A.Liekis. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (I) (7)

Algimantas Liekis, www.aidas.lt
dr. Algimantas Liekis | aidas.lt nuotr.

dr. Algimantas Liekis | aidas.lt nuotr.

Pirmiausia, dėl pačios Suvalkų sutarties. Mes, lietuviai, kuriems brangi nepriklausoma Lietuva, ją prisimename, ją vertiname kaip lenkų šovinistų ir jų vado – Lenkijos viršininko J.Pilsudskio, jo šutvės kaip niekšingumo ir veidmainiškumo patvirtinimo dokumentą. Pačioje Lenkijoje tiek praeityje, tiek dabar neretai tyliai pripažįstama, kad ji buvo tik klaida, nes, girdi, ir be jos būtų buvę galima prisijungti ne tik Rytų Lietuvą, Vilnių, bet ir visą Lietuvą. Bet, sakoma, mes praeitį vertiname ne pagal tai, kas ir kaip galėjo būti, o kaip buvo ir kodėl.

Taigi tada, 1920 m. vasaros pabaigoje, po pergalės prieš Raudonąją armiją, lenkų dievukui J.Pilsudskiui atrodė, kad tokia sutartis reikalinga, kad pateisintų savo planus – okupuoti Vilnių, jo kraštą ir visą Lietuvą, kad ir visą buvusią LDK prijungtų prie Lenkijos tariamai pačių to krašto žmonių rankomis. Tokius planus J.Pilsudskis, kaip matyti ir iš jo paties raštų, ėmė kurti dar 1919 m. rudens pradžioje, po jo organizuoto ginkluoto sąmokslo prieš nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę. Tad, kai lenkų kariuomenė, remiama Antantės valstybių, bevydama raudonarmiečius nuo Varšuvos, priartėjo prie pietinių nepriklausomos Lietuvos sienų, ji prie jų nesustojo, nepaisydama, kad Lietuva Lenkijos karo su Sovietų Rusija išvakarėse buvo pasiskelbusi neutrali, o veržėsi toliau į Lietuvos miestus ir gyvenvietes – Suvalkus, Augustavą, Seinus ir kitus senųjų lietuvių etninių žemių centrus, įvesdama nuožmiausią okupacinį režimą, uždarydama lietuviškas mokyklas, uždrausdama lietuvių kalbą, išvaikydama lietuviškąsias savivaldybes ir t.t. „Lietuvos“ dienraštis 1920 m. spalio 2 d. vedamajame rašė: „Naujas antplūdis gali paliesti Lietuvą. Mes ginklu rankoje savo neutralitetą saugojom, tačiau lenkams pavyko mūsų neutralitetą sulaužyti.

Mes savo žemę ginsim visomis mūsų pajėgomis nuo kiekvieno, kas tik stengsis ginklu rankose įsiveržti į ją. Ir lenkai, gerai tai žinodami, įsibrovė į mūsų žemę, kad pagundytų priešingą akciją iš kitos pusės, kad tuo būdu tremptų ir naikintų Lietuvos žemę. Panašių precedentų mes jau turėjom. Mums išvaduojant Vilnių, visos pajėgos padėjo, kad į Vilnių įeitų pirmi rusai, o ne mes. Tad ir dabar, kad lenkai turėtų kitokių tikslų, mes nematom. Tai mūsų šios dienos didžiausias ir svarbiausias uždavinys – visa padaryti, kad tas lenkų noras neįvyktų. Su dviem valstybėmis, laužančiom mūsų neutralitetą, dešimtis kartų didesnėmis negu mes, mums kovoti, beginant neutralitetą, būtų sunku, o gal ir nepakeliama. Tad dabar turi būti pavartotos visos priemonės, kad to išvengtume. Ir čia daug įtakos turės Suvalkų derybos. Suvalkuose teks lenkams pasiaiškinti dėl savo padaryto provokacinio žygio, nes tokį rusų reagavimą į mūsų neutraliteto laužymą galima buvo iš anksto numatyti. Ir dabar mes turim iš lenkų gauti pakankamai stiprių laidų, kad tokios provokacinės avantiūros ateity nebepasikartos. […]

Sprendžiant tik iš paskutinės Sapiechos (Lenkijos užsienio reikalų ministras -A. L.) notos, lenkų gyvas siekimas yra, kad rusai kuo ilgiausiai pasiliktų dar Lietuvos žemėje.“

Kaune buvo įkurtas specialus Lietuvos gynimo komitetas. Jo pirmininkas – M.Sleževičius, vicepirmininkas – M.Krupavičius, iždininkas – O.Buchleris, sekretorius – P.Ruseckas, nariai – kun. J.Vailokaitis, V.Putvinskis, O.Finkelšteinas, A.Motiejūnas-Valevičius. Komitetas spalio 1 d. savo atsišaukime į Lietuvą ragino kiekviename kaime ir miestelyje neatidėliojant kurti gynimosi komitetus ir „Kas gali testoja kariuomenėn savanoriu; kas gali testoja į šaulių būrius, į partizanus, tenelieka namie nė vieno sveiko jaunuolio. […] Visi už ginklo! Eikime į artimiausias komendantūras ir ten rašykimės savanoriais arba stačiai stokim į kariuomenę; arba pėsti eikime, raiti jokim į šaulių būrius, į partizanus ir ginkime kraštą. […] Amžina gėda ir pažeminimas tebūnie tiems namams, kur slapstysis mūsų kariuomenės pabėgėlis, teužsidaro kiekvienų padorių namų durys prieš jį, kad tai sūnus ar brolis būtų […]. Tegyvuoja laisva, pačių žmonių valdoma Lietuva, tegyvuoja mūsų Nepriklausomybės laimė!“

Lenkai okupantai, susidūrę su atkaliu lietuvių savanorių pasipriešinimu, pagaliau rugsėjo pabaigoje sutiko deryboms ir sustabdyti karo veiksmus. Tačiau iš tikrųjų ir toliau tęsėsi mūšiai, tik gal kiek mažesnio masto. Ir jie nesiliovė iki spalio 6 d. 10 val. ryto, kol atvykusi į Suvalkus Tautų Sąjungos Kontrolės komisija pareikalavo iš abiejų pusių nutraukti mūšius. Nutraukti juos buvo suinteresuota ir Lenkija, kuri pamatė, kad ginklu lietuvių lengvai neįveiks. Buvo reikalingas kitoks sprendimas. Ir jį Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis kaip sakyta turėjo, kad pasaulio akyse Lenkija nebūtų smerkiama kaip agresorė. Lenkų kariuomenė ir prasidėjus deryboms Suvalkuose toliau veržėsi į Lietuvą, vykdydama savo viršininko J. Pilsudskio nurodymą: ką pavogei, pagrobei, okupavai – tas tavo. Beje, viršininkas tai vadino „įvykusio fakto“ taktika. Suvalkuose Lietuvai atstovavo gen. ltn. M.Katchė, M.Biržiška, V.Čarneckis, mjr. A.Šumskis, Užsienio reikalų ministerijos atstovai – B.Balutis, P.Klimas, o Lenkijai – plk. M.Mackevičius (Mackiewicz), mjr. A. Romeris (Romer), V.Pšemickis (W.Przemycki), J.Lukasevičius (Lukasiewicz) (ryšiams su J.Pilsudskiu) ir kiti.Derybas nuo spalio 5 d. stebėjo Tautų Sąjungos Tarptautinės kontrolės komisijos nariai.

Lenkų delegacija jau pirmajame derybų posėdyje panaudojo tik puolimų ir kaltinimų Lietuvai taktiką, lyg ji būtų buvusi kalta ir dėl Rusijos – Lenkijos karo. Lenkų derybininkai paskelbė, kad Lenkija negalinti pripažinti 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties ir pagal ją patvirtintų Lietuvos sienų, reikalavo, kad Lietuva perleistų lenkų kariuomenei kaip jai strategiškai būtiną teritoriją iki linijos Merkinė-Varėna-Bastūnai, taip pat geležinkelio liniją Suvalkai-Simnas-Alytus-Varėna ir kt. Lenkų delegacijos narių kalbos Suvalkuose savo demagogija pralenkė vos ne po poros dešimtmečių Hitlerio, Ribentropo kalbas, prijungiant Sudėtus, Klaipėdos kraštą, pagaliau pačią Lenkiją.

Lietuvos santykius su Lenkija derybų Suvalkuose metu iš dalies atspindi spalio 7 d. Lietuvos nota Lenkijos užsienio reikalų ministrui Sapiegai, kurioje rašyta: „Ekscelencija, jau keliais atvejais Lietuvos vyriausybė yra pareiškusi esanti tvirtai nusistačiusi rišti draugiškai […] visus neišspręstus klausimus tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tuo nusistatymu vadovaudamasi, Lietuvos vyriausybė įrodė savo taikingumą derybose Suvalkuose, vengdama kraujo praliejimo, kurs galėtų sukliudyti ateityje gerus santykius tarp valstybių ir apsunkintis sprendimą klausimų, kurie iššaukė dabartinį konfliktą. Lietuvos vyriausybė, nusistačiusi visada laikytis tos elgsenos, jaučiasi turinti teisę laukti to metu lenkų kariuomenė užpuolė mūsiškę Varėnoje ir užėmė tą vietovę. Be to, mes sužinojome, kad lenkų kariuomenė, nepaisydama pasirašytų paliaubų nuo spalio 6 d. dešimtos valandos ryto, paleido tą pačią dieną aštuonioliktą valandą šarvuotą traukinį iš Varėnos, kad galėtų pulti mūsų poilsiaujančius dalinius apie Diekšę (Diekshe) ir Bartelius. Dar tą pačią dieną lenkų kariuomenė nužygiavo nuo Lydos Vilniaus link, pasiekdama karo veiksmų būdu Jašiūnų stotį. Visi tie žygiai, niekuo nepamatuoti ir nepateisinami dabartinėse aplinkybėse, mus verčia kreipti Jūsų dėmesį į jų prieštaravimą lenkų vyriausybės įsipareigojimams Tautų Sąjungai, taip pat ir pažadams, kuriuos padarė lenkų delegacija Suvalkuose. Malonėkite priimti pagarbos pareiškimus (pas. P. Klimas. Užsienio reikalų ministerijos valdytojas).“

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

Suvalkų derybose Lietuvos delegacija pasiekė, kad demarkacinė linija Vilnių priskirtų Lietuvai, tačiau jokios sutartys nepajėgios apsaugoti nuo priešininkų klastos

Lenkijos ministras savo atsakyme nurodė, kad notoje pateikti klausimai nepagrįsti. Ir Lenkija daro ir darys viską, kad jos santykiai su Lietuva būtų kuo draugiškesni. O kaip tik tuo metu Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis, jo štabas baigė pasirengimus okupuoti Vilnių ir jo kraštą taip, kad Tautų Sąjunga, o kartu ir Lietuva negalėtų apkaltinti Lenkijos agresija. Čia pravertė J.Pilsudskio dviveidiškumas: kalbėti taip, kaip reikia, o daryti taip, kaip sau naudingiau, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas. Okupuoti Rytų Lietuvą jis sumanė, kaip minėta, dangstydamasis tariamai to krašto žmonių valia. Tam tikslui Lenkijos viršininkas įsakė gen. Halerio 19-ąją diviziją pavadinti Lietuvių-baltarusių divizija ir perkelti ją į Lietuvos pasienyje veikiančią II armiją. Rugsėjo pabaigoje ta divizija dar buvo pertvarkyta į dvi dalis: reguliariosios ir nereguliariosios kariuomenės dalis (į pastarąją daugiausia buvo paskirti kariai, kilę iš Rytų Lietuvos ir Gudijos). Suvalkuose prasidėjus deryboms, Lietuvių-baltarusių divizija drauge su 13 ir 211 kavalerijos pulkais ir mjr. Kosciolkovskio (Kosciolkowski), kilusio iš Vilniaus krašto, vadovaujamu savanorių pulku, sudarė atskirą grupę, kuriai vadovauti Lenkijos viršininkas paskyrė savo seną bendražygį gen. Liucjaną Želigovskį. Viršininkas su savo planais vėl prisijungti Rytų Lietuvą su Vilniumi gen. L.Želigovskį supažindino spalio 1 d. Balstogėje, traukinio vagone, kur buvo jo, Lenkijos vyriausiojo kariuomenės vado, štabas. Iš čia jis atvyko vadovauti lenkų kariuomenei, okupuosiančiai Rytų Lietuvą. Susitikime viršininkas paaiškino L. Želigovskiui, kad tariamas sukilimas – tai vienintelis būdas užimti Vilnių ir jo kraštą, nesukėlus tarptautinio pasmerkimo.

Vėliau L.Želigovskis savo atsiminimuose parašė: „Prisistačiau vagone, kur maršalas gyveno. Lengva man buvo su juo kalbėti – mąstėme vilnietiškomis kategorijomis.“ J.Pilsudskis paklausęs: jei nepasisektų žygis, ar užteksią jam jėgų atlaikyti ne tik pasaulio, bet gal ir pačių lenkų pasmerkimą. L.Želigovskis pažadėjęs viską iškęsti vardan Lenkijos, nes jeigu jis dabar neužimtų to krašto, neužimtų Vilniaus, tai Lenkija nebeteksianti jo amžiams. Gen. L.Želigovskis, grįžęs į vadinamąją Lietuvių-gudų diviziją, ėmė rengtis žygiui pagal Lenkijos kariuomenės generalinio štabo ir paties Lenkijos viršininko J. Pilsudskio nurodymus ir planus. Reikėjo skubėti, nes Suvalkuose derybos vyko sparčiai. Nerimą kėlė ir žinia apie atvykstančią į Suvalkus Tautų Sąjungos komisiją – reikėjo spėti pasirengti žygiui iki jai atvykstant. Taip pat reikėjo surasti patikimų žmonių Vilniui ir jo kraštui valdyti – tariamų „sukilėlių“ sudarytos laikinosios vyriausybės narius. Kadangi L.Želigovskis nelabai nutuokė politikoje, J.Pilsudskis paskyrė savo štabo plk. Bobickį (Bobicki) vadovauti sudaromai Vilniaus ir jo krašto valdymo komisijai. Jos vadovu Vilniuje turėjo būti „išrinktas“ J.Pilsudskio adjutantas ir patikėtinis Pristoras (Pristor). Pastarieji iš Vilniaus ir jo krašto lenkų sudarė grupes, kurios turėjo užimti Vilniaus ir jo krašto savivaldybes ir joms vadovauti.

Lenkijos viršininkas iš Balstogėje stovinčio traukinio kontroliavo ne tik kariuomenės pasirengimą tariamam „vietos gyventojų“ sukilimui, bet ir deryboms Suvalkuose, kad pasirašomuose su lietuviais dokumentuose būtų paliktos landos užimti Rytų Lietuvą. Sutartis buvo pasirašyta 1920 m. spalio 7 d., bet jos įsigaliojimas numatytas tik nuo spalio 10 d. 12 val. Tai buvo ir viena iš Lietuvos derybininkų klaidų, susidūrus su ypač klastingu ir niekšingu priešu, koks buvo J.Pilsudskis ir jo klika. Lenkai ir pasirašant Sutartį toliau veržėsi į Lietuvą, o tęsti tą invaziją prielaidas sudarė ir Sutarties 5 straipsnis, pagal kurį lenkams lyg dar ir buvo leista tris dienas veikti savo nuožiūra, formaliai lyg ir „nepažeidžiant“ Sutarties. Ir tuo lenkai naudojosi.

J.Pilsudskio nurodymu lenkų kariniai daliniai, vadovaujami gen. L. Želigovskio, ėmėsi įgyvendinti visos Rytų Lietuvos ir Vilniaus prisijungimo planą. Sutarties pasirašymo dieną L. Želigovskis lenkų karinių dalinių vadams, susirinkusiems į okupuotas Eišiškes, nurodė, kad, kol Sutartis neįsigaliojo, būtina užimti Vilnių ir jo kraštą, tariamai apie tą planą nieko nežinant Lenkijos viršininkui ir jos vyriausybei. Rytų Lietuvos puolimą Lenkija paskelbė kaip karių, kilusių iš Vilniaus ir Gudijos, protestą prieš tariamai Suvalkų Sutartį, pagal kurią, girdi, jų gimtinės, Vilnius ir jo kraštas priskirti Lietuvai. Ir jau tos pačios (spalio 7 d.) vakare lenkų ordos ėmė veržtis link Vilniaus. Lenkai lietuvius puolė 4 kartus gausesnėmis jėgomis Jašiunų-Rūdininkų kryptimis. Jų puolančios kariuomenės sparnus dengė dar papildomos kariuomenės dalys.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>