Apdovanota ne tik Venesuelos ordinais, bet ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio Kryžiumi. Emigracijoje gyveno ir didžiulį darbą mūsų istorijai nuveikė tautietė Marija Gimbutienė. Dr. Jūratė irgi visą sąmoningą savo gyvenimą (iš 83-ų jau nugyventų) skyrė tam, kad išsiaiškintų prieš tris ir daugiau tūkst. metų gyvenusių proprotėvių – to didžiulio superetnoso, kurio mažyte skeveldra dabar esam užsilikę mes – lietuviai, šaknis.

Užsienio šalyse ispanų ir anglų kalbomis keliomis laidomis yra paplitusi dr. Jūratės monografija „Goths and Balts“ („Gotai ir baltai“). Civilizacijų tyrinėtojas prof. Giljermas Moronas-Monteras, ilgus metus pirmininkavęs Venesuelos istorijos akademijai, teigia: „(…) remiantis istorine tradicija, ispanų kalboje – ir ne tik pačioje Ispanijoje – žodis „gudai“ turi aiškią prasmę (…). Aš manau, kad gudų palikuonys turi susipažinti su galinga savo tautų istorija. Tuo labiau, kad iki šiol praeities vaizdas buvo (…) deformuotas (iškreiptas)“. Šis mokslininkas apie mūsų tautietę yra dar ir taip pasakęs: „Ji sugriauna ilgą Europos istorijos interpretacijos tradiciją“. Prof. Darijus Fernandesas Morera (kurį laiką dirbęs JAV prezidento patarėju) irgi yra panašiai prasitaręs: „Ponia Jūratė Rosales yra neeilinė mokslininkė. Ji iš naujo atranda gotų ištakas iš baltų, tarp jų yra ir lietuviai“. Pabrėždamas, kad mūsų iškilioji tautietė „yra tikras lobis“, prof. Morera, perskaitęs jos monografiją „Los Godos“ („Gudai“), išsakė jau mums visiems adresuotą mintį: „Man įdomu, ar Lietuvoje nesusidomėtų koks jūsų šalies leidėjas išleisti šią knygą, nes ji išskirtinė ir svarbi lietuvių kultūrai (…)“.

Mano suminėti užsienio mokslininkai vertino autorę pagal ten išleistus, palankaus atgarsio susilaukusius veikalus. Jų esmę atskleidžia 2009 m. lietuviškai išleista knyga „Senasis aisčių giminės metraštis“. Papildydamas cituotų specialistų atsiliepimus, skaitytojų dėmesiui pasiūlysiu ir mūsų, t. y. lietuvių autorių dr. Jūratės Statkutės veikalus apibūdinančias mintis. Žinomas Lietuvos archeologas, Lietuvos Edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas, akademikas Eugenijus Jovaiša teigia: „Jūratė Statkutė de Rosales tęsia profesorės Marijos Gimbutienės pradėtą baltų kultūros reikšmės Europos istorijoje įtvirtinimo darbą“. Nemažiau žinomas kitas archeologas, ilgametis Klaipėdos universiteto rektorius, akademikas Vladas Žulkus rašo: „Autorės pateikti šaltiniai ir faktai, kurių neįžiūrėjome anksčiau, mano nuomone, yra nepaprastai svarbūs mūsų priešistorei ir istorijai pažinti“. Panašaus pobūdžio principinį vertinimą, kaip ir anksčiau cituoti profesoriai, knygos „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pratarmėje išsakė ir Lietuvos edukologijos universiteto rektorius, akademikas Algirdas Gaižutis: „Ji neabejotinai atveria mūsų istorijos mokslui, jo diskusinei dvasiai didesnes erdves, drauge ir visiems žmonėms gilesnę savo vertės pajautą…“

Tais teiginiais ir baigsiu „svetimų“ minčių citavimą. Bet štai taip „įsisiūbavęs“, drįstu  pacituoti ir savo pristatomąjį žodį minėtai knygai… „Moksle šalia, atrodo, nenuginčijamų tiesų, visas savo egzistencines teises turi ir keliamos naujos hipotezės. Ko gero, problema slypi kitoje vietoje – mūsų, t. y. lietuvių psichologijoje ir politiniame sąmoningume. Būtent čia yra įsirangęs „kumečio sindromas“, t. y. nuolankaus „didžiųjų“ tautų pavaldinio elgsenos tipas, ištisus šimtmečius naikinęs ir (tebenaikinantis) mus ir kaip tautą ir kaip valstybę. Sugretinimui pažvelkime į savo artimiausius kaimynus (…). Kaip jie elgiasi savo istorijos atžvilgiu?“

O mes, nūdienos lietuviai kaip elgiamės? Žemiau pateiksiu „šviežiausią“ atvejį, dėl kurio ir skubu čia pasidalinti savo mintimis. Tik prieš tai pastebėsiu: jau nuo Mindaugo laikų lietuviai (pavyzdžiui, skirtingai nuo vokiečių, rusų ir ypač nuo lenkų) esame paženklinti savinaikos stigma. Esame paženklinti (su neįtikėtinu nuoseklumu!) mums įskiepytu, o paskui jau ir savanoriškai prisiimamu „kumečio“, vasalo sindromu (man dažnai primenančiu marionečių teatro scenas…). Bet prieš išsakydamas mane šį straipsnį parašyti paskatinusį nerimą, skaitytojui pateiksiu trumpą apibendrinimą, esmę to, apie ką gi iš tiesų savo veikaluose rašo gerb. Jūratė Statkutė de Rosales.

Tyrėja siekia atsekti mūsų protėvių ir jų giminaičių (vadinkim juos bendriniu pra-baltų superetnoso įvardžiu) judėjimo, o taip pat ir kultūros kontūrus. Didžiuliuose plotuose išsidriekusį, po Rytų bei Pietų Europą kadaise migravusį superetnosą autorė identifikuoja ir vadina gudais. Tuos pačius, kurie visuose istorijos vadovėliuose nuo seno tradiciškai vadinami gotais – germanų paderme. Beje, Matas Pretorijus, gyvenęs ir rašęs XVII a., pusiau vokietis, pusiau lietuvis, pasinaudodamas kruopščiai rinktais, gausiais šaltiniais, dėliojo istorinių faktų pasjansą… Jam jau tada regėjosi, kad gotai – gali būti visai ne germanai. Kad tas įvardis galėjo „prilipti“ kaip vertimų iš vienos kalbos į kitą padarinys dar nuo VIa. Jordano lotynų kalba parašyto veikalo „Getika“. Dr. Jūratė taip pat siekia atskleisti ir įrodyti pastebėtas istorikų klaidas. Kaip ir kokiu laipsniu tai padaryti jai pasisekė – vertino mano anksčiau cituoti mokslininkai. Bet štai…

Disonansu šioms citatoms nuskambėjo laikraščio „Voruta“ paskutiniuose gruodžio ir sausio mėnesių numeriuose pasirodęs VDU prof. Alvydo Butkaus ir to paties universiteto lektoriaus dr. Stefano M. Lanza straipsnis „Kaip baltai tampa gotais“. Jame iš esmės neigiama J. Statkutės de Rosales hipotezė, kad gotai „atsirado“ iš godų ar gudų. Kadangi straipsnio autoriai du, sunku suprasti, kuriam jų priskirti to gana tendencingo neiginio autorystę.

Sąvoką „Skandza“ vartojo istorikas Jordanas. Straipsnio autoriai užsipuola baltų proistorės tyrinėtojos platesnę šios pamatinės sąvokos interpretaciją. Nes dr. J. Statkutės de Rosales monografijoje  šis žodis pristatomas, kaip savotiškas platesnių prasmių raktas. Kad Jordanas kalba visai ne apie Skandinaviją, o apie neriją, kuri buvo priešais Vistulos (Vyslos) žiotis. Tik gerokai vėliau, o ne 551 m. rašant Jordanui, kartografijoje atsirado Skandinavijos pusiasalis bei teiginys, jog gotai – tai germanai, nes kilę iš Skandinavijos pusiasalio. Šią, ypač drąsių ir, manau, pakankamai motyvuotų garbės daktarės įžvalgų vietą, jos oponentai ypač puola, pravardžiuodami ją vos ne pseudomokslininke. O aš, palaikydamas mūsų tautietę, jiems irgi paprieštarausiu. Aišku, jog Jordanas „ieškojo“ savo protėvių protėvynės. Ir ją „surado“ aisčių gyvenamojoje teritorijoje, nusakydamas, kad nuo Vistulos žiočių – čia pat, priešais tįso ir dabar lietuviams suprantamai skambanti Skandžia, t. y. užliejamais, nuskendusiais krantais nerija, už kurios „nuskęsta“ saulė. O anas Europos pusiasalis buvo už kelių šimtų kilometrų…

Dr. J. Statkutės de Rosales oponentams, siekiantiems sumenkinti jos istorinio mąstymo proveržį, gal derėtų perskaityti visą kritikuojamą knygą? Ypač tas jos vietas, kur autorės įžvalgas patvirtina archeologiniai radiniai. Taip pat vertėtų gerai pagalvoti ir apie tai, kodėl Jordanas, ieškodamas savo tikrosios protėvynės, žvilgsnio nenukreipė Odros (Oderio) upės, skiriančios dabartinę Vokietiją ir Lenkiją, žemupio pusėn? Iš ten Skandinavija matosi kur kas arčiau, negu Jordano minimos, detaliai aprašytos Vistulos žiotys ir priešais jas tvyranti Skandžia…

Neprošal tuo pačiu būtų pamąstyti apie tokį iškalbingą šių dienų „faktelį“… Prieš mano akis – kompiuterio man „padovanotas“ Europos Sąjungos žemėlapis. Jis paimtas iš JAV bendrojo lavinimo mokyklose dėstomos istorijos vadovėlio. Ten, kur yra Lietuva, užrašyta Baltarusija (Byelorussia). Suprantama, ji nuspalvinta ES spalva. O Lietuva kur? Baltarusijos vietoje, žinoma, už ES sienų… Panašių nesusipratimų, apibūdinančių internetiniais tinklais apraizgytą civilizaciją, galėčiau pateikti ir daugiau. Taigi, net šių dienų informacijos amžiuje pasitaiko neįtikėtinai apmaudžių klaidų, tai ką jau kalbėti apie senuosius laikus ir jų autorius. Ir jų darbuose, matyt, būta paklaidų… Apmaudu, kai šitaip užsipuolama ne svetimo, bet savo mentaliteto sąskaita nuo „kažkada“ žodyje praleistos raidės. O užsienio šalyse? Nejaugi ten, prieš skelbiant dr. Jūratės veikalus, nebuvo lotynistų? Kodėl ne ten, bet Lietuvoje ieškota netikslumų?…

Deja laikraščio puslapiuose nėra galimybių detaliau aptarti visų minėto kritinio straipsnio akibrokštų. Jis nerimą kelia tuo, kad jo tekstą, nesuteikę „kaltinamajai“ galimybės atremti priekaištų, apsiginti, skubama skelbti Vilniaus universiteto tarptautinei auditorijai skirtame žurnale „Respectus Philologicus“. Ką gi, telieka apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis, kad ir lietuvių diskusijose dominuos ne apkaltos, ne niekinimo ir savinaikos, bet tarpusavio pagarbos, supratimo ir tolerancijos, būdingos mūsų protėviams, dvasia. Lietuvos „nedraugų“ pykčiui…

2012 02 05

Autorius yra habilituotas daktaras, akademikas

Kategorijos: Istorija, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *