V. Vaitkevičius. Ar sunku supilti kalną? (nuotraukos, audio, video) (21)

Lizdeikos piliakalnis Kernavėje | Gintaro Žalnoros nuotr.Jonas Vaiškūnas prabilo apie tai, kad tautą vienija medžiai. Tačiau įkvėpiantis bičiulio etiudas neatskleidė, kokiu būdu. Pasaulio medžio vaizdinys savaime negali sutelkti žmonių, jeigu jie tokio noro nereiškia ir nededa tam pastangų.

Reiškiu nuomonę, kad labiausiai su tautos vienybės idėja yra susiję  s u p i l t i  kalnai.

Kalbėdami apie senovės lietuvių piliakalnius, pilkalnius ir pilales pirmiausiai kalbame ne apie pilių kalnus ir piliavietes, bet apie supiltus kalnus, kuriuos v i s i po saują, prijuostę, kepurę ar batą nešė ir pylė. Kalnai sutelkė žmones, kurie juos pylė, norėdami išsaugoti atmintį, palikti ženklą, pakartoti darbus dievų, kurie  p i r m i e j i  iš smilčių žėrė kalnus ir kalnelius.

Mano nuostabai gervėtiškiai kalnus ir kalnelius dažnai dar vadina senoviškai – kauprėmis ir kauprelėmis. Iškyla tas pats kaupimo, žemės pylimo ir žėrimo vienon vieton motyvas (plg. daugelį Rytų Lietuvos – Vakarų ir Vidurio Baltarusijos pilkapių, kurie vadinami kapčiais, baltarusių kalba – капцы).

Šakališkės piliakalnis | vikipedija.org nuotr.

Šakališkės piliakalnis | vikipedija.org nuotr.

Paralelė tarp piliakalnių ir pilkapių – akivaizdi. Beveik 900 metų (nuo III iki XI a.) lietuvių gentis arba lietuvių genčių sąjunga pylė pilkapius. Praėjus dar beveik 900 metų po to, kai plačiu užmoju buvo dirbami laukai ir kertami miškai, juose išliko daugiau kaip 6000 pilkapių sampilų! Jų skersmuo svyruoja nuo 5–6 m iki 30–35 m. Šis pilkapių fenomenas, būtinybė  k i e k v i e n a m  dalyvauti juos pilant, patvirtina tradicijos prasmę ir paryškina jos istorinę svarbą. Tauta telkėsi pildama kalnus.

Milžinkapis Stepono Dariaus sodyboje | klaipedadistrict.lt nuotr.

Milžinkapis Stepono Dariaus sodyboje | klaipedadistrict.lt nuotr.

Ar sunku supilti kalną? Po ilgai trukusios tylos į šį klausimą atsakė keleto dešimčių žygeivių būrys, kuris 1969 m. gegužės 9 dieną lakūno Stepono Dariaus gimtosios sodybos kieme Dariškėje, Klaipėdos r., supylė Milžinkapį. Pilkapis buvo pašvęstas Lituanicos didvyriams, saugojo S. Dariaus tėviškę nuo sunaikinimo ir svarbiausia – intuityviai sugrąžino prie kitados kalnų suvienytos tautos kultūros.

Ant Dariškės pilkapio, apjuosto akmenų vainiku, tądien taip pat buvo išpiltos žemės, žygeivių atgabentos su savimi iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės, Vilkaviškio ir kitų vietovių.

Prieš kelias savaites kartu su dr. Gintautu Zabiela apskaičiavome, kad maždaug 60–80 žmonių, naudojusių kastuvus ir neštuvus per dieną supylė apie 9 m skersmens, 2,5 m aukščio pilkapį.

Prieinu išvados, kad supilti kalną – įveikiamas uždavinys. Kur kas sunkiau sutelkti tokiam darbui, atrasti tai, kas vienija ir verčia tą vienybės jausmą už viską labiau  b r a n g i n t i.

P.S. Supiltų kalnų tema iškyla taip pat Aistės Smilgevičiūtės, Roko Radzevičiaus ir „Skylės“ dainoje Aštuoni karžygiai:

Gintaro Žalnoros Lietuvos piliakalnių foto albumas:

Kategorijos: Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: