A. Mickūnas, V.Savukynas. Didžiosios Lietuvos projektas (19)

 DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)Taip, Lietuva išsivaikščiojanti, nes vos tik trys milijonai gyvena šioje valstybė. Taip, Lietuva išmirštanti, nes gimsta vis mažiau ir mažiau Lietuvos piliečių. Taip, esame maža valstybė – vos šešiasdešimt penki tūkstančiai kvadratinių kilometrų. Tačiau ar tikrai taip?

Lietuva kaip projektas

Kas gi yra Lietuva? Mažas lopinėlis prie Baltijos jūros? Keli milijonai lietuvių? Krizės nualinta ekonomika? Didžiųjų pasaulio galybių žaidimo figūrėlė? Galimi ir tokie atsakymai. Bet tokiu atveju tai yra kelias į niekur, į depresiją ir išnykimą. Daugumos Lietuvos gyventojų nuotaikos yra pesimistinės, persmelktos beviltiškumo jausmo. Nėra ateities Lietuvos vizijų, vis daugiau žmonių nebetiki pačia Lietuva. Viešasis gyvenimas tapo karo arena, asmeninių santykių suvedinėjimo vieta. Iniciatyvūs ir idėjų turintys žmonės nepalaikomi, jų iniciatyvos gniuždomos, todėl vis daugiau žmonių iškeliauja iš Lietuvos.

O gal kitaip galima pažiūrėti? Ar Lietuva yra tik dabarties problemos ir ydos? O gal Lietuva yra ir ateities vizija, t.y. tai, kokią ją norime matyti. XIX amžiaus pabaigoje XX amžiaus pradžioje Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, kiti šviesuoliai Lietuvą matė stiprią apsišvietusią, kovojančią už savo ateitį. Tuo metu ji tokia tikrai nebuvo, bet tapo, nes buvo žmonių, kurie matė tokią jos ateitį. Jie Lietuvą suprato kaip projektą, kurį reikia įgyvendinti. Šios istorijos pamokos dar neišmokome.

Lietuva nėra vien tik žemės lopinėlis, vien tik keli milijonai lietuvių. Tai kasdien kuriamas projektas, prie kurio prisideda visi: nuo prezidentės iki šlavėjos, nuo santechniko iki premjero. Lietuva gyva ne todėl, kad turime teritoriją, bet todėl, kad žmonės ją kuria. Tokiai Lietuvai jokia emigracija nėra baisi, nes Lietuvą galima kurti visame pasaulyje. Todėl puiku, kad egzistuoja „Globalios Lietuvos“ projektas, kad siekiama vienyti pasaulio lietuvius. Tačiau ar mes neturime dar daugiau galimybių?

Šiek tiek istorijos

Kretos sala dėl gamtinių sąlygų skyla į dvi dalis: vienoje atšiaurios gamtos sąlygos: saulė, nederlinga žemė, tačiau palanki jūrininkystei. O kitoje dalyje veši derlingi slėniai, pilni gamtos gėrybių. Patogiau gyventi būtent šioje dalyje, tačiau civilizacija gimė (Mino, Knoso rūmai) būtent ten, kur žemdirbystei sąlygos buvo nepalankiausios. Kodėl? Ogi todėl, kad jūrininkystė atvėrė kelius ir kontaktus su kitomis kultūromis. Bendraudami su kitais, Kretos gyventojai pasisemdavo naujų idėjų, patirties, naujų įgūdžių ir sukūrė civilizaciją, kuri iki šiol nėra atskleidusi savo paslapčių (kai kas galvoja, kad paslaptingoji Atlantida kaip tik ir yra Kreta). Ką šis pavyzdys rodo? Ogi tai, kad komunikacija su kitomis kultūromis žymiai labiau stimuliuoja nei sotus ir patenkintas gyvenimas.

Jau nuo XIV amžiaus atsiranda dvi Lietuvos: Lituania ir Lituania propria. Pastaroji žymi etnines lietuvių žemes, antroji skirta žymėti visai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijai. „Lituania“ nebuvo vien tik geografinė erdvė – tai tapatybė. Juk rusėnai save laikė „litvinais“, nors ir nekalbėjo lietuviškai, jie aiškiai save skyrė nuo „maskvėnų“. O šie irgi darė aiškų skirtumą – net dėl vienokių ar kitokių priežasčių jų globon patekusius pravoslavus dar kartą perkrikštydavo pravoslaviškai, nes LDK juk gyvena „netikri stačiatikiai“. Būtent „Lituania“ – pavadinkime ją „Didžiąja Lietuva“ – dėka Adamas Mickiewizcius parašė nemirtingus žodžius: „„Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteś jak zdrowie“.

Didžioji Lietuva yra be galo svarbi lenkams. Nuostabus istorikas Krzysztofas Buchowkis aiškiai parodo, kad Lietuvos kaip mitinės erdvės vaizdinys lenkų sąmonėje susiformuoja jau XIX amžiuje. Lietuva, tegu ir mažiau civilizuota, bet išlaikiusi pirmapradišką tyrumą, gamtos paslaptis, yra skaidri, graži šalis. Juk Lenkijos elitas, bajorai didžiuodavosi kilme iš Lietuvos. Tai buvo kaip ir aukštesnės prabos ženklas. Prisiminkime kokį nors garsų Lenkijos veikėją ir atrasime, kad jo šaknys siekia Lietuvą. Pilsudskis buvo žemaitis, Želigowskis irgi save laikė lietuviu. O pirmasis Lenkijos prezidentas buvo Gabrielius Narutavičius – Stanislovo brolis, kuris pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Popiežiaus Wojtylos senelė irgi kilusi nuo Vilniaus krašto, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis savo šaknis irgi remiasi į Vilnių, o dabartinio prezidento Komarowskio protėviai ir dvarelį Lietuvoje turėjo.

Didžioji Lietuva svarbi ir ukrainiečiams. Juk jie iki šiol kelia tostus už „švelniausius okupantus“, t.y. lietuvius. Prisimindami savo istoriją, jie neišvengiamai turi prisiminti ir Lietuvą. Ir tai gali tarnauti susikalbėjimo galimybe. Beje, „oranžinės revoliucijos“ metu netgi buvo rašomos strategijos, kur minima LDK, o Ukrainos demokratizavimas metaforiškai buvo įsivaizduojama kaip to laikotarpio tąsa.

Didžioji Lietuva

Didžioji Lietuva svarbi ir žydams. Jau nuo XIX amžiaus pradžios įsigali litvakų įvardijimas – taip vadina ir save įvardija buvusioje LDK teritorijoje gyvenantys žydai. Ar galima tikėtis, kad toks pavadinimas būtų prigijęs, jei žydams nieko nereikštų Lietuva, „Lita“? Juk nors caro administracija mūsų šalį daugiau nei šimtą metų vadino „Šiaurės vakarų kraštu“, niekas nei tada, nei šiandien savęs nevadino „šiaurės vakarų kraštiečiu“. Juk Arbito Blato kūryba atkeliavo ne kur kitur, o į Vilnių.

Didžioji Lietuva svarbi ir baltarusiams – dėl to niekas neabejoja. Juk lietuviai net pyksta, kad jie Vytautą , didįjį vadina genialiu baltarusių vadu, o ir šiaip mano, kad LDK buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Be to, prisiminkime, kad Baltarusijos vėliavoje buvo ne kas kitas, o Vytis. Šią vėliavą panaikino Aliaksandras Lukašenka, nusprendęs, kad geriau savo šalį orientuoti ne į gilią praeitį, bet ir netolimą sovietinę realybę. Tiesa, šiandien geopolitinės nuostatos keičiasi, ir Baltarusija atsigręžia į savo, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją. Beje, šių metų „Santaros-Šviesos“ suvažiavime Baltarusijos atstovas priminė, kad kadaise Amerikoje „Santara“ turėjo šūkį „veidu į Lietuvą“, tai dabar Lietuvos „Santara“ turi sukurti šūkį „veidu į Baltarusiją“.

Tad Didžioji Lietuva yra svarbi ir aktuali daugeliui mūsų kaimynių tautų. Ir tai gali tapti komunikacine erdve, kurioje mes visi gerai jaučiamės ir galime vieni iš kitų pasimokyti ir kurti gražesnę ateitį.

Didžiosios Lietuvos kūrimas

Nesakome, kad reikia atkurti buvusią Lietuvos didžiąją kunigaikštystę, tai utopiška mintis. Tačiau Didžioji Lietuva kaip projektas gali egzistuoti. Ji sietų ne tik kaimynines tautas, bet ir visus išeivius ir Didžiosios Lietuvos: lietuvius, žydus, baltarusius, ukrainiečius. Reikia pabrėžti, kad nepaisant visų aimanų apie emigraciją, senos ir naujos bangos priklauso „Didžiajai Lietuvai“. Lietuvos ir išeivijos spauda visuomet didžiuojasi bet kokiu lietuvišku įvykiu, sambūriu bet kokiame pasaulio krašte. Aprašomi lietuvių kilmės žmonės, ar tai būtų Mockus iš Kolumbijos, ar Ivanauskas iš Urugvajaus, kurio „širdyje visada yra Lietuva“, ar net JAV anglų kalba leidžiamame žurnale „Lithuanian Heritage“. Jų įnašas Lietuvai ir yra tas tarpkultūrinis abipusis sąmonės praplėtimas ir „Didžiosios Lietuvos“ kūrimas. Nereikia mėginti nurašyti visus iškeliavusius, net ir jų trečios ar ketvirtos kartos palikuonių: jie irgi domisi ir net didžiuojasi savo šaknimis. Palyginimui: ar Izraelis jaustųsi toks saugus ir net galingas be jo išeivių veiklos ir užnugario?

Tai pamatas, ant kurio galima kurti mūsų Lietuvą. Tai erdvė, kuri yra už teritorijos, ji jungia žmones, siekiančius padaryti daugiau nei įprasta. Šiuo pagrindu gali atsirasti susikalbėjimas ne tik tarp humanitarų, bet ir socialinių mokslų atstovų, verslininkų (kodėl negali būti ekskursijos „Dingusios imperijos pėdsakais“ – nuo Vilniaus per Minską iki Kijevo?). Pagaliau gal tokiu atveju geriau sutartų ir mūsų politikai? Juk pats Vilnius buvo ir vėl auga kaip daugiakultūrinis centras.

Galbūt ši idėja gali geriau įkvėpti mūsų tautai pasiryžimo, tikėjimo ateitimi ir savo jėgomis nei visas šimtas nuobodžių strategijų. Reikia šiek tiek tikėjimo ir pasitikėjimo savaisiais ir kaimynais, ir pasiryžimo dirbti ir bendrauti.

Tad ir dabarties Lietuva negali užsidaryti savyje, jei nori kurti savo ateitį. Aišku, galima apsiriboti deklaratyviu šūkiu: mokykimės daugiau kalbų ir bendraukime su kitomis tautomis, mokykimės iš jų. Reikia ne tik kalbėtis, bet ir susikalbėti. Ir čia Lietuva turi dar vieną šansą ir milžinišką galimybę.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

19 komentarų

  1. Pikc:

    Gal reiktų priminti, kokios naudos “lietuviai” Želigovskis ir Pilsudskis Lietuvai davė? O Komarovskio “lietuviškumas” atsiskleidžia per “išmintį’ apie “lietuvišką ožką”? O gal pažiūrim dar giliau – kuo baigėsi “mažiau civilizuotai” LDK sąjunga su “labiau civilizuota” Lenkija? Viduramžių LDK – kuri niekad nebuvo ir neturėjo tikslo būti tautine – yra vertingas istorinis tarpsnis, bet mes juk ne į viduramžius orientuojamės, kaip “labiau civilizuoti” lenkai? 🙂
    P.S. Medžiaga pamąstymui – įsivaizduokim, viduramžių LDK būtų likusi, jokių tautinių valstybių – kas mes tokie būtumėm, kokia kalba kalbėtumėm? Čia jei nepaisysim Lenkijos veiksnio 🙂
    Gal savo utopijas pasilikit sau – lenkai turi savo valstybę, ukrainiečiai, baltarusiai, žydai – savo, tai gal mes irgi savo turėkim? Matot, gerbiamasis kosmopolite, anie turės kur sugrįžti, jei čia nepatiks, o kur grįšim mes?
    P.S.S. Tai nereiškia priešiškumo kaimynų atžvilgiu – tiesiog laikai pasikeitė – dabar nebe viduramžiai – Lietuva yra tautinė valstybė, ir jokia multi-kulti federacija nebus 🙂

  2. Mano komentarai iš Delfi:

    Ponams Savukynui ir Co:

    Deja, bet istorinė realybė yra tokia – prie milžiniško Lietuvos Imperijos kūno (15 amžiuje virš 1 milijono kv. km. – pati didžiausia to meto valstybė Europoje) dėka puslietuvio Jogailos gobšumo ir išdavystės patylomis prisisiurbė mažytė pridvėsusi Lenkijos utėlė (tuo metu beveik jau suvokietinta), ir po to per kelis amžius iš nusmurgusios alkanos utėlės tapo didele išpampusia hidra, susiurbusia ne tik Lietuvos Imperijos užkariautas žemes, bet ir pačių Lietuvių Tautos etninių žemių nemažą dalį.

    1918-1920 m. ši hidra ir vėl pradėjo siurbti Lietuvių Tautos žemes, bet ačiū Lietuvių savanoriams, jog jai galų gale prie Giedraičių buvo sukapotas čiuptuvas, nutįsęs į mūsų Valstybę…

    Panašu, kad dabar p. Savukynas siūlo vėl leisti šiai Lenkijos hidrai atauginti jau nukirstą čiuptuvą ir baigti išsiurbti dar likusią Lietuvių Tautos dalį ir jos žemes?

  3. “Didžiąją” Lietuvą, tai yra šešis amžius (nuo 13 iki 18 amžiaus imtinai) egzistavusią Lietuvos Imperiją (ar ir dar “globalesnę”, pagal p. Savukyno ir jo draugelių modelį), mes, be abejo, neatkūrinėsime. 🙂

    Gal būt ji ir labai reikalinga kokiems nors lenkams, žydams ar gudams, bet lietuviams pakaks susigrąžinti savo pačių Tautos etnines žemes, kurias jėga užgrobė Lenkija, Rusijos imperija ir Baltarusija – tai yra:

    1) Lietuva susigrąžins Mažosios Lietuvos pietinę dalį (Tilžę, Ragainę, Įsrutį, Gumbinę, Piliavą, Vėluvą, Pilkalnį, Stalupėnus, Darkiemį, Pakalnę (Gastus), Tvankstą (Karaliaučių), Aistmares, Vištyčio ežerą, … ) ir Galindą (Geldapę) bei Žydkiemį (1951 m. Stalino padovanotą Lenkijai) (aš jau nekalbu apie tikrąją Prūsiją, kurią visą pasisavino Lenkija).

    2) Lietuva susigrąžins Rytų Lietuvą (Ašmeną, Krėvą, Lydą, Alšėnus, Gardiną, Naugarduką, Breslaują, Drūkšių ežerą, Vydžius, Pastovį, Rodūnę, Drują, Dysną, Narutį ir Naručio ežerą, Svyrius, Zietelą, Gervėčius, Geranainius, Iviją …).

    3) Lietuva susigrąžins Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę,…).

    Štai čia mums tikrai vertėtų aktyviai bendradarbiauti su ukrainiečiais – mūsų ir jų geopolitiniai interesai bei priešai absoliučiai sutampa.

    P.S. Straipsnių autoriams ir komentatoriams patariu galų gale atsisakyti šito mums slavų smerdų-raštininkų “įpiršto” slavizmo – “LDK”, ir naudoti tikslesnius pavadinimus, pvz. Lietuvos Imperija arba tiesiog Lietuva (kažkodėl niekur nesu matęs, kad Rusija būtų vadinama MDK – santrumpa nuo “Maskvos didžioji kunigaikštystė”).

    • Laikas galų gale atsisakyti šitos slavų mums įpirštos santrumpos LDK.

      Yra Lietuva arba Lietuvos Valstybė, arba – jei kalbame apie viduramžius – Lietuvos Imperija (jei kas nežino, tai būtent imperatoriaus (basileos) titulu buvo įvardijami Lietuvos Valstybės Valdovai susirašinėjime su Bizantijos imperija, o terminas “didžioji kunigaikštystė” yra tik rytų slavu tradicija, kuri Vakaruose nebuvo naudojama, tačiau mes kažkodėl vis dar esame ideologinėje rytų slavų įtakoje).

      P.S. Kažkodėl Moskoviją (nuo Petro I laikų pervadintą į “Rossiją”) niekas nevadina MDK – Maskvos didžiąja kunigaikštyste… 🙂

      Seniai laikas pamiršti lenkų ir rusų “sumąstytą” Lietuvos Valstybės pavadinimą – “LDK”.

      Plačiau žiūrint, imperatorius reiškia „valdovų valdovas“: karalių karalius, chanų chanas, kunigaikščių kunigaikštis, t.y. didysis kunigaikštis.

      Titulas “didysis kunigaikštis” yra rusiškos kilmės ir iš pradžių reiškė pretenziją į viršenybę Riurikaičių giminėje, kurios atstovai iki lietuvių atėjimo buvo pripažįstami vieninteliais teisėtais pretendentais į Kijevo Rusios žemių „stalus“.

      Totorių laikais didžiojo kunigaikščio titulas buvo „devalvuotas“, nes didysis kunigaikštis nustojo būti suverenus valdovas, o buvo totorių skiriamas.

      Be to, totoriai šį titulą suteikė ne tik Vladimiro, bet ir Tverės, Riazanės, Žemutinio Naugardo kunigaikščiams.

      Todėl ir kaip Lietuvos valdovų titulas jis nebeturėjo imperatoriško spindesio, o Vakarų Europoje buvo suvokiamas kaip žemesnio už karalių rango pavadinimas.

      Beje, Lietuvos Valdovai lotyniškai parašytuose dokumentuose labai dažnai buvo vadinami titulu “supremus princeps” _ “aukščiausias valdovas” (faktiškai tai yra “imperatoriaus” atitikmuo).

      Plačiau:

      14-18 amžiuose tai buvo Lietuvos Imperija!!!
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=4853

      Lietuvos Imperija – Kaip reikėtų įvertinti Lietuvos Valstybę?
      http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5785

  4. Objektyvi realybė – gyvename pasaulyje, kuriame reali karinė galia lemia viską.

    Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj – kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) – tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas “malonių bei nurodymų iš aukščiau”… 🙂

    Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar – ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti.

    O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos.

    Todėl Lietuvai jau seniai laikas įsigyti tokių veiksmingų ginklų, kurie garantuotų mūsų geopolitinių siekių besąlyginį įgyvendinimą – ir niekada to neturime pamiršti.

    Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos.

    Priežastis labai paprasta – mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

    Taip pat mums – lietuviams – visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis – Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės – tai kraujuojančios mūsų Tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

    P.S. Pvz., Ignalinos AE yra tam pakankamai medžiagų. O mūsų genetikai, chemikai ir fizikai taip pat turėtų nemiegoti ir jau seniai tyliai daryti savo darbą. Nes kitaip neabejotinai ateis laikas, kai vėl būsime kaip 1918 m. ar 1991 m. – plikomis rankomis prieš puikiai ginkluotus amžinus mūsų priešus…

    Mūsų priešai yra ne lenkai, rusai ir baltarusiai (tiksliau, toli gražu ne visi, o tik aršūs šovinistai), o Pilsudskinės Lenkijos “įpėdinė”, vis “persidažanti” Rusijos imperija ir neseniai susikūrusi Baltarusija, kurioje “litvinizmo teoretikai” jau seniai aiškina, kad lietuviai yra tik “žmudinai”.

    Šias valstybes valdančių asmenų tarpe pakanka tokių, kurie svajoja kaip galutinai sunaikinti Lietuvos Valstybę ir užgrobti Lietuvių Tautai dar likusias žemes, kurių jiems nepavyko užgrobti ir aneksuoti, kaip jau užgrobė daugiau kaip pusę etninių-istorinių Lietuvių Tautos žemių.

  5. Lietuvos Valstybės ir Lietuvių Tautos pagrindinis ir pats svarbiausias strateginis uždavinys, kuris nesikeičia jau daugiau kaip 1000 metų, yra slavų imperinės ekspansijos ir invazijos į baltiškas žemes sustabdymas bei likvidacija (šiuo metu visų pirma baltiškojo mentaliteto prasme) – tai yra šią strategiją galima pavadinti Baltiškąja Rekonkista.

    Tą mes, su permaininga sėkme, ir darome jau daugelį šimtmečių…

    Paskutinis ypač svarbus mūsų pasiekimas, įgyvendinant šią strategiją, yra Sovietų imperijos likvidacija, tai yra antrasis Rusijos imperijos padalinimas.

    Pirmasis imperijos padalijimas buvo įvykdytas 1918-1920 m., tačiau žydų-kosmopolitų (nepainioti jų su žydais-sionistais, tai yra žydų nacionalistais) vadovaujami bolševikai sugebėjo vėl susigrobti dalį imperijos likučių, pervadinant juos SSSR vardu.

    Todėl dabar privalome įgyvendinti trečiąjį ir paskutinįjį – tai yra galutinį – Rusijos imperijos padalinimą į normalias tautines valstybes, tame tarpe ir į normalią tautinę Rusų Valstybę, sukurtą istorinėse rusų tautos žemėse.

    Istoriškai tai būtų baltų galindų (Mazgavos – tai yra Maskvos – galindų) ir dalies jau išnykusių finų tautų žemės.

    Bet rusai – tikrieji – kaip tik ir yra šių baltų ir finų tautų bei genčių palikuonys, tik amžiams bėgant pakeitę savo kalbą – taigi jie turi teisę tas žemes laikyti savo protėvių žemėmis.

    Ir esu tvirtai įsitikinęs, kad tai įvyks jau labai greitai. 🙂

    Kalbant apie Lenkijos ir Gudijos imperinius šovinistus bei jų siekius užgrobti Lietuvą, tai čia šiuo metu turime kovoti visų pirma informaciniame fronte, skleisdami istorinę tiesą, kuri jau kelis amžius yra slepiama ir iškraipoma Rusijos ir Lenkijos imperinių šovinistų bei jų propagandistų.

    Internetas jau seniai tapo šios kovos esminiu frontu.

    Deja, ir lietuvių tarpe mūsų priešai sugebėjo susirasti įvairių išdavikų bei idėjinių kosmopolitų, kurie kai kada visai atvirai, tačiau dažniau subtiliai užmaskuotai, tarnauja ne Lietuvių Tautai, o jos aršiausiems ilgaamžiams priešams – slavų imperiniams šovinistams.

    P.S. Straipsnis, kurį čia komentuojame, kaip tik ir yra tokios užslėptos slaviškos imperinės (visų pirma lenkiškos šovinistinės) propagandos pavyzdys.

  6. Vilmantas Rutkauskas:

    Strateginis Žygeivio Lietuvos mirimas neatsiejamas su vis dar Lietuvai slaptai įpinamais krikš. čia čioniškais krikščionių inkliūzais įgyvendinimas. Anot to pačio Žygeivio – “užmaskuota”, “imperirejinė” ir “šovininė” proto ganda – tebekišamas nelietuvybei pavyzdys.
    Tačiau, paliekant Žygeivio kryžius į šalį, straipsniui pasakytina, kad lenkams taip ir pogi svarbi Lietuva . Tiesiog jau neaišku, kam čia ta Lietuva jau svarbiau.

  7. besidomintis:

    Zvelgiant daugiatukstantmetes istorijos zvilgsniu, pasaulyje siuo metu yra keturios tautos, savo laiku lemusios savuju tautu ar rasiu issipletima ir veliau suskilus, buvo sunaikintos ir suvarytos i siandienines padetis. 1. Nama tauta dab. Namibijoje ir aplinkines PAR, Botsvanoje, turinti dabar kelis simtus tukstanciu zmoniu, davusi Afrikai tautas, kitiems zemynams zmones, veliau mutavusius i visas dabartines rases, o pati suvaryta atgal i savo kilmes vieta – Kalahario dykuma, ypac ziauriai isnaikinta Vokietijos Reicho 1903-1905 m. 2. Taivanio zmones ( ne kinai ), issiplete po Ramuji vandenyna, Indonezija, Madagaskara, didele gausa susijunge su kinais zemyne, kazkada ikure dab. Pakistane Mohenjo Dara, siandien negausiai gyvenantys Taivanio kalnuose. 3. Mandziuru tauta, islaisvino Kinija, nugalejusi Mongolu imperija ir ja uzkariavusi, valde Kinijos imperija iki 1911 m., siandien mandziuru yra apie 100 mln., bet moka mandziuriskai apie 1 tukst. zmoniu. 4. Lietuviu tauta pries 3 -3,5 tukst. m. dar gyveno nuo Gibraltaro iki Uralo, nuo Varingo pusiasalio siaureje iki Vidurzemio juros, Persijos ir Vid. Azijos linijos pietuose. Siandien siuose plotuose yra daugybe tautu, maisytu ivairiais budais. Paskutine galybe buvo dar Gardarike su sostu Nemogarde ( Gardyne ), Vytautas dar dalinai atstate ta galybe, bet igytas pagreitis naikino tauta ir kalba. Dabar. Lietuviu tauta tapo rakstimi tiek vokieciu tautai, tiek lenku tautai, tiek rusu tautai ju imperiniams uzkariavimams negincytinai pagristi, todel tinka bet kokie budai lietuviskumui sunaikinti – kosmopolitizmas, nuolaidos Lenkijai ar Rusijai, polonizavimas, rusifikavimas, emigracija, feminizmas ir kolaborantu ieskojimas lietuviu tarpe bei ju apmokejimas, o turint tukstantmetes sio darbo patirtis, tai slavams tapo tiesiog igimta – naikinti lietuvybe, tuo labiau isnykus vokiskajai kolonizacinei jegai, dabar belieka tik dvi – Lenkijos ir Rusijos. Pagal ivykius Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje nesunku suprasti, kad yra slaptas Lenkijos – Rusijos susitarimas pasidalinti itaka sekanciai : Lenkijai – Lietuva, Rusijai – platesnis langas i Europa per Latvija ir Estija. Lietuvos politiku veikimas labiau primena klusniu lozes broliu istikimybe priesaikai ir veiklos krypciai, negu lietuviu tautos gynima nuo imperiniu Lenkijos uzmaciu.

    • Vilmantas Rutkauskas:

      Na va, kažkaip “pamiršai” paskutiniame sakinyje paminėti, kad :
      “…lietuvių tautos gynimą nuo KRIKŠČIONIŠKŲ imperinių KRIKŠČIONIŠKOS Lenkijos užmačių.

      Tačiau ir vėl, paliekant tavo neišbaigtos minties kryžius į šalį, pasakytina, kad krikščioniška Lenkija jau ką tik įkurtai protėvystės Lietuvos valstybei tuomet vykdė dvigubą slaptą politiką – kai vokiečių riterių (db. MALTOS – CHA) ordinas buvo pavaldus lenkijos karaliui (db. Voitylai – CHA), kurie, rupūžės, vėl ant Jotvingių Žemės XIII a. kūrė krikščioniškai okupacinę Upelio Veržuvą ar Veržavą – tuomet prūsams ir latviams naikinti.

  8. Valdas:

    Dabar žmonės Lietuvoje bando (iš)gyventi visiems primestą baudžiavos laikams atitinkantį laikotarpį.
    Valstybė Lietuva, kurioje žmogus paverstas baudžiauninku, neturi ateities.
    Valstybė Didžioji Lietuva yra panaši į sarmatų ideologijos kūrinį, kai galvojama apie didžiąją teritoriją, nepaisant didingųjų Lietuvos gyventojų. Žmonių.
    Didžioji Lietuva yra svarbi lenkams, žydams, baltarusiams, ukrainiečiams ir visiems kitiems tik kaip teritorija be žmonių lietuvių.
    Bandom apsiginti nuo agresyvių Didžiosios Lietuvos norėtojų (ir klastingų pirklių).
    Pulkan broliukai ir sesutės. Pulkan.
    Kurkim Lietuvą, tinkamą žmogui oriai gyventi.

  9. Sarunas Žygeiviui ir kitiems:

    Taip ir žinojau, jau seniai įtariau :-)! Mūsų taip vadinami kosmopolitai iš tikro yra imperialistai. Iš karto supratau, kai jie prisipažino, kad skaito Zenoną Ivinskį, o ne Šapoką:-)!

  10. Sarunas Žygeiviui ir kitiems:

    Taip ir žinojau, jau seniai įtariau :-)! Mūsų taip vadinami kosmopolitai iš tikro yra lietuvių imperialistai. Iš karto supratau, kai jie prisipažino, kad skaito Zenoną Ivinskį, o ne Šapoką:-)!

  11. besidomintis:

    Pradekime nuo savokos ‘projektas’ – lotyniskas ‘projectus’ reiskia :
    1. parblokstas, parmestas, partrenktas, gulintis;
    2. nekenciamas, menkas;
    3. prislegtas, liudnas;
    4. issikises, atsikises;
    5. krintantis i aki, nepaprastas;
    6. linkes;
    7. issikisimas, atsikisimas;
    8. istiesimas.
    Kur kuriamasis pradas paciame zodyje ‘projektas’ ?

    Dabar prabegsmais, nes tiesiog nesinori murdytis straipsnio autoriu kvailystese.
    ‘Mažas lopinėlis prie Baltijos jūros?’ – panasiai kadaise pasake su verges samone S.Neris. Ka gali pasakyti zmones savo bendrapilieciams, jei jie patys taip niekina savo Tevyne, kaip gali pakelti zmoniu dvasia kuriamajai veiklai ?
    ‘Nėra ateities Lietuvos vizijų,’ – tai sako vienas garsiausiu JAV filosofu lietuvis, ka jis tada veike ten, jei tegali siandien tik pasitycioti is Lietuvos zmoniu savo vergiska samone ? Filosofai uzsiima mastymu, ju irankis yra samones gelmiu pazinimas, zmonijos pazinimas ir ju kokybisko mastymo gaminys tegali buti ateities vaizdinys.
    ‘Tai kasdien kuriamas projektas,’- tai kasdien kuriamas naikinimas, pagal zodzio ‘projektas’ kylancias reiksmes.
    ‘Lietuva gyva ne todėl, kad turime teritoriją,’ – stai kur esme, lietuviai tada bus tik Lietuvoje, kai bastysis po pasauli lyg naujieji cigonai, be savo kampo, kalbesis gyvenamos valstybes kalba, zinos viena kita lietuviska zodi, kad galetu pasivaipyti pries TV kameras savo ‘lietuviskumu’. Stai ka sumaste Lietuvai ir lietuviams musu iseivis filosofas. Aciu, bet Lietuva tikrai apsieis be tokiu pasaulio lietuviu. ‘Kokia grazi Lietuva be lietuviu’ – M.Suslovo zodziai tebeaktualus ir siu dienu ateities viziju kurejams lietuviams, kaip greiciau ta Lietuva grazia padaryti, ‘nes Lietuvą galima kurti visame pasaulyje’.
    ‘Lituania propria’ – iki 863 m. Kirilo ir Metodijaus kriksto Dunojaus baseinas kalbejo lietuviu tarmemis, kalbejo ir desiniakrantis Albis iki kriksto, kaip ir Seksnos uzkariautos iki 800 m. Karolio Didziojo, Miskone iki 966 m. kriksto, Kaunugardo Rasa iki 985 m. – visi iki kriksto kalbejo lietuviu tarmemis. Vytautas apjunge lietuviu zemes, kuriose jau buvo apsikrikstije lietuviai staciatikiskai, o Ivanas Rustusis 1553 m. pereme dvigalvi Bizantijos ereli ir metropolita Maskvoje, taip prasidejo kardu ir staciatikiu kryziumi perkrikstijimas. Kodel bijoma sakyti ‘ikikrikstine Lietuva’, politinis korektiskumas neleidzia ?
    Gaila laiko nagrineti blevyzgas apie Lietuva ir lietuvius ir komentuoti.
    Man visada ‘projektas’ atrodo atitikmuo – keiksmazodis mano sukurtajam ‘b y b i o saka’, kaip niekam nereikalingas atsikisimas, krintantis i akis, gyvenime zalingas, pries 20 metu ir gana paplitusiam zmonese.

    • Kęstutis:

      Visiškai pritariu “besidominčiam”. Stačiatikybė – Konstantinopolio verslo planas, kaip sunaikinti Lietuvą, kurį perėmė Maskolija (Rusija). Kryžiuočių ir Livonijos ordinas, o vėliau ir Lenkija – Vatikano verslo planas, kaip sunaikinti Lietuvą. Nepritarčiau tik Vytauto menamiems “nuopelnams” Lietuvai. Kai Jogaila sėdo į Lenkijos sostą, tai puolė mokyti mužikus, gyvenančius nuo Lietuvos iki Varžuvos (Varšuvos), “teisingos” kalbos, nes tame krašte dar žmonės kalbėjo lietuviškai. Vytautas po Lietuvos krikšto puolė įgyvendinti Vatikano verslo plano, uoliai naikino šventoves, šventikus ir nesikrkštijančius bajorus su visais kaimais. Sunku įvertinti, ar tai padėjo Lietuvai išgyventi, ar pakenkė. Garbėtroška Vytautas suktais būdais siekė karūnos ir galų gale gavo ko nusipelnė – Lenkai susitarę su Vatikanu nušvilpė karūną, kumelė pasibaidė, senis nukrito, susidaužė šonus ir paleido dvasią į dausas – nudvėsė, nudvasėjo. (Labai prasmingas lietuviškas žodis apibūdinantis mirtį)

  12. lyvis:

    Kęstučio mintys tai tikro politruko mąstymas, visais būdais žemink Lietuvos praeitį, kad praeitis nebūtų tikslas į ateitį. lyvis

  13. tikras lietuvis:

    Šnekos apie, būk, Didžiąją Lietuvą, yra provokatyvios ir leidžia Lietuvos priešams Lietuvą apkaltinti tuo, kuo užsiima kaip tik jie (pvz., Lenkija ir Rasieja), o ne Lietuva, – imperialistiniais siekiais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: