I.Degutienė. Tik kartu galime sukurti tikrai teisingą sąžiningą Lietuvą (17)

Irena Degutienė | lrs.lt nuotr.

Irena Degutienė

Šiandien, kaip ir kiekvienais metais, sausio 13-ąją susirinkome prisiminti savo išgyvenimus, patirtus prieš dvidešimt vienus metus, ir priminti juos kitiems, grįžti mintimis į tą ypatingą istorinį laikotarpį – tautos dvasinio pakilimo ir skaudžių netekčių laikotarpį. Pabūkime su Laisvės gynėjais ir pagerbkime žuvusiųjų atminimą tylos minute.

Dėkoju.

Mielieji, nuo Sausio 13-osios legendos prabėgo dvidešimt vieni metai – tiek laiko, per kiek užauga ir subręsta žmogus. Šiandien užtenka pažvelgti pro langą, kad pamatytume, kaip nuo 1991-ųjų pasikeitė Lietuva: kitokie veidai, kitokia aplinka, gražesni namų fasadai, drabužiai ir automobiliai.

O jeigu žvilgsnį nuo išorinių ženklų nukreiptume į mūsų visuomenės ir savo pačių vidų – kokias permainas išvystume? Kiek esame ištikimi vertybėms, kurias gindami žuvo Loreta Asanavičiūtė ir kiti didvyriai? Ar tikrai nuėjome prasmingiausiu keliu?

O ir pati laisvė – kaip šiandien ją suvokiame ir ką ji mums reiškia? Kokias formas šių dienų gyvenimo tikrovėje įgyja žodis „laisvė“?

Kai kilome tautiniam atgimimui, kai gynėme savo ir savo tautos prigimtines teises, laisvės samprata atrodė tarsi savaime suprantama: žodžio laisvė, tikėjimo laisvė, sąžinės laisvė. Tai buvo orientyrai, kurie sovietinėje aplinkoje ir agoniją išgyvenančioje okupantų priespaudoje atrodė kaip galutinis tikslas.

Tada, prieš dvidešimt ir daugiau metų, mąstėme ir kalbėjome: iškovosime šias laisves, iškovosime galimybę patiems tvarkyti savo kraštą, iškovosime galimybę laisvai keliauti ir svarbiausias tikslas bus pasiektas. Visa kita – galimybės, kurias įgyvendinsime bendromis jėgomis, savo mintimis, žodžiais ir darbais.

Tačiau šiandien kai kas iš mūsų jaučiasi nusivylęs ir ištaria trumpą ir skaudų žodį „deja“.

Skaudu, kad iki šiol Lietuvoje tiek daug neteisingumo jausmo, kad vieno ar kelių asmenų privatus interesas dažnai užgožia viešuosius interesus, kad įvairiuose valdžios – ir ne tik valdžios – sluoksniuose gaji korupcija ir kyšininkavimas, šešėlinė ekonomika ir vengimas sąžiningai mokant mokesčius prisidėti prie bendros visų Lietuvos žmonių gerovės.

Visi privalome suprasti, kad nei Seimo Pirmininkė, nei kiti aukšti valstybės pareigūnai nėra pajėgūs vieni įveikti šių sunkių ydų. Todėl prašau, kviečiu Jus visus, laisvos Lietuvos piliečius, į pagalbą, nes tik kartu galime sukurti tikrai teisingą sąžiningą Lietuvą.

Tik neduodami ir neimdami kyšių, tik nevykdydami neteisingo ar nedoro viršininko nurodymo, tik pranešdami apie tuos, kurie vagia valstybės, t. y. visų mūsų, turtą, ar patys juos stabdydami, tik sąžiningai mokėdami mokesčius, iš kurių mokamos pensijos mūsų tėvams, atlyginimai mokytojams, gydytojams, policininkams, išlaikomi vaikų darželiai, mokyklos, ligoninės, tik išmintingai ir atsakingai rinkdami savo atstovus į savivaldybių tarybas ar Seimą, galėsime pakeisti esamą padėtį.

Niekas to nepadarys už mus pačius – ir, ačiū Dievui: jau užteko tų pusantro šimto vergystės metų, kai mūsų gyvenimams vadovavo okupantai, kurių dvasinį ir materialųjį palikimą taip skaudžiai jaučiame ir po dvidešimt vienų atkurtos Nepriklausomybės metų.

Atvirai ir kritiškai vertindami save turime nebijoti pripažinti – mūsų iškovota laisvė šiandien vis dažniau virsta neteisingai suvokta laisve: laisve nuo bet kokių asmeninių įsipareigojimų, laisve nuo moralės, tradicijų, nuo priesaikos Tėvynei, tautai ir savo artimiesiems.

Laisve, kurioje vis mažiau vietos istorijai, už mus žuvusiems didvyriams, atsakomybei už visą mūsų istorinę bendruomenę: mirusiuosius, gyvuosius ir dar negimusius.

Vis dažniau mūsų dabartinė laisvė apsiriboja tik trimis žodžiais: aš, man ir mano.

Manau, iš tokios neteisingos laisvės sampratos ir kyla mūsų neteisingumo jausmas, mūsų pesimizmas, nusivylimas pačiais savimi, savo valstybe. Ir, esant tokiai padėčiai, kaip niekada tinka prisiminti JAV prezidento Džono Kenedžio žodžius: „Neklausk, ką tau davė tavo šalis, klausk, ką tu jai davei pats“.

Būtent šiuo šūkiu vadovaudamiesi mes atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę ir aukojomės Sausio 13-ąją. Kodėl dabar pamiršome šiuos esminius žodžius? Nors šiandien jiems įgyvendinti nereikia tokių žūtbūtinių pastangų, nereikia tokių aukų, o reikia tik sąžiningo gyvenimo – gerbiant save ir šalia esančius, Dievą ir Sausio 13-osios aukų atminimą.

Nemenkinkime jų šventos aukos vardan mūsų visų laisvės, vardan nepriklausomos Lietuvos, nepurvinkime savo valstybės, savo laisvės ir savęs nuolatiniu pesimizmu, su pasimėgavimu skleidžiamu netikėjimu ir nepasitikėjimu tiek savimi, tiek  kitais.

O jeigu vis dėlto norime iš pirmų lūpų išgirsti liudijimą, kas yra laisvė, kokia jos tikroji kaina ir kokia jos tikroji vertė, paklauskime apie tai mūsų svečio Sergejaus Kovaliovo.

Šis brangus Lietuvos bičiulis buvo su mumis, kai kilome į tautinį atgimimą, kai atkūrėme Nepriklausomybę. Jis šiandien yra tarp mūsų ne tik kaip pirmasis Laisvės premijos laureatas, bet ir kaip gyvas laisvės siekio simbolis, gyvas sąžiningo gyvenimo pavyzdys. Mums didelis džiaugsmas ir didelė garbė turėti tokį bičiulį, tokią dieną sulaukti garbingo svečio.

O savo kalbą norėčiau baigti šiais rašytojo Arntės žodžiais:

Kas save niekina, tas bus suniekintas.
Tauta, kuri nusivilia savimi – nusivilia ja ir pasaulis,
O istorija apie ją amžinai nutyla.
Tautos dvasia rusena kiekviename mūsų, todėl leiskite mums būti šauniems.

Ačiū.

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Politika ir ekonomika, Visi įrašai | Žymos: , , .

17 komentarų

  1. Algirmantas:

    “Tik kartu galime sukurti tikrai teisingą sąžiningą Lietuvą” – norin tai padaryti visų pirma reikia pradėti nuo savęs, antra mokymo įstaigose turėtų būti aiškinama kokiu būdu buvo įvesta krikščionybė, nes aš dirbu vienoje iš Vilkaviškio mokyklų energetiku ir aš pamokos metu tikrindamas radiatorius, kurioje vyko tikybos pamoka piemokėliams nugirdau pamokos aiškinimo nuotrupą pagal kurią galiu pasakyti, kad mūsų mažuosius mokytoja vienuolė apgaudinėja manau, kad yr ir daugiau tokių panasių mokytojų, o nemasakiau kuom apgaudinėja taiva, o apgaudinėja, aiškina mokytoja mažiesiems, kad tai mūsų krikščioniška šventė tai buvo aiškinimas apie visų šventųjų, o ne vėlinių šventę, nepaaiškina šitie tikybos mokytojai kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis pas mus buvo įvesta krikščionybė, o naudoja šie mokytojai melą tai kaip gali būti mūsų sąžininga ir teisinga valstybė jeigu ir po šei dienai mūsų vaikams yra meluojama, tai kaip gali išaukti iš jų teisingi ir sąžiningi žmonės jeigu jie nieko nežino apie savas šaknis, kurių dėka tik galima ir įvesti teisingumą ir sąžiningumą, orementis svetimomis šaknimis mes neatkursime tvarkos, reikia pradėti tvarkyti mokyklas jų sistemas ir uždrausti bažnytininkams kištis į mokyklų reikalus, laikas būtų juos pažaboti, nrs dar vis jaučiasi nebaužiami už skleidžiamą melą, tai jie po šei dienai vis dar trukdo mūsų valstybėje atkurti darną…..

    • lamatas:

      O kada krikščionybė sakė tiesą?Manau ,kad lietuvių dvasinę savijautą alina didžiulis prieštaravimas.Kaip lietuviai, tikrai galime didžiuotis tik protėvių kova su krikščionybės puolimu .O kaip krikščionys ,turėtume jų už tai neapkęsti .

      • Algirmantas:

        Beje bažnyčia taipogi yr okupantas, kada ją vysime lauk ar kitaip nusikratysime nes jis ir toliau stengiasi miglą į akis pūsti ir nuslėpti kas esame ištikrūjų. Čia iš kunigaikščio Didžio Gedimino vieno iš laiškų apie krkikštą Gediminas yr pasakiąs ” Ką jūs kalbat man apie krkikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumoir turto gobšumo, jei ne tarp krikščioniųžmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasidorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai, tačiau kurie daro visokį piktą” ( Gedimino laiškai, 1966:129); Taip pat ir vyriausiasis Krivių krivaitis yr pasakęs žmonėms, “Atėjo jau žmonės, vadinami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę išplėšti ir amžinai pavergti, visaip jus vilios, Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys.Linkės jums mylėti savo artimą it patį save,vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras irkruvinąprakaitą, noris vieną dievą garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirbdami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems kraugeriams, kurių kalbos nesuprasit; sakau, kapus savo tėvų išarsit, lieknus šventus iškisit, versmes, balas išždžiovinsit- nė taipjų gobėjimo neatsotinsit. Bet dar, kad tas nelaimes nelaimes darys, lieps ketėti, džiugindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pačius bus tenai laimingesni, vienok patysant to antro gyvenimo neatbos. jūsų vargai, ašaros širdies jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems vergausit, o nė kokios nuo jų pagauodos nesulauksit. Panieks anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėjimą, įstatymus ir apsiėjimus, nebeleisrašyti, skaityti jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę priviliją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos, mainys, pardavos viens kitam it bestijasir, tartum ant didesnės apjuokos, vadins dar jus savo broliais krikščioniškais. Klausykitmanęs, giminės, čia susirinkusios, tai yra žabanklai, kuriuos nori anie jūsų liuosybę nuspęsti; jei manęs netikit, veizėkit į latvius, kurie jau ašarose vargų savo paskendo. Netikėkit, sakau, jų žodžiams, sekit geriau įstatymus bočių prabočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi liuosi, laimingi, viso pertekę gyvenot, dirbot sau, kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot; jei dar laimingais toliau norit būti, ginkit drąsiai namus savo. Atėjo, sakau, diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui ar liuosam mirti, ar amžinukrikščionų vergu tapti” (Daukantas, 1976: 127-128).

  2. Vilmantas Rutkauskas:

    Pritariu Algirmantui.
    Kai pagalvoju, gi mūsų (ne mano) kultūros ministras, kaip koks kryžiuočių darbo tęsėjas, šia tema – kažkodėl nei kriukt, ir mokykloms nusikalstamai proteguoja krikščionybę, ir luošina tautos dvasią smaidstydamas gyvuosius žydų kilmės kryžiais. Kad jį kur Perkūnas.
    Prie Parlamento (Tarybos) degė pagoniškos Baltiškos šv. Ugnies laužai – taryt kokiems saviems pasąmoniniams Dievams ženklas. Tačiau į juos nei tada nebuvo sąmoningai kreipiamasi, todėl tai reiškė, kad Lietuva Laimės ir neturės, ir kad ji pasmerkta ne kiek išorinių priešų, o savo prakeiktybėje ne savo esybės.
    GRAUDU

  3. Algirmantas:

    Ir be to nemokykla turi mokinti tikybos ar apeigų, o šeima ir jos nariai, bei susikūrusi bendruomenė…

  4. zemaiciu zydas:

    matai, kai pasakoji vaikams istorija ir turi tiksla sukurti jame pasididziavima ta istorija, tu negali jam aiskinti tiesos – tu turi pasakoti pagrazinta istorija apie karzygius kur nugalejo cingiskhana, nujojo iki beveik turkijos ir t.t. Taciau jeigu pasakosi tiesa, kaip karalius mainais i karuna pardave zemaitija, prieme svetima tikejima, kaip parsidave ir paskui iki siu dienu parsiduoda, isduoda ir kitaip save ir savo sali menkina, tai gausi mano atveji – as nebeturiu daug kuo didziuotis – man beliko tevas ir motina. Kadaise mano 6-eriu metu sunui kunigas pasake kad senis saltis esu as.Vadinasi – as esu melagis ir netiksa.Jei gertumem alu uz stalo, butu gaves i nosi. Nepaziureciau kad sutanotas siknius…:) Tiesa – ne pasaka, tiesa – nemaloni ir ne vaikams ja aiskinti. Uzaugs – pasiims po oda patys.

    • Algirmantas:

      Iš dalies esi teisus, bet kaip sakoma lenki medį kol jaunas, kal geležį kol karšta, norint vaikams įdiekti kas tai yr mūsų šaknys reikia jiems tai diegti nuo mažumės, nes mokyklose didžiojoj jų daugumoij auga tokie chuliganai mažieji, nes jie neturi vertybių dėl ko čia reikia mokintis ar kažką tais daryti ir dar paklusti, bet jie težino tik savasias teisias, o pareigų nežino ir net apie jas nenori girdėti, taip skant gražų melą kaip tiesą jį ir priima kaip tiesą, bet kai sužino, kad tai melas tai žmoguja arba įvyksta lūžis arba jam patinka toliau pagal melą gyventi, nes jau nebesugeba kitaip gyventi tik užsidėjas rožinius akinius ir užsimerkęs praleidžia visas neteisybes tokie žmonės nebesugeba užsave ir tevynę bei teisybę pakovoti, bijo darbdaviui ar valdžios žmogui į akis drebti tiesą ką apie juos galvoja, kai anie juos išnaudoja, bojoma bažnyčoij pamokslo metu kunigui tiesą išrėžti, kad jis netiesą sako, o tik grąžų melą, o jis gražus kaip nesibaigiantis sapnas, kaip toij dainoij apie ramunėle, žmonės augino ramunėlę laistė globojo glostė, bet kažkodėl tais jinai dilgindavo, nes pasirodo, kad tai neramunėlė, o dilgėlė kuri juos skaudžiai dilgindavo, bet jie ir toliau manė,kad tai ramunėlė ir kad jos tok skaudus dilginimas tai jiems atpildas už jų gerumą jai. Reikia sakyti tiesą išpalengvo ją atskleidžiant nes tiesa gali ir nudeginti ir įskaudinti, bet jinai tik gali sugražinti mums mūsų stiprybę ir šaknų protėvių pažinimą, tad, kad ir kokia ta tiesa bebūtų jitnai turi būti išpalengvo neperprievarta pateikiama…

  5. Artūras Gotautas:

    Jeigu kalbant apie “pamoka” tikyba,tai ji apima visus tikėjimus ir turi būti dėstoma apie visus Pasaulio tikėjimus,nes žodis tikyba yra be galo platus.Pradėjus stipriau kalbėtis su mokyklos vadovybę,jie griežtai atsisakė dėstyti apie visas tikybas,tad gavo pakeisti žodi tikybos pamoką į katachetikos pamoką.Jaunimas sekančiais metais atbyrėjo nuo tokio pavadinimo ir perėjo į etikos pamoką..Nors tose “etikos” pamokose vėlgi kyšo koja “katach-etika”…Trukt už vadžiu ir vėl nuo pradžių..

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Reikia siekti, kad iš mokyklų pirmiausia būtų išboginti kryžiai – antisemitiniai nužudyto žydo mirties simboliai.
      Jei gudrumu norėsi “paimti” žydų istorijos ir tikybos teologus, tai ir taip aišku, kad nepergudrausi.

      • Algirmantas:

        Va, kad taip eitų padaryti, kas neteisinga pyst ir kaip kirviu imi ir nukerti, taip kaip bažnytinikams atrodė kas pas mus yra stabmeldiška ar nepagal juos kažkastai tai jie tik pyst būrį žmogelių ir žių jau virsta šventos girios medžiai ar kiti objektai, tai ko mes to negalim padaryti dabartės pyst su kokiu griaunamuoju ekskavatoriumi ir bažnyčias ar kitus jų objektus tas kas mums yra iš bažnyčios pusės nepriimti ir sugriaunam, nes bažnyčia mūsų šalyje yr svetimkūnis kurį reikia su šaknimis ir visom padaigom išnaikinti, kad daugiau jiems čia nesinorėtų savos veiklos užveisti…

        • Vilmantas Rutkauskas:

          “Valstybinės” katalikybės ir kt. krikščionybės atmainos atmetė Lietuvių tautos žmonių patirties išdavoje susidarytą išmintį.
          Tačiau, anot Degutienės, šiandien kai kas iš mūsų jaučiasi nusivylęs ir ištaria trumpą ir skaudų žodį „deja“.
          Lietuva, pasirinkusi okupantų kelią, deja, jį ir nusiklojo kryžiais.

  6. Algirmantas:

    Tokiu atveju reiktų panaikinti tikybą ir etiką, o įvesti etnokultūrą….

  7. Artūras Gotautas:

    Pirmiausiai nereikia vesti savo vaikų į tas standartines “mokyklas” (“nuomokyklas”).Yra Nr.ISAK-1759 priimtas 2007-08-31.Kuris pilnai suteikia galimybes mokyti vaikus namuose..Kiek bekovosi su sistema “anti-švietimo”,nepajėgsi prieš bangą išsilaikyt…Posakiai: Naivu šokti prieš bangą ir tikėtis apie laimikį,geriau plaukti pasroviui užmetus tinklą..
    Svarbiausiai ne tai,kad kiekvienas vaikas būtų mokomas,o kad kiekvienas vaikas norėtų mokytis…
    Pamąstymui… Eilės V.Kudirkos.

    LIETUVOS ŠVIESUOLIAMS

    Ko tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,
    Mokslas jūs sunkiam vargui vaistas stebuklingas?
    Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:
    Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokykis?
    Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,
    Kuris naktį prašalins, duos giedrią dienelę?
    Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,
    Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.
    Ir ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,
    Tarėme: ,,Kur tas mokslas, jūsų pažadėtas?
    Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!”
    Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,
    Kasžin kur išsislapstėt tartum niekadėjai
    Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai…

    * * *
    Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,
    Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,
    Kur Lietuva tėvynė uždeda ant mūsų?
    ,,O! dėl Lietuvos,- šaukėt,- negailėkim triūsų,
    Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti
    Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,
    Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!
    Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!
    Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės
    Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.
    Kada gi priešiai stvėrė draskyt mus apnikę,
    Jūs kaip niekšai pabėgot mus vienus palikę!
    Mus iš tėviškės tremia, kalėjiman ima,
    O jūs?.. kasžin, ar matot mūs pasišventimą…

    * * *
    Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,
    Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,
    Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai
    Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!
    Bet mus sykį sukurstę, vienus nepameskit –
    Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Jeigu nori, Degutienė pirmiausia Tave nuves į baž nycę. CHA
      Pamenu, 2010.07.13 Latvijoje buvo 750 metų Durbės mūšio minėjimas. Tai Tavo personali toji vadė su Lietuvos delegacija prieš renginį ant piliakalnio, PIRMIAUSIA tai aplankė miestelio baž nycėlę, kur buvo kažkoks kolaborantų koncertas. Stovėjau ten su plakatu “KRIKŠČIONYBĖ LIETUVOJE OKUPACINĖ” – “KRISTIETiBAS LIETUVA IR OKUPACIJA”. Kažkoks delegacinis tavo vadės dvimetrinis parankinis, pamenu, man šnabždėjo į ausį, kad iš visų pusių esu stebimas ir jau galiu pradėti žegnotis. CHA

  8. Rimvydas:

    nesuprantu, kaip gali konservatoriai kalbėti apie teisingą ir sąžiningą Lietuvą, kai patys aukščiausiu lygiu pamina teisę, užsiima protekcijom, klesti nebaudžiamumas ir savivalė, toks visiškas biespriedielas” (atsiprašau už išsireiškimą)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: