Šventinis Krivio sveikinimas (audio) (18)

Jonas Trinkūnas

Jonas Trinkūnas

Atėjo ypatingas metas –  saulėgrįža – metų pabaiga ir šventvakariai. Šventvakarių mintys ir veiksmai įsikūnija ateinančiuose metuose, įsikūnija gerai arba blogai.

Protėviai  žinojo, kaip elgtis tokiu metu. Smarkesni velka ir degina blukį – jame tai, kas susenę ir nebereikalinga. Prasminga ir ugnelę sukurti, pasėdėti prie jos, kaip tai darė mūsų sentėviai. O svarbiausia – pajusti mūsų papročių nesenstančią galią ir ja pasiremti. Reikia prisiminti protėvius, juos pagerbti, susėdus prie šeimos bendros vakarienės. Tam yra skirtas kūčių vakaras – paskutinės šių metų vėlinės. Juk už viską turime būti dėkingi jiems – kūrusiems, auginusiems, stačiusiems ir viską perdavusiems mums.

Iki šventavakarių pabaikime savo darbus, nes, kaip sakydavo senoliai „kas darbą dirba šventvakariais, tam per visus metus vėjas stogus draskys“. Kitaip sakant, jeigu nesurimtėsime, bus daug chaoso.

Ypatingas tautinių darbų įprasminimas – tai prieš porą dienų įvykęs Tautininkų Sąjungos atkuriamasis suvažiavimas. Jį tikrai galima priskirti šventvakarių vyksmui. Pilnutėlė salė žmonių – patriotų, pasišventusių Lietuvai. Eilę metų jie būriavosi į nedidelius susivienijimus, kėlusius nusistebėjimą, kodėl jie viską daro atskirai, kodėl nesivienija. Bet tą šeštadienį, gruodžio 17 d., jie susivienijo. Iš pakylos nuskambėjo dar labiau netikėtas balsas, nors seniai lauktas – svečiai iš Latvijos paskelbė, jog laikas kurti Baltų valstybę. Jau seniai Lietuvoje ir Latvijoje bręsta mintis apie baltų vienybę. Gudijos baltai taip pat siekia šios vienybės.

Kalbant apie Baltų vienybę, reikia pažvelgti ir į Prūsą, kurios Sembos pusiasalyje yra svarbiausias Baltų šventasis Gailgarbio kalnas. Tai Baltasis Dievo kalnas. Iš čia į visas Baltų žemes sklido Amžinosios Ugnies šviesa.

Klausydami Donio ir Kūlgrindos  giesmės „Buvo mūsų“ pajusime didingą ir šventą Baltojo Kalno šviesą. Kai kas sako, Lietuvoje  tokių kalnų nėra. Tačiau Dvasinis kalnas kasdien švyti virš mūsų.

„Donis“ ir „Kūlgrinda“ „Buvo mūsų“:

Šventvakarių troškimai pagal šventuosius pasaulio dėsnius pasiekia tikslą – jie įsikūnija. Manojo šventvakario mintys – ir apie artėjantį Romuvos – Senosios baltų religijos oficialios registracijos jubiliejų – dvidešimtmetį. Žinoma, mūsų religija neatmena savo pradžių, o dvidešimtmetis – tik nedidelis veiklos tarpas. Jį pažymėsime balandžio mėnesį. Pamažu įsikūnija ir stiprėja Romuva – Baltų senosios religijos bendrija.

Vis dažniau užkuriamos ugnys protėvių ir dievų pagerbimui, prie šventosios ugnies sujungiamos poros, palaiminami kūdikiai ir vaikai. Kasmet daug jaunų žmonių per Jorės šventę ištaria: „Esu romuvis, kuriu Darną“. Džiaugiuosi, kad Vilniuje jau veikia gausiai lankoma Baltų kultūros ir religijos mokykla.

Gruodžio 21 d.  kartu su apeigų folkloro grupe „Kūlgrinda“  ir Romuvos žmonėmis kviečiame į Saulėgrįžos šventę, kurią švęsime 18 val. Lietuvos liaudies kultūros centre (Barboros Radvilaitės g. 8).

Tamsiausiu metų laiku įžiebsime aukuro ugnį, pagerbsime Sotvarą – dievą – tvėrėją:

Tu mūsų didysis Protėvių Dieve
Tu atveri ir užveri amžinybės vartus
Esi Sotvaras – kūrėjas – tvėrėjas,
Mes – tavo vaikai,
Mūsų kraštas – tavo namai.
Globoki mus,
Tebūnie Darna
Tebūnie Darna
Tebūnie Darna.

Kategorijos: Kultūra, Šventės, Vaizdai ir garsai, Visi įrašai, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

18 komentarų

  1. povilas:

    TAI YRA NUOSTABU PAJUSTI BALTIŠKĄ VIENYBĘ IR ŠVENTINĘ ROMUVOS RAMYBĘ BEI GALVOTI APIE VILTĮ, KURI IŠSIPILDYS, JEI MES PRAKTINIAIS DARBAS PRIE JOS PRISIDĖSIME. TEBŪNIE DARNA

  2. Alva:

    Esu Merkines miskuose,bet sirdyje- kartu su Jumis!

  3. Vilmantas Rutkauskas:

    Jei ta vienybė susi kūrinėtų tarp dabartinių čia mentalitetinių katolikų ir anųjų kažkokių prototestantų, kaip panašiai nustatė besidžiaugiantis A. Butkus ar A. Juozaitis, tai ačiū, man tokios mentalitetinės vienybės nereikia. Lai ir toliau UŽ TAI TOLIAU NYKSTA tokia mentalitetinė Lietuva ir ana mentalitetinė.

  4. Lygumų trolis:

    Pasakykit man, stabmeldžiai mielieji, katram mediniam stabui man melstis, kad geriau programuoti kompiuteriu sektųsi?

  5. Vijole:

    Šilti linkėjimai — ačiū

  6. algimantas lyva:

    ALKA

    dangus pušų akvatorija
    į kopą lipa pilki žuvėdrų debesys
    negaliu uždegti apeiginės ugnies
    trim žingsniais laiką lenkia smėlio laužai
    į dykumas keliauja pėsčia žolė
    akmuo akiduobės tiltas išsaugotas smilčių dvelksme
    aukuras dabar ne čia svetimi negali užgesinti akių
    amžina ugnis liepsnoja švariame laike
    balzganą rūką veja marių banga
    vėjas kartoja krivio juoką
    liūdnas mintis aplenkia basa žuvėdra
    praeitis daug arčiau nei pušys
    dievų take už laiko ribos
    prie atmestos savasties prie nuplėšto veido
    prie bedugnės krašto apleista kuršių alka
    širdy keistai ramu tik jūra pikta

  7. Vilmantas Rutkauskas:

    Primirštų Dievų valia, manyčiau, yra menka, nes Dievai yra sumenkinti, nes jie tiesiog neglobojami, nes su jais tiesiog nedraugaujama, jie nekviečiami čia gyventi su mumis.
    Okupacinės božo nycos per sulenkinimus ir sulenkėjimus į čia atbogino kažkokį byblijinį Yahują su mirtinais kryžiais – pirmiausia Baltišką dvasią parklupdyti ir pribaigti.
    Atrodo, kai beliks koks keletas tūkstančių lietuvių, gal tik tuomet iš paskutinės nevilties viltingai bus jų šaukiamasi.

  8. algimantas lyva:

    PASKUTINĖ PILIS

    dunkso laisvoje girioje toli nuo kelių takų
    akmeniniai bokštai rymo prie bedugnės krašto
    ir tirpsta užburtoje migloje
    tyla gaubia senus aukurų akmenis
    palaimintus stogastulpius šventus ąžuolus
    medinius dievų veidus
    ūkanotame milžinkapių slėnyje
    sidabriniame žalčių ežere
    nakvoja jaunas svajingas mėnulis
    anksti ryte pateka dangiška upė
    į amžiną kovą plaukia gyvi ir mirę
    staugia nepalūžęs vėjas
    žaibuoja debesų vėliavos
    lietus laidoja bailias mintis
    Vinkšnynės piliakalnyje aštrus dangus
    midumi girdo žalvarinius akmenis
    pakalnėje veša laisva žolė
    ošia atšipę pušų spygliai
    nepastebimai gęsta
    Švaistiko pilies šešėliai
    nepakeliama lemtis
    be kelio atgalios

  9. trylika:

    Netyčia užsukau į Jūsų puslapį. Ieškojau kaip švęsti ilgiausią naktį Baltiškai. Apie Rasų šventę nemažai prirašyta, o apie žiemos šventę beveik nerandu. Iš esmės pritariu jūsų veiklai. Jei reikia religijos tai jau geriau senųjų baltų-bent jau mūsų protėvių religija. O dabar visi žydą garbina. Vokietis su kalaviju jį atnešė ir įbruko. Gal ir protingas tas Kristus buvo, bet prie ko tam lietuviui jį ant šakių kelti? Taigi sėkmės darbuose.

  10. Tęsėjas:

    Gerbiamieji lietuviai-baltai, dar tvirčiau atsistosime ant kojų, jeigu atsigręšime į praeitį ir geriau susipažinsime su savo protėvių mums paliktą informaciją iš tolimiausios praeities. O ji yra užkoduota daugelyje senųjų kultūrų rašytiniuose šaltiniuose. Mūsų laimei ne taip seniai juos įminė inžinierius Romualdas Zubinas ir paskelbė savo knygose “Perkūnas”(priešistorija), “Per praeitį į ateitį” (proistorija) ir “Pažadinta praetis” (Šumerų pranašystė arba Trečiasis ir Ketvirtasis geofiziniai procesai). Mes galime pelnytai didžiuotis tuo, kad be lietuvių kalbos niekas jokia kita kalba Pasaulyje nesugebės įminti nei senovės indų ar graikų, nei šumėrų ar babiloniečių, nei iraniečių ir arijų, nei kiniečių ar japonų ir kitų kultūrų, šventųjų raštų, mitų, legendų, nei, tuo pačių, praeities ir ateities, ką padarė Romualdas Zubinas. Lietuvių kalba yra senesnė nei sanskrito ir tai pripažįsta net indų mokslininkai.
    Geriausių pavyzdžių gali būti indų šaltiniuose minimas dievas Pradžapatis (lietuv. Pradžiapatis). Būtent šis dievas davė dieviškąją pradžią indų karaliams- radžoms. Šiam pirmajam Žemėje dievui, anot tų pačių šaltinių, jau per 50 000 metų. Logiška, kad ir lietuvių kalbai yra ne mažiau bet net daugiau nei 50 000 metų. O jug kalba yra bet kokios kultūros, tame tarpe ir lietuvių, pagrindas ir pamatas. Tad atsistokime ant šio mūsų protėvių pastatyto pamato ir būkime verti savo protėvių! DIDŽIUOKIMĖS SAVO SENIAUSIĄJA IR GARBINGIAUSIĄJA PRAEITIMI!!!

    • Ženklas:

      Kiekvienai tautai jos praeitis pati gražiausia, manoji man. Praeities vertinimai turi būti kiek įmanoma
      objektyvūs, nes kaip sakė žymus Lietuvos mitilogas- yra mokslas ir šalia yra Romualdas Zubinas( jis
      paminėjo kitą pavardę aš panaudoju tik mintį). Viename pirmūjų Baltų religijos mokyklos užsiėmimų
      Krivis Jaunius apibrėžė mokyklos tikslus, t.tarpe tikrų mokslinių žinių, išlikusios tradicijos kad ir nuotrupų
      skleidimas. Jis pasisakė prieš niekuo nepagrystus saviveikliškus išsigalvojimus.
      Didžiuotis sava baltiška praeitimi tiesiog išmintinga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *