T. Baranauskas. Tautininkai – moderniausia Lietuvos partija (92)

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

Niekam ne paslaptis, kad partijos Lietuvoje tapo ne bendrų idėjų vienijamų žmonių grupėmis, o apie kokį nors lyderį susitelkusių karjeristų sambūriais (partijos viršūnės) ir didesnio vaidmens partijose neturinčiomis jų palaikymo grupėmis (eiliniai nariai). Tarp jų kartais įsiterpia ir idealistų, bandančių per šias partijas nuveikti tautai naudingų darbų, bet jie negali pakeisti tų partijų esmės. Tačiau net jeigu partija ir turi kokią nors deklaruotą ideologiją, dažniausiai pasiskolintą iš XIX–XX a. I pusės politinių kovų aktualijų, praktinėje veikloje ji ja nesivadovauja.O jeigu ir bando vadovautis, tai neretai išvirsta į tų ideologijų kraštutinius variantus (kaip, pavyzdžiui, liberalai, kažkada kėlę pozityvias asmens laisvės idėjas, šiandien, kai jos jau tapo iškovota norma, gali kovoti nebent dėl groteskiškų tų idėjų grimasų, pasireiškiančiu moralės normų neigimu, gėjų „teisių“ ar laukinės rinkos propagavimu ir pan.). Taip yra, be kita ko, todėl, kad partijų deklaruojamos idėjos yra atitrūkę nuo šių dienų realijų. Taip jos tampa tik interesų grupių iškabomis, vienokios ar kitokios retorikos šaltiniais.

Lietuvių tautos išlikimas – aktualiausia šių dienų problema. Jai turi būti pajungta ir ekonominė, ir kultūrinė politika. Tik aklas arba piktavalis žmogus gali nematyti tautos išsivaikščiojimo ir išmirimo pavojų, tautinio orumo praradimo, nusivylimo savimi, savo tauta ir valstybe, vertybių krizės, kuri specialiai gilinama įvairių veikėjų viešais ir nuolatiniais išpuoliais prieš viską, kas dar neseniai buvo laikoma šventa ir neliečiama.

Tauta jau atvirai ruošiama ir valstybingumo atsisakymui, įteiginėjant, kad mes nesugebėsime susitvarkyti savo valstybėje, kad mums esą reikia jungtis į vieningą Europos valstybę, kad mums neva reikia paneuropinės tapatybės. Kartu niekinama viskas, kas lietuviška. Valdančiųjų arogancija ir neretai visuomenei iššūkį metantys sprendimai tarsi ruošia dirvą tokiai propagandai, daro ją įtikinamesne. Ir tokiame fone dar net pareiškiama, kad masinė emigracija iš Lietuvos yra ne problema, o „galimybė“!

Ką jau kalbėti apie orią mūsų valdžios laikyseną, kai kalbama apie Lietuvos tautinius interesus. Mes jau turime teisintis prieš užsienio valstybes dėl lietuvių kalbos rašybos taisyklių, dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, galbūt greitai kas nors pareikalaus pasiaiškinti, kodėl lietuvių kalboje nėra vieno „neutralaus“ žodžio tėvui ir motinai įvardyti, kaip to reikalauja naujausia europinė mada.

Partijos turi būti idėjiniai žmonių sambūriai, o tikros, galinčios suburti idėjos, turi atitikti nūdienos aktualijas. Už lango – jau ne kovos už visuotinę rinkimų teisę laikai. Reali kova šiandien vyksta tarp tų, kuriems tauta – pasididžiavimas ir vertybė, ir tų, kuriems tauta – nereikalinga „išgalvota“ bendruomenė. Tarp tų, kuriems šeima – visuomenės pamatas ir gyvybės lopšys, ir tų, kuriems ji tik kliuvinys laisvam lytiniam gyvenimui, tariamo smurto ir gėjų „diskriminavimo“ šaltinis. Būtent tai yra didžiausia politinė aktualija. Juk net paprastas pasakymas „didžiuojuosi, kad esu lietuvis“ kai kuriems nūdienos pseudointelektualams atrodo kaip raudonas skuduras buliui.

Būtent šių priešpriešų skalėje tautininkai užima aiškią ir nedviprasmišką poziciją: už tautinį orumą, už šeimą, už tautos išlikimui tarnaujančią ekonomiką ir užsienio politiką. Būtent todėl tautininkai ir yra moderniausia Lietuvos politinė partija.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *