V.V.Landsbergis. Iliuzijos (7)

Vytautas V.Landsbergis

Vytautas V.Landsbergis

Iliuzijos gyvenime ir padeda, ir ne. Kitąsyk jos suteikia vilties, užprogramuoja ateitį. Bet kitąsyk yra bevaisės, nes kyla iš nenoro matyti realybę ir priimti ją.

Vikipedijoje apie iliuzijas rašoma šitaip:

„Iliuzija – iškraipyta pojūčių interpretacija, kai realybė suvokiama ne tokia, kokia ji yra. Dažniausiai pasitaiko bei geriausiai suprantamos – optinės iliuzijos, tačiau gali būti susijusios ir su kitais žmogaus pojūčiais, ne tik regėjimu, nors pastarasis pojūtis paprastai būna dominuojantis. Pvz., stebint lėlių teatro vaidinimą, žmogui gali atrodyti, kad kalba sklinda iš judančios lėlės burnos.

Psichologijoje ir psichiatrijoje sąvoka iliuzija reiškia tam tikrą jutiminio suvokimo iškraipymą, kai tikras pojūtis suvokiamas iškreiptai. Iliuzija nėra tas pats kas haliucinacija, pojūčių atsiradimas be išorinių veiksnių. Pvz., girdėti nerealius balsus būnant bet kokioje aplinkoje yra haliucinacijos, o girdėti balsus, klausantis vandens šniokštimo ar čiurlenimo, yra iliuzija.“ 

II

Žaismingai iškraipyta pojūčių interpretacija pasižymi ir dauguma politinių mūsų iliuzijų, kuriomis persergame prieš kiekvienus rinkimus. Paskui spjaudomės iki kitų rinkimų:

– Ir kaip aš galėjau taip žioplai apsikrėsti?

Bet atėjus rinkimų sezonui, vėl kartojasi tas pats cirkas.  Tad ir daugelį mūsų politikų galėtume vadinti magais arba iliuzionistais, kuriančiais malonius, psichiką kerinčius vaizdinius, esą „nusipelnėme gyventi geriau“ arba „prikelsime Lietuvą per 1111 dienų“.

Betgi yra sakančių, jog vienąsyk reikėtų imt ir drąsiai išsirinkt į valdžią visus gabiausius Lietuvos iliuzionistus. Visus iki vieno – juokdarius, ubagų karalius, agurkų princeses, patvorių riterius ir lygintuvų kunigaikštienes. Idant sumažėtų iliuzijų, kad kažkas ateis ir mus vargšelius išgelbės.

Jie – paskutinis mūsų šansas. Šansas pabusti be iliuzijų.

III

Viena iš didžiųjų iliuzijų yra pati Lietuva. Juk daug kam norisi – kaip ir tam karaliui Gediminui – susapnuoti Lietuvą garbingą, knibždančią labdaringais kunigaikščiais, dūzgiančią darbščiais, pozityviai mąstančiais (t.y. nenusigėrusiais) piliečiais bei džiuginančią skaidriais it krištolas Seimo nariais.

Bet paskui imi ir pavargsti nuo tokios iliuzijos – o ką, jei ši svajonių projekcija niekam nebeįdomi? Negyva, it kokie prof. K. Pakšto projektuoti lietuviai, laimingai gyvenantys kur nors Madagaskare. Juk panašią pakštišką Lietuvą nūnai turime ir be Madagaskaro – anglijose, amerikose, airijose, norvegijose…

O Lietuva Lietuvoje, deja, yra tokia, kokia yra. Ir Seimo nariai yra tokie, kokie yra. Ypač daugelis…

IV

Teko pastebėti keistą dėsningumą, jog atsisakius kokių nors iliuzijų, kitąsyk jos ima ir kažkaip įsigyvendina pačios. Galima, tarkim, tikėtis, jog kažkas būtinai privalo tau duoti darbą ar pašalpą, paremti projektus ar pan. – tai pats greičiausias kelias į iliuzijų karcerį. Paskui toks iliuzijų kalinys laukia metus, kitus, kol vieną dieną, negavęs išsvajotųjų paramų, nutaria nebegaišti laiko ir nebeturėti tuščių iliuzijų… Tada ima dirbt visus pasitaikiusius darbus ir vieną dieną netikėtai pamato, jog užsidirbo žymiai daugiau prasmės ir džiaugsmo, nei būdamas priklausomas nuo valdiškų iliuzijų.

Iliuzija nuo svajonės manding skiriasi vienu esminiu principu – svajonė projektuoja vaizdinį, kurį esi pajėgus atlikti ir pats. O iliuzijos sukurtą vaizdinį privalo materializuoti kokia nors auksinė žuvelė, atplaukianti iš senų rusiškų „multikų“.

V

Iliuzijos baigiasi suvokus, kad jos paprasčiausiai neapsimoka. Tik gaila, kad po jų žlugimo kartais peršokama į kitą kraštutinumą – į anti‘iliuziją, kad Lietuvos nebėra. Nei Lietuvos, nei svajonių, nei padorių, mandagių lietuvių. Valstybė užsidaro, eikite prie kito langelio.

– Teta auklėtoja, mes daugiau taip nedarysim,– verkia vaikų darželis ir daužo paskutinius Seimo langus, – teta auklėtoja, o kas dabar su mumis bus?

Auklėtoja ramina, sako, kad dabar bus kinai, lenkai, arabai arba baltarusiai. O jie, regis, išties nesnaudžia.

Galėtų „Vilmorus“ pamažu pradėti organizuoti apklausas, kuo norėtųsi mums būt:

  1. Kinais
  2. Lenkais
  3. Arabais
  4. Baltarusiais
  5. Švedais
  6. Ar kt. tautomis.

P.S.   Prieš metus, vasario 16-ąją mus palikęs poetas Justinas Marcinkevičius savo dienoraščiuose rašė: „Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė. Žmogus čia žiūri tik į savo kėdę ir į savo pilvą. Jis net nežino, kad paukštis jau nukrito, kad upė jau išdžiūvo. Jam ramu ir gera. Taip, kaip gera mašinai ar kompiuteriui. (…)

Žmogus nenori jaustis vienadienis, tik šiandien gyvenimą pradėjęs, ieško šaknų, žemės, daiktų, į kuriuos atsiremti galėtų, kurie nuvestų jį toliau, negu jo atmintis siekia. Tai, sakytum, savo gyvenimo papildymas kitų gyvenimais. (…)

Deja, aš neturiu nieko, kas būtų senesnis už mane – nei kokių kantičkų, nei šaukšto, nei kryžiaus, nei nuotraukos ar lovatiesės, žvakidės ar rankšluostinės… Viską nušlavė karas ir ugnis. Parvažiavęs į tėviškę, sustoju kartais toje vietoje, kur kiemo būta, ir užsimerkęs mėginu vaizduotėje kaip senoje nuotraukoje įžiūrėti, kur čia koks trobesys stovėjo, kur koks medis augo… Pagalvoju: o gal pasisemti taip keletą saujų tos žemės, supilti į kokį stiklainį ir pasistatyti ant lentynos matomiausioj vietoj? O ką, argi tai ne daiktas, argi jis ne senas ir ar nesusijęs su juo aš ir visa mano giminė? Į kokių nors tolimesnių svečių klausimą “kieno darbo šis daikčiukas?” – galėčiau atsakyti: Dievo ir mano tėvo.  (“Dienoraščiai ir datos”,  p.378)

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *