Seimo narys G.Songaila siūlo moratoriumą atominei energetikai (1)

G.Songaila | lrs.lt nuotr.

Tautininkų lyderis Seimo narys Gintaras Songaila trečiadienį, liepos 13 d., išplatino viešą pareiškimą, kuriame sukritikavo nusikalstamai neryžtingą dabartinės ir ankstesnių Vyriausybių politiką, ginant Lietuvos energetinio saugumo interesus ir tai, kad, užuot atlikusi svarbiausius darbus šioje srityje, Vyriausybė pagrindinį dėmesį skiria brangiam ir abejotinam atominės elektrinės statybos projektui.

Atkuriamos Tautininkų sąjungos vardu G. Songaila paskelbė inicijuojantis nepriklausomą Vyriausybės energetinės politikos tyrimą ir paskelbė, kad parengė Seimo nutarimo projektą, numatantį konsultacinį referendumą dėl laikino moratoriumo atominei energetikai.

Jeigu ketvirtadalis Seimo narių pritartų nutarimo dėl referendumo dėl penkerių metų moratoriumo atominės energetikos plėtrai paskelbimo projektui, Lietuvos piliečiai būtų kviečiami pareikšti savo valią dėl tokio teiginio: „Pritariu, kad būtų paskelbtas penkerių metų moratoriumas atominės energetikos plėtrai  Lietuvoje ir kad Lietuvos valstybės institucijos imtųsi visų įmanomų priemonių dėl atominių  elektrinių projektų sustabdymo Lietuvos kaimynystėje”.

G. Songaila savo pareiškime pabrėžė, jog ir Lietuvos Respublikos Prezidentė neseniai pastebėjo, kad “dabartinė Vyriausybė pernelyg vangiai sprendė suskystintų dujų terminalo statybos klausimus, nors tai yra pagrindinis objektas, sprendžiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės uždavinį. Lietuvos energetinis sektorius yra ir dar ilgai bus priklausomas nuo dujų importo, o Lietuva iki šiol neturi jokių alternatyvių dujų importo galimybių. Mūsų šalis moka Rusijai už dujas monopolines kainas, žymiai didesnes, nei moka visi mūsų kaimynai ar vakarų Europos šalys, ir jau dabar dėl  to patiria beveik pusės milijardo litų nuostolius kasmet”.

Pareiškime rašoma: “Per tuoj praeisiančius tris metus Vyriausybė privalėjo atlikti visus parengiamuosius darbus šio terminalo statybai. Tačiau realūs statybos darbai numatomi pradėti tik dar po trijų metų. Todėl tenka konstatuoti, kad ši Vyriausybė, kaip ir kitos, veikusios pastarąjį dešimtmetį Vyriausybės, nusikalstamai neryžtingai gynė Lietuvos energetinio saugumo interesus. Maždaug 300 mln. eurų vertės terminalas Lietuvos valstybei yra tikrai išsprendžiamas uždavinys, tačiau jau dabar aišku, kad ir ši Vyriausybė konkrečius darbus paliks būsimoms Vyriausybėms. Nėra jokių garantijų, kad kitos Vyriausybės neužsiims tomis pačiomis begalinėmis galimybių studijoms ir svarstymams apie galimus statybų modelius bei tolimas jų perspektyvas.

Vietoj svarbiausios savo pareigos atlikimo, Vyriausybės energetinėje politikoje pagrindinį viešąjį dėmesį skiria atominės elektrinės, kurios orientacinė vertė yra keliolika kartų didesnė nei suskystintų dujų terminalo (ir siekia maždaug  4 mlrd. eurų),  statyboms, numatomoms tik dar po dviejų Seimo kadencijų. Dar blogiau, kad Vyriausybė iki šiol nepateikė aiškaus atominės elektrinės investicinio modelio, nors žadėjo tai padaryti iki šios vasaros vidurio, t.y. iš esmės iki dabar.

Investicinis naujos atominės elektrinės modelis yra svarbus ne tik dėl kaštų, kuriuos per mokesčius už elektrą patirs kiekvienas Lietuvos pilietis. Ne mažiau svarbus yra ir klausimas, ar numatoma atominės elektrinė padidins, ar sumažins Lietuvos energetinę nepriklausomybę. Iš preliminarios, šiandien turimos  informacijos aiškėja, kad Vyriausybė numato 1000 megavatų galios reaktoriaus statybą, o tai reiškia, kad reikės užtikrinti ir atitinkamą rezervinę galią. Kas ją užtikrins? Ar tik ne Rusija? Kaip Vyriausybė įsivaizduoja Lietuvos nepriklausomą energetiką, kai didžioji generuojamos elektros energijos dalis bus susijusi su tokia galinga atomine elektrine? Ar tinkamai įvertinta visa rizika, atsižvelgiant į dabartinę branduolinės energetikos krizę? Ar atsižvelgta į naujas technologijas? Kodėl iki tol nesprendžiamas Lietuvos ir kitų dviejų Baltijos valstybių įsijungimo į Europos energetinę sistemą (UCTE) uždavinys, o jis nukeliamas po atominės elektrinės statybų? Kodėl nepasimokyta iš Vyšegrado valstybių, kurios tai padarė jau 1995 m., patirties?

Šiai Vyriausybei galima buvo daug ką atleisti, tikint, kad ji pagaliau imsis spręsti gyvybinius Lietuvos ekonomikai ir jo piliečių gerovei uždavinius, visų pirma energetikoje. Atrodo, kad šis pasitikėjimas gali likti nepateisintas, kaip tai atsitiko ir dėl gyvenamųjų pastatų renovacijos, t.y. energijos taupymo programos, įgyvendinimo. Todėl atkuriama Tautininkų sąjunga inicijuoja nepriklausomą Vyriausybės energetinės politikos tyrimą, apklausdama ekspertus, siūlydama įsitraukti į šį procesą kitiems atsakingiems politikams, Nepriklausomybės akto signatarams. Tikimės šį tyrimą užbaigti dar šią vasarą, o Seimo rudens sesijos pradžioje pareikalauti iš Vyriausybės aiškios ataskaitos ir atsakomybės. Atsižvelgdami į Lietuvos pramonininkų konfederacijos nuomonę, taip pat parengėme Seimo nutarimo projektą, numatantį konsultacinį referendumą dėl laikino moratoriumo atominei energetikai. Kadangi Referendumo įstatymas nustato, jog referendumo iniciatyvos teisę turi ¼ Seimo narių, esame parengę teikimo formą ir kviečiame pritariančius šiai iniciatyvai Seimo narius ją pasirašyti. Kita vertus, esame įsitikinę, kad tokio nutarimo svarstymas ir galimas priėmimas Seime iš esmės priklausys nuo aukščiau minėto tyrimo rezultatų.”