M. Kundrotas. Tinklaveika – laisvė ir tironija (71)

Marius Kundrotas/respublika.lt

Marius Kundrotas

Kompiuteriai, internetas ir pop kultūra sudaužė į šipulius lokalius totalitarizmus. Jie ir sukurs dar neregėtą globalų totalitarizmą. Žmonės uoliai tarnaus režimui ne tik ir ne tiek verčiami, kiek iš įsitikinimo – tiesiog neįsivaizduodami kitokio gyvenimo, kaip jo neįsivaizduoja daugybė gyventojų Šiaurės Korėjoje.

Žvelgiant į šios šalies fenomeną globaliame pasaulyje, dažnai kyla įspūdis, jog jos režimas – skirtingai nei švelnesni Irano ar Sirijos autoritarizmai – paliekamas gyvuoti sąmoningai. Viena vertus – kaip baidyklė, antra vertus – kaip eksperimentų laukas. Tai baidyklė „liberalaus“ (daugiau žodžiais, nei esme) globaliojo totalitarizmo oponentams ir kritikams: nepatinka mūsų santvarka – žiūrėkite, o ten – dar baisiau. Ir tai, žinoma – „vienintelė“ galima alternatyva. Antra vertus, tai – eksperimentų laukas, tiriant – kokiu mastu ir lygiu įmanoma išprievartauti žmogaus dvasią.

XX a. pradžioje koks nors Adolfas Hitleris galėjo ateiti į alubarį ir gana spontaniškai verbuoti šalininkus. XXI a. pradžioje tokia agitacija atrodo juokingai. Anais laikais tai, ką žmonės girdėjo iš tokių kaip A. Hitleris, galėjo būti vienintelė jiems įdomesnė informacija. Šiais laikais žmonės ateina į viešąsias erdves, įskaitant alubarius, jau prifarširuoti tos informacijos, kurią jiems teikia globalieji hitleriai – ne mažiau godūs valdžios, daug godesni pinigams, o svarbiausia – kur kas gudresni, subtilesni ir galingesni.

Skeptikas paprieštaraus: juk ir tais laikais jau buvo spauda. Iš tiesų – spauda ir apskritai – masinio poveikio priemonės dažnai ir pagrįstai laikomos techninėmis prielaidomis totalitarizmui kaip reiškiniui. Aptariant ligtolines tironijas, paprastai išvis vengiama „totalitarizmo“ sąvokos. Dažniau kalbama apie absoliutizmą, despotijas, diktatūras. Tačiau totali kontrolė tapo įmanoma tik su ir tik dėl masinio poveikio priemonių, kurių anksčiau – nebūta. Lygiai taip pat galima pasakyti, jog atsirandant naujoms tokio poveikio priemonėms, tampa įmanomas ir anksčiau neregėtų formų, mastų ir galių totalitarizmas.

Dabartiniai patriotai ir antiglobalistai dažnai pervertina žodžio, ypač – spausdinto žodžio – galią. Ypač konservatyvūs tautininkai stipriai klysta, galvodami, jog įmanoma sugrąžinti „Aušros“ ir „Varpo“ laikus – tereikią tik truputį pasistengti. Iš tiesų tai – utopija.

„Aušros“ ir „Varpo“ laikais tautinė spauda buvo praktiškai vienintelė daugumai lietuvių prieinama spauda gimtąja kalba. Ne išimtis net religinė spauda, nes tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos pusėje tuo metu vyravę religiniai sluoksniai buvo kitatautiški. Jiems apskritai nerūpėjo arba ne itin rūpėjo Dievo žodį lietuviams skleisti lietuviškai. Užtai lietuviška religinė spauda jau pačia savo esme taip pat buvo tautinė.

Šiandien lietuviai turi gausybę lietuviškos spaudos, priedo – radiją, televiziją ir internetą, bet galingiausi finansiniai svertai – anaiptol ne tautiškos žiniasklaidos rankose. Globalistai turi kur kas didesnes galimybes užpildyti ir perpildyti informacines erdves, kreipdamiesi į žmones jų kalba. Antra vertus, kalba šiandien – jau nebe toks svarbus veiksnys: gausėja žmonių, puikiai mokančių, skaitančių ir susikalbančių įvairiausiomis užsienio kalbomis.

Nebegrįš ir sovietmečio „samizdato“ laikai. Nors tuomet žiniasklaidos lietuvių kalba taip pat jau netrūko, bet išryškėjo gana aiški skiriamoji riba tarp „jų“ ir „mūsų“. Kas norėjo alternatyvos sovietų režimo propagandai – skaitė patriotinę literatūrą: nesvarbu – religinės, liberaliosios ar grynai tautininkiškos pakraipos. Visa ji buvo daugiau arba mažiau tautiška.

Dabartiniai laikai skiriasi ir nuo tų. Šiandien formaliai gyvename demokratinėje visuomenėje, kurioje deklaruojama žodžio ir jo sklaidos laisvė. Sudaroma įvairovės ir alternatyvų regimybė. Skiriamąją ribą tarp sisteminės ir antisisteminės žiniasklaidos gali įžvelgti tik uoliai smegenis krutinantis asmuo. O smegenų krutinimui vieni stokoja laiko, kiti jėgų, treti – motyvacijos.

Dabartinis gyvenimo tempas – toks spartus, jog persidirbęs žmogus nebeužsiima sunkiais apmąstymais, o laisvalaikis pasižymi tokia pigių ir lėkštų pramogų pasiūla, jog niekam kitam nebelieka vietos. Dabartinis žmogus – persisotinęs informacija, nebekreipdamas dėmesio į jos turinį, reikšmę ir kokybę.

Ar tai reiškia, jog perspektyvos – beviltiškos? Jog neišvengiamai visi tapsime globalistinio mechanizmo sraigteliais – globalistų darbo jėga ir jų prekių vartotojais? Nežinia. Bet kol kas laisvei rašinėti nekrologus atrodo ankstoka. Žymūs mąstytojai, pradedant Entoniu Smitu, baigiant Manueliu Kastelsu, globalizmo galias per masinio poveikio priemones laiko stipriai sureikšmintomis. Per daug sureikšminti – tokia pat klaida, kaip ir deramai neįvertinti. Anot anglų rašytojo Klaivo Steplio Liuiso, yra du būdai, kuriais šėtonas mulkina žmones: pirmas būdas – įtikinti, kad jo nėra, antras – įtikinti, kad jis visagalis.

Pop kultūros lėkštumas vargina ir atsibosta. Gimsta ir auga alternatyviosios kultūros. Drauge stiprėja poreikis aukštajai – elitinei – kultūrai. Atgimsta etninės kultūros. Visos šios kultūros formos pačia savo esme yra partikuliarios ir iš principo sudaro alternatyvas globalizmui.

„Visagalis“ internetas taip pat tampa erdve alternatyvų raiškai. Pradedant konservatyviais, etnokultūriniais, evangeliškais judėjimais, baigiant – deja – „Raudonosiomis brigadomis“ ir al Qaeda. Vienaip ar kitaip, kalbos apie neišvengiamą pasaulio virsmą vienu globaliu kaimu atrodo gerokai per ankstyvos.

Tironija – išradinga. Laisvė – dar išradingesnė. Jau dabar beveik užtikrintai galima pasakyti: prielaidos, šiandien leidžiančios iškilti globaliam totalitarizmui, galiausiai jį ir sužlugdys.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Visi įrašai, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *