SPANXTI: plėnis nuo pelenų teskiria vos viena akimirka, arba bendrabaltiško vardiklio beieškant (video) (7)

SpanxtiNors vasaros atgarsiai ir derlingo rudens vėjai nupūtė leidybinius „Dangaus“ reikalus į metų galą, klausytojai neilgai trukus turėtų išgirsti kelis stiprius post-folkloro albumus. Vienas jų – tai ilgai lauktas, šiemet įrašytas grupės SPANXTI diskas „Dievo žirgai, Laimės ratai“, įkūnijantis pastarųjų metų kūrybą. SPANXTI istorija Lietuvos scenoje ilga ir netipiška, savo giliausiose ištakose menanti pagan metal pogrindį ir tamsių tonų elektronikos naujienas. O visuose skirtinguose grupės skambesiuose ir pavidaluose išsiskiria taurus, iškilus, kintantis, bet visuomet solidžiai pagrįstas mitologinis kontekstas. Ypatingai baltiškas ir poetiškas. Tuo pačiu išlaikytą akademinę rimtį pasirodo laisvai gali keisti nuoširdi folklorinė linksmybė. Kaip kinta muzikos susivokimai ir ką galime vadinti autentika? Apie tai ir dar daug ką pakalbinome Spanxti įkūrėją ir idėjinį variklį, VU Baltistikos katedros mokslo darbuotoją dr. Vytautą Rinkevičių:

———

Dangus: Netrukus pasirodys naujas SPANXTI albumas „Dievo žirgai, Laimės ratai“ – kokia jo atsiradimo mintis ir istorija? Albumo dainynas gan margas – nuo kosmologinių vaizdinių ir mitologijos, karinio-istorinio folkloro iki apynėlio linksmybių, tačiau tai albume klausosi gan tolygiai. Kaip suderinote tokius gan skirtingus etno atspalvius?

Vytautas Rinkevičius: Tiesą sakant, nesistengėm nieko specialiai derinti. Matyt, visi paminėti aspektai savaime sudaro integralią baltiškojo pasaulėvaizdžio sistemą: juk kario mirtis ne mažiau metafiziškai didinga nei pasaulio atsiradimo archetipika, o putojantys apynėlio syvai irgi kaži ar yra tokia jau neesminė mitus lydinčių ritualų detalė… Pagrindinę albumo idėją turbūt ir būtų galima apibūdinti kaip tos bendrabaltiško pasaulėvaizdžio visumos kūrybinę rekonstrukciją. Šiaip jau sąvoka „baltiškas“ labai dažnai kartojama mūsų etnokultūrininkų ar jiems prijaučiančiųjų ir tarp jų ji tokia pat madinga kaip ir žodis „euro“ tarp šiandienos aktyvių visuomenės veikėjų, tačiau dažniausiai ji vartojama tik kaip tuščias kalbos papuošalas, skambus burtažodis ir labai retai kada ją bepabandoma pavartoti tikrąja reikšme. Paprastai baltiška vadinama ne tai, kas būdinga visiems baltams (tą juk ir turėtų šitas žodis reikšti, ar ne?), o tai, ką dirbtinai norima įrodyti esant labai autentiško ir seno, dažnai net nepatikrinus, kiek tai iš tiesų specifiškai baltiška. „Dievo žirgai, Laimės ratai“ – tai kūrybiškas žvilgsnis į baltų (tikrąja to žodžio prasme!) mitologiją bei apskritai dvasinę kultūrą, pasitelkiant autentišką dabartinių gyvų baltų tautų – lietuvių ir latvių – folkloro medžiagą.

D: Albume ir, ko gero, visoje SPANXTI kūryboje ryški broliška sąsaja su latviais. Albumo viršelyje visi užrašai pateikti būtent šiomis dviem kalbomis. Kuo toks latviškas akcentas Jums svarbus?

VR: Užsibrėžus sau ką tik minėtą ambicingą tikslą sukurti baltiškos mitologijos albumą, ignoruoti latvių folklorą būtų buvę tiesiog naivu: juk latviai savo tautosakos lobyne yra išsaugoję tai, ko neturi nė viena kita šių dienų Europos tauta – tikras mitologines dainas! Ieškodami mitologijos atspindžių lietuvių liaudies dainose, mes kalbame tik apie jos reliktus, perkeltines prasmes, spekuliatyviai interpretuojame išgraibaliotus pavienius simbolius… Tuo tarpu latvių mitologinėse dainose kuo aiškiausiai juodu ant balto užfiksuoti ištisi mitiniai siužetai, vardijami dievybių vardai, nėra jokių tik tarp eilučių įskaitomų niuansų ir pan. Lietuvių ir latvių tradicinės kultūros, šiaip jau būdamos tarpusavy gana skirtingos, viena kitą gražiai papildo siekiant rasti tą mūsų ieškomą bendrabaltiškąjį vardiklį. Taigi svarbiausia čia ne konkrečiai latviškas akcentas, o pati baltų vienybės idėja. Kaip eilinis folkloro ansamblis, norėdamas savo repertuare aprėpti visos Lietuvos folkloro įvairovę, gali viename CD traukti dzūkiškas dainas kartu su iš principo kitokiomis žemaitiškomis, taip ir Spanxti albume derinama viso baltų masyvo folklorinė tradicija, stengiantis pristatyti ir savaip interpretuoti baltų tradicinę kultūrą kaip nedalomą, nors ir nevienalytę, visumą.

Ir dar! Latviai juk turi tokį puikų poetą kaip Knutas Skujeniekas, parašiusį vieną labai gerą tekstą apie baltų vienybę. Neteko girdėt? Jis vadinasi „Pas leišius alaus gert“. Šis nostalgiškai linksmas eilėraštukas pernelyg gerai atitinka Spanxti požiūrį į baltų kultūrų vienovę (esame vieni kitiems gyvybiškai reikalingi, nors meluojame sau ir nė už ką to nepripažinsime), kad savaip perteiktos jo versijos būtų buvę įmanoma neįtraukti į albumą! Nuoširdžiai dėkojame autoriui už leidimą pasinaudoti jo tekstu.

D: Per savo gan ilgą istoriją SPANXTI nemažai keitėsi, nuo etno-elektronik projekto, post-folk eksperimentų iki dabartinės grupės, nedidelio šeimyniško orkestrėlio su daug gyvų instrumentų. Kokie esminiai dalykai per grupės gyvavimą keitėsi ir kokie liko nepakitę? Kokie žmonės groja su SPANXTI dabar ir kaip jie atsirado kolektyve?

VR: Išties keitėsi daug kas: žmonės (iš pirmąjį įrašą rengusio žmonių būrio iki šiandienos telikęs tik vienas), tų žmonių skaičius (atskirais projekto gyvavimo etapais svyravęs nuo vieno iki dešimties), išraiškos formos (gyvi ir negyvi instrumentai, audringos repeticijos būriu ar darbas užsisklendus namie prie technikos), grupės narių požiūris į tai, kas kūryboje laikytina vertybe, ir pan. Galima būtų manyti, kad mažiausiai kisti turėjo pats kūrybos turinys, vienaip ar kitaip susijęs su folklorine tradicija, bet ir čia niekad nepavykdavo pernelyg užsistovėti: pradėjus nuo lietuvių liaudies dainų, buvo pereita prie pasakojamosios mitologinės tautosakos, vėliau nerta į archajiškus ritualinius tekstus, išeinančius už baltiškosios tradicijos ribų, pastarajame albume vėl grįžtama prie lietuvių ir latvių dainuojamosios tradicijos. Iš esmingesnių nekitusių kūrybos aspektų galbūt minėtinas požiūris į tekstą, kurį visąlaik stengtasi išlaikyti kiek įmanoma autentiškesnį. Iš visų Spanxti kūrybos detalių tekstas visada buvo ta dalis, kurios niekada specialiai nekūrėm, visada naudojom faktiškai paliudytus, t. y. dar iki mūsų sukurtus, autentiškus tekstus, – nesvarbu, ar užrašytus prieš kelias dešimtis, ar prieš kelis tūkstančius metų, ir nesvarbu, kurioje kultūroje paliudytus: lietuvių, latvių, prūsų, graikų ar senovės iranėnų, – tačiau visada didelį dėmesį stengėmės skirti jų atrankai ir atrinktų tekstų prasmei, jų nešamam gilesniam semantiniam užtaisui.

Kalbant apie šiuo metu grupėje grojančius žmones, reikia pasakyti, kad dabartinė Spanxti sudėtis yra kaip niekad šauni ir entuziastinga. Žmonės šiaip labai įvairūs: yra tapytojų, yra lingvistų, yra architektų, yra muzikų. Vienija juos viena labai teigiama ypatybė – visi puikiai groja ar dainuoja, bet nėra muzikantai profesionaliąja to žodžio prasme. Yra žmonių, turinčių net labai aukštą muzikinį išsilavinimą, bet jie pas mus ne muzikantai, o muzikologai! Ypač didžiuojamės savo akordeonistu Martiniu – profesionaliu kompozitoriumi ir be penkių minučių muzikologijos mokslų daktaru, mus nuolat paprotinančiu apie disonansų destrukcijos grožį ir filosofinį erdvės bei laiko santykį muzikoje, bet savu laiku išdrįsusiu atsisakyti profesionalaus akordeonisto karjeros! Manding, būtent požiūris į meną kaip į kūrybą, o ne profesiją tegali užtikrinti tos kūrybos vertę. Džiugu, kad dabartinėje sudėtyje, ko nebūta ankstesnėse, visi ieškom nišos savo indėliui į galutinį rezultatą, kartais ir iki ašarų pykstamės, bet kuriame visi. Matyt, dėl to ir nebesubyrame, ko, deja, neišvengdavome anksčiau.

Spanxti

D: Visoje grupės kūryboje juntamas savitas santykis tarp post-folk ir neo-folk skambesio (jeigu taip galima apibūdint…). Kaip Jūs apibrėžtumėt SPANXTI stilistiką ir santykį su folkloru, kiek jums svarbus post-autentiškumas ir kiek savas neo-rūbas? Pvz. kanklės, akordeonas, gitara, klavišiniai – regis iš visai skirtingų muzikos laikotarpių, bet jų sukuriamas skambėjimas kupinas susiliejančios gelmės. Kaip senos dainos ateina ir suskamba pas Jus, kiek „sau leidžiate“ naujos, savo kūrybos?

VR: Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pas mus ateina toli gražu ne vien dainos, bet taip pat ir sakmės, mitai, užkalbėjimai, senieji ritualiniai tekstai, ikikrikščioniškų šventraščių nuotrupos ir kt. Atskirais grupės gyvavimo etapais neišvengiamai būna suaktualinamas kuris vienas šių tradicinės neautorinės pasakojamosios kūrybos žanrų, nes vienu metu visko neįmanoma iškart aprėpti neišvengiant subanalinimo. Kaip minėta, svarbu yra išsaugoti archajiško teksto autentiškumą ir neiškraipytą prasmę, o muzikiniame apdare „sau leidžiame“ daug. Kartais tiek daug ir tikrai ne vien klausime paminėtais instrumentais, kad kai kurių Spanxti diskografijos darbų nė nesiūlytume klausytis autentiško folkloro mėgėjams. Ir ne tik „sau leidžiam“, bet iš principo manom, kad „sau leisti“ reikia daug. Mūsų folkloristų taip šlovinama deklaratyvi „autentika“ iš tiesų juk tėra visiška fikcija. Autentiška galima vadinti tik tai, kas vyksta savu laiku, savoje vietoje ir atlieka sau skirtą funkciją. Kai pjaunant šieną būriu plėšiama šienapjūtės daina, tai yra tikroji autentika. Kai sukriošusioje Dzūkijos trobelėje gūdų gruodžio vakarą bobutė belaukdama Kalėdų anūkėliui užniūniuoja leliumoj, tai yra autentika. Kai maginis užkalbėjimas sakomas siekiant faktiškai išvaryti ligą, o ne pademonstruoti, koks jis įdomus, tai yra autentika. Kai sau, ne klausytojui, dainuoji iš savo mamos, o šios – iš močiutės ir t. t. išmoktą dainą ir nė vienoje iš perdavimo karta karton grandžių nebūna įsiterpęs folkloristas su diktofonu ar penklinės lapeliu – tai yra autentika. Kai klausaisi garso įrašo ar stovi liaudies rūbais apsimūturiavęs prieš mikrofoną – tai iš principo niekada nebus autentika, kad ir kaip tiksliai bebūtų atkartoti visi kurios nors kaimo dainininkės kažkada į diktofoną įrašyti melizmai. Grojimas klausytojui ir apskritai muzika dėl muzikos jau savaime yra autorinis menas, o autoriaus darbas įdomus gali būti tik tiek, kiek jis yra kūrybiškas. Spanxti kūrybai, regis, ir postfolklorinis (beje, Latvijoje išpopuliarintas terminas!) tradicijos perprasminimas, ir neofolklorinis poetiškumas nėra svetima, tačiau visa tai – tik formalios klišės, į kurias spraustis patiems kažkaip nesinori, tad ir mūsų grojamos muzikos stiliaus apibūdinimą gal vis dėlto palikim visažiniams klausytojams bei kritikams…

D: Paskutinis albumo kūrinys rodytų, kad Jums smagus ir kapelinio folko trunksmas. Taip pat jame pasigirsta tarsi ir slaviški uždegantys motyvai…?

VR: Na, „trunksmas“ – juk irgi neatsiejama autentiškos tradicijos dalis. Negali gi tie mūsų apdainuojami mistiniai baltai visą laiką tik dievus šlovinti ir žuvusių karių gedėti. Ir alaus bokalą juk pakilnot reikia, ir pašokt, ir mergas pakibinėt… Minėtame kūrinyje skamba su visa melodija ir nė žodeliu neiškraipytu tekstu, taip pat ir visais girdimais slaviškais motyvais, iš paliudytos liaudies tradicijos paimta daina. Kodėl daug kas tuos slaviškus motyvus ten girdi? Man jie kaži kodėl niekad neužkliūva. Man regis, čia va ir yra tas autentiškos tradicijos momentas, kuris atspindi tą tradiciją tokią, kokia ji iš tiesų yra, ir kurio nereikėtų bodėtis. O gal tai tik mūsų šiandieninio mentaliteto problema? Netikim, kad mokam patys linksmintis? Ir tik linksmoje dainoje atkreipiam dėmesį į čiumandriški molodai, nors panašių dalykų šiaip jau apstu visuose be išimčių folkloriniuose tekstuose? Beje, prūsiškai „jauni“ bus irgi maldai

D: Kokią muziką patys mėgstate, gal yra kūrėjų, kolektyvų ar kitų tautų folkloro, kuris turi įtakos SPANXTI kūrybai?

VR: Kaip ir visi tikri kūrėjai, žinoma, bandome save apgauti ir neigti bet kokias įtakas savo kūrybai, nors jų, savaime suprantama, negali nebūti. Tiesą sakant, mūsų atveju tas įtakas šiuo metu būtų ypač sudėtinga apibūdinti, kadangi dabartinėje grupės sudėtyje kūrybiniame procese dalyvauja jau seniai nebe vienas kūrėjas. Kiekvienas jų turi savo kartais netgi labai specifinį skonį ir požiūrį tiek į muziką, tiek į etnokultūrą apskritai, tad vardinti kiekvieno muzikinius interesus čia, ko gero, būtų beprasmiška. Galų gale, klausoma muzika daugiau galbūt turi įtakos kūrybos formai, o Spanxti darbuose labiau norėtųsi akcentuoti ne formą, o turinį. Jei būtų paklausta, kas didžiausią įtaką daro Spanxti kūrybos turiniui, ar bent jau darė iki susiformuojant dabartinei sudėčiai, būtų galima atsakyti, kad tai, ko gero, yra / buvo visai ne klausoma muzika, greičiau jau kur kas popieriškesni įkvėpimo šaltiniai: koks nors mitologijos šaltinių rinkinys, etimologijos žodynas ar istorinė gramatika…

D: Pats grupės pavadinimas, (gal ne visi žino) ką jis reiškia? Paprastai su laiku ir kintančia kūryba grupių pavadinimai atskleidžia vis naujas reikšmes…?

VR: Grupės pavadinimas – tai iš amžių glūdumos ataidintis prūsų kalbos žodis, atspindintis dar vieną svarbų į bendrabaltiškąjį pasaulėvaizdį orientuotos Spanxti kūrybos komponentą. Kadangi autentiškų dainuojamojo folkloro tekstų prūsų kalba paliudyta nėra, naujajame albume šis aspektas kiek aplenktas, tačiau kituose darbuose prūsų kalba ir prūsų dvasinės kultūros atspindžiai yra ne mažiau reikšmingi nei lietuviškasis ir latviškasis komponentas „Dievo žirguose, Laimės ratuose“. Gal kas dar pamena iš esmės prūsiško turinio kūrinį Engemmons etwerreis, įtrauktą į Dangaus kažkada parengtą rinktinę „Gintaro gentys“? Žodis spanxti paliudytas viename XIII–XIV a. sandūroje parašytame vokiečių-prūsų kalbų žodynėlyje; jame – beje, seniausiame baltų kalbų rašto paminkle, jei kam tai aktualu – rašoma (negi dar yra nežinančių?), kad vokiškai šis žodis reiškia „Funke“. Taigi pavadinimas spingsi ir žaižaruoja, rezonuodamas su kai kurių grojamų kūrinių simbolika šaukia perkūniją per pasirodymus ir neleidžia pamiršti, kad nauja kibirkštimi neįskelta kūryba gali labai greitai užgesti, mat plėnis nuo pelenų teskiria vos viena akimirka.

D: SPANXTI per savo istoriją nemažai grojo ir įrašinėjo, tačiau albumas “Dievo žirgai, Laimės ratai” bus antras Jūsų „baltas“ CD. Ką iki šiol esate įrašę, išleidę ir kaip klausytojams tuos leidinius rasti? Kiti leidybiniai planai?

VR: Na taip, per dešimtį metų esame šį tą įrašę, tačiau visais tais ankstesniais darbais nebuvo pretenduojama nei į plačias auditorijas, nei į oficialius leidinius apskritai. Tai daugiau būdavo minimalaus tiražo leidinėliai pamaloninti širdžiai sau, artimiesiems ar konkrečiai susidomėjusiesiems. Džiugu, kad bent jau vienas iš tų darbų – 2008 m. albumas „*dhéǵhōm“, įkvėptas archajiškų ritualinių tekstų įvairiomis senosiomis indoeuropiečių kalbomis, – netrukus bus išleistas ir oficialiu formatu ir bus prieinamas platesniam klausytojų ratui. Iš kitų įrašytų, tik gal ne daug kam žinomų, pilnametražių darbų būtų galima paminėti kad ir ankstyvuosius du postfolklorinius albumėlius „Ryto rasa krito“ bei „Karingo augo“. Pirmajame mėginta stotis ant kojų ieškant to meto Lietuvos scenoje dar ne pernelyg įprastų naujesnių folkloro išraiškos formų, antrajame jau pateikta išbaigta konceptuali lietuvių liaudies karinių dainų pagrindu pagrįsta programa. Iš etnoelektroninio kūrybos etapo, matyt, reikėtų išskirti instrumentinį albumą „Dūņas no Velna saujas“, kuriame ne be tūlo polivokso pagalbos mėginta savaip įprasminti įvairius kosmologinius vaizdinius, ateinančius iš lietuvių ir latvių etiologinių sakmių ir kitų baltų mitologijos šaltinių. Pastarųjų kelerių metų kūrybinius ieškojimus ir dabartinį grupės formatą atspindės „Dievo žirgai, Laimės ratai“. Nuoširdžiai tikimės, kad ties dabartine forma neužsisėdėsim ir iki kito albumo sugebėsim darsyk atsinaujinti.

D: Manau, repetuoti, koncertuoti, įrašinėti su tokios sudėties grupe kaip SPANXTI alternatyvios muzikos grupei nėra lengva ir visa tai organizuoti reikia didelio užsidegimo. Kasdienių darbo rūpesčių, pagausėjusios šeimos išdaigų, matyt, irgi netrūksta. Tačiau SPANXTI dabar groja ir koncertuoja, regis, aktyviau nei bet kada anksčiau! Iš kur tiek energijos? Kada artimiausiu metu klausytojai išgirs grupę gyvai ir galės įsigyti albumą?

VR: Energijos visi semiamės iš savo niekad nenustygstančios vietoje vokalistės, nepaliaujančios nuolat viską organizuoti ir derinti. Būtent ji savu laiku nusprendė ir įtikino kitus, kad laikas projektą traukti iš pogrindžio bei versti jį grupe su nuolatine sudėtimi. Ji subūrė dabartinį ratą žmonių ir jos užsispyrimo dėka grupė šiuo metu egzistuoja dabartine savo forma. Daug lemia ir šiandieninės sudėties labai pozityvus požiūris į visą šitą idėją ir, ko nebūta anksčiau, kiekvieno noras įnešti savo indėlį į kūrybą. Gausėjančios šeimos išdaigos, matyt, turėtų labai trukdyti, nors faktiškai tai ir jos nemaža dalimi prisideda prie kūrybinio proceso. Atžalas auginti, žinoma, sunku, tačiau jos, savo gyvybingumu įnešdamos naujų spalvų į mūsų – senių – pasaulį, kartu suteikia ir nemažai naujos energijos, noro nesustabarėti bei postūmio judėti pirmyn. Galų gale, repeticijos ir scena – juk puiki žaidimų aikštelė! Tiek jiems, tiek mums!

Lapkritį Vilniuje bendrame koncerte su keletu kitų kolektyvų pristatėme minėtąjį albumą „*dhéǵhōm“. Gruodį specialią teminę mitologinio turinio programą pristatysime adventiniame renginyje „Vidury lauko grūšelė“ Vilniaus rotušėje. Na, o kada klausytoją pasieks „Dievo žirgai, Laimės ratai“ ir kur jie jam bus oficialiai pristatyti, gal, Ugniau, atsakyk pats.

—————

Ugnius: Na, Dangus šiuo atveju turėtų šiek tiek pasiteisinti už delsimą… Bet pačiam leidiniui ruošiamas ypatingos formos apipavidalinimas (kokio dar nebuvome darę) gerokai pristabdė eigą. CD turėtų pasirodyti 2012 metų sausio mėnesio viduryje. Tikimės leidinys Jus maloniai nustebins. O pristatytas albumas ko gero bus… per Auszra 16 ? Pagyvensim, pamatysim.

Spanxti svetainė: www.spanxti.lt
Ankstesnė Spanxti muzika ČIA.

Kategorijos: Lietuvoje, Menas, Mes baltai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Jonas:

    Sveikinu Rinkevičius ir draugus grojančius ir dainuojančius baltišką muziką. Ši sritis laukia vis daugiau ir daugiau dainorių, o svarbiausia, kad jie būtų gilūs žinovai.Tautininkų atkuriamajame suvažiavime šiandien kalbėjo svečiai iš Latvijos, jie tiesiai kalbėjo “kurkime Baltų valstybę”. Lietuviai ir latviai ne tik bendradarbiaus, bet ir lenktyniaus. Mes žavimės vieni kitais ir mokomės iš vieni kitų. Giliai suprasti ir įvertinti mūsų tradicijas nėra lengva. Štai Vytautas R. mano, jog latviai geriau išsaugojo senąjį baltų paveldą, o aš kitaip manau. Man lietuvių liaudies dainų užuominos ir simbolika atrodo daug turtingesnė, negu latvių kalendoriniai veikėjai, kurie tik rodo didesnį krikščionybės poveikį, ko nepatyrė lietuviai. Juk latviai beveik du šimtus metų anksčiau buvo pradėti krikštyti. Nemanau, kad mes turime eiti postfolko keliu, mūsų dainų lobynas perdaug turtingas. Juk mes prie to lobyno vos prisilietę.

    • ugnius:

      Manau kiekvienas žmogus juk gali ir net privalo rinktis tą kelią, kuris jam atrodo tinkamiausias. KItas dalykas – kaip galėtume vertinti dabar atliekamą folklorą? Tai imitacija, teatras, spektaklis, ar toks pat veiksmas kaip XIX amžiuje? Lenkiu link to, kad mano nuomone beveik visas folkloras, kurį paprastai vadiname “autentišku” juk išties yra post-folkloras. Pasikeistusi aplinka, pakitusios prasmės ir apdainuojamos realijos… Kas folklorą daugiausia atlieka? Ogi miestiečiai, mokslininkai, pasekėjai, t.y. tie, kurie tą folklorą išmoko – bet dažniausiai ne tie, kam tradicija buvo perduota tradiciniu būdu kaime ar pan. Tai gilus ir nevienareilšmis klausimas.

    • VR:

      Norėtųsi atkreipti dėmesį į porą ne visai tiksliai interpretuotų smulkmenų. Visų pirma, šiame interviu tikrai nė nemėginama teigti, kad latviai “geriau išsaugojo senąjį baltų paveldą”. Ginkdie ne! Čia tik sakoma, kad latviai turi išlaikę grynas mitologines dainas, kokių lietuviai neturi, ir tiek. Tai yra faktas. Na, o tai, kas ką geriau išsaugojęs – tik interpretacijos, į kurias čia nesileidžiama.

      Antra, reikia skirti latvių mitologines dainas nuo kalendorinių. Mitologinės – tai tos, kuriose minimi tikri mitiniai vardai ir pasakojami siužetai: Saulės dukros vestuvės, Perkūnas, Dangaus kalvis ir t. t. Kalendorinės dainos yra visai kas kita. Jose veikiančios švenčių personifikacijos tikrai nelaikytinos bendrabaltiškais mitiniais personažais ir greičiausiai yra palyginti vėlyvas reiškinys, bet juk čia kalbama ne apie jas.

      Tokie štai trumpi pastebėjimai. O šiaip džiugu, kad šis trumpas pokalbis kelia minčių diskusijai ir tikrai nesinorėtų, kad ta diskusija virstų nesusikalbėjimu. 🙂

  2. Dainius Razauskas:

    Nepaprastai žaviuosi Vytauto ir Ingos (kitų grupės narių, atrodo, nepažįstu) veikla ir iš visos širdies linkiu jiems kuo sklandžiausios kloties darbuose ir bedugnio, neišsemiamo būties džiaugsmo viduje (-:
    Tiesą sakant, man laimė atpažinti per jaunus žmonės (žinoma, vadinančius save „seniais“, turbūt nuo 5-os klasės…) prasikalusią tą pačią šaknį, kuri mane patį gyvenime laiko, maitina ir ugdo, atpažinti atsiveriantį tą patį neapsakomą pasaulį, kurį slapta vadinu savo tikrąja Tėvyne. Tai ir yra Lietuva – ne istorinė, ne geografinė, bet dvasinė, dausų Lietuva, kuria mūsų sielos alsuoja ir į kurią langus andai buvo pravėrę, kiekvienas savaip, Slančiauskas, Basanavičius, Čiurlionis ir kiti didieji… Tai yra tikroji jėga, t.y. jēga (-:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *