M.Peleckis. Velniava (26)

Pamastymai apie knygą – Statkutė de Rosales J. EUROPOS ŠAKNYS IR MES, LIETUVIAI.
– Vilnius: Knygų kelias, 2011.

„Tolimosios baltų praeities tyrėja“ (taip ji pristatoma lietuviškojoje „vikipedijoje“) Jūratė Statkutė de Rosales (g. 1929) grįžo. Ir ne šiaip, o su didžiuliu trenksmu, į 184 puslapių knygutę sutalpinusi du savo veikalus, gavusi Vilniaus pedagoginio universiteto garbės daktaro vardą ir sulaukusi nemenko būrio gerbėjų, pasitikusių ją (kaip tiesos skelbėją?..) oro uoste. Kodėl kilo toks furoras, o autorės garbinamą Jordano kroniką net ketinama leisti lietuviškai?

Kad ir kaip būtų, knygos (ir situacijos, o gal net fenomeno) analizę teks pradėti iš kitos pusės, t. y. ne analizuojant knygą. Kam gali būti naudinga ši knyga? Nebent valdžiai, kuri vietoj realybės mums kasdien siūlo pasakas.

Ar galima Lietuvoje sakyti tiesą? Regis, galima, jei tokios knygos leidžiamos. Ar visos istorijos interpretacijos laikytinos tiesa, ar kai kurios jų neklaidina visuomenės – štai kur klausimas. J. Statkutės de Rosales knyga – dviejų nedidelių knygučių kompiliacija su keliais pratarmės žodžiais. Autorė teigia: „Jeigu tikėtume kronikomis, baltai buvo pirmutinė organizuota Europos valstybė, ankstesnė už graikus ir romėnus.“ Pasak J. Statkutės de Rosales, „mūsų“ imperija egzistavo jau 1492 m. pr. Kr. Šiaurės Vokietijos teritorijoje, o I tūkstantmečio pradžioje Romos imperija užėmė Dakiją (dabar – Rumunija ir Bulgarija), kurią įkūrė baltai, esantys visai ne baltai, o gotai-gudai, kilę iš Skandinavijos ir tapę germanais. Anot autorės, iš baltų kalbos susiformavo ispanų kalba (bet kuris lingvistas tai lengvai sukritikuotų).

Iš esmės autorė remiasi vienu šaltiniu, kuriame pasaka susimaišo su realybe. Tai – Jordano kronika. Taip, tokia tikrai egzistavo. Pasak Eugenijos Ulčinaitės (BRMŠ, I, p. 159), Jordanas (Jornandas) – VI a. gotų istorikas, vėliau tapęs dvasininku, parašęs du svarbius veikalus: „Įvykių sąvadas, arba apie romėnų tautos kilmę ir istoriją“, kuriame pasakojami įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki 550 m., ir „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“, kur aprašoma gotų istorija iki ostgotų karalystės žlugimo. Antrasis veikalas, dažniausiai vadinamas „Getika“, V ir XXIII skyriuose kalba apie aisčius, kuriuos, kaip ir herulus bei venedus, nukariavo (kita nuomonė – šis nukariavimas jam priskiriamas nepagrįstai) karalius Hermanarikas (376 m.). Aisčiai, senosios Europos gyventojai, pasak Marijos Gimbutienės, vadinami „taikia gentimi“, priešingai nei indoeuropiečiai („Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“, p. 26–56). Šiai nuomonei pritarė ir Norbertas Vėlius.

551 m. vėlyvąja lotynų kalba parašytas veikalas „Apie getų, arba gotų, kilmę ir istoriją“ tebuvo perrašytas romėnų valdžios vyro ir rašytojo Kasiodoro „Gotų istorijos“ (526–533) variantas, paankstinant įvykius geru tūkstantmečiu; ši knyga neišliko. Jordano pasakaitės, įterptos į nurašytąją Kasiodoro knygą, davė peno net Apvaliojo stalo riterių mitui atsirasti. Jordanas teigė, kad getai – tas pats, kas gotai, o jo minimi venedai klaidingai tapatinti su slavais. Skandinavų mokslininkai skeptiškai vertina Jordano pasakas apie gotus ir getus (vėlyvojoje antikoje gotai ir getai painioti dažnai), ypač teiginius, kad šie kilo iš Skandinavijos 1490 m. pr. Kr. Danų istorikas profesorius Arne’as Søbys Christensenas knygoje „Cassiodorus, Jordanes, and the History of the Goths. Studies in a Migration Myth“ (2002) tvirtina, kad visas Jordano veikalas – pramanytas, o tariama gotų kilmė paremta populiariais graikų ir romėnų mitais, taip pat klaidingai suprastais Šiaurės Europos vardais ir pavadinimais. Pasak A. S. Christenseno, šios klastotės tikslas buvo sukurti didingą įvaizdį tautos, neva įgijusios galią žlugus Romos imperijai. Amerikiečių mokslininkas Walteris Andre Goffartas įsitikinęs, kad Jordano knyga buvo sąmoninga imperatoriaus Justiniano (527–565) propagandos dalis. Taip, pasak W. A. Goffarto, imperatorius norėjo parodyti, kad gotai (ir kiti barbarai) nepriklausė romėnų pasauliui, todėl padedamas metraštininko „atskyrė“ Rytų Romos imperiją nuo vakarinės („Barbarian Tides, the Migration Age and the Later Roman Empire“, p. 70).

Jordano, greičiausiai paprasto imperatoriaus Justiniano propagandininko, „klaida“ pasinaudojo daug kas – ši rašliava, kaip matome, populiari iki šiol. Jo manuskriptas atrastas Vienoje 1442 m. Enėjaus Silvijaus Pikolominio. Nuo tada ir prasidėjo įvairių diskusijų.

Vis dėlto apibrėžkime, kas iš tikrųjų yra (buvo) gotai, o kas – gudai. Pasak N. Vėliaus, „gotai – gentys, Tacito laikais (Tacitas gyveno 56–117 m., – M. P.) gyvenusios prie Vyslos ir buvusios aisčių kaimynės. Vėliau gotai persikėlė prie Karpatų“ (BRMŠ, I, p. 146). Kaip teigia Simas Karaliūnas, etnonimas „gudai“ nėra senasis gotų vardas, juo lietuviai vadino slavus (baltarusius, kartais rusus ir lenkus) arba net kitatarmius lietuvius, gyvenančius rytuose ir pietryčiuose; latviams gudi taip pat yra rytų kaimynai – baltarusiai ir baltarusių sielininkai („Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose“, I, p. 163). Į rytus gyvenusieji vadinti gudais, į vakarus – vokiais (iš čia – Vokietija).

J. Statkutė de Rosales ne pirmoji apsigavo – ji tik sekė ankstesniais šarlatanais. N. Vėlius pažymi, kad vienas pirmųjų apie galimą prūsų ryšį su gotais užsiminė didžiojo kryžiuočių magistro parankinis Laurynas (Laurentius) Blumenau (1420–1484), kurio „Istorija“ yra kelių senesniųjų kronikų kompiliacija, „kai kada perteikianti jas netiksliai“ (BRMŠ, I, 506).

Dar keli pastebėjimai. Lietuvos mokslas (įskaitant istoriją ir archeologiją) nėra veikiamas krizės, o atsainus valdžios požiūris į tam tikras mokslo (ir meno) sritis sudaro sąlygas klestėti pseudoistorikams. Be J. Statkutės de Rosales, turime plejadą kitų pseudoistorikų (plačiau – http://pseudohistorikas.popo.lt), kuriuos savo „įžvalgomis“ turbūt pralenkia Julijus Lipovka (http://lipovka.puslapiai.lt) ir jo „Žemaitų metraštis“, pagal kurį 17511 m. pr. Kr. (ne, tai ne klaida, J. Lipovka rašo būtent taip) „žemaitų protėviai iš Brinkhavos (žemė tarp Indijos vandenyno, Panzani ir Galanos upių bei Kilimandžaro), kurioje iš pat pradžių gyveno, atėjo į vakarų žemę Wingarėją (tarp Tanganjikos ežero ir upės Malagarasi)“.

Beje, ant knygos viršelio – netoli Kuktiškių (Utenos r.) kasant žvyrą rasta plokštelė su neva runų ženklais. Deja, tai ne runos, bent jau kol kas niekas to neįrodė, ir jokios prasmės toje plokštelėje nėra. Simboliška – viena iš dviejų knygelių, sudėtų į sinjoros knygą, vadinasi „Didžiosios apgavystės“. Pasak J. Statkutės de Rosales, sekančios „geriausiomis“ Č. Gedgaudo tradicijomis, „lotynai pasisavino žodį „lactus“ (pienas), iš kurio atsirado italų, ispanų kalbų tą patį reiškiantys žodžiai, tačiau jis kilęs iš lietuviško veiksmažodžio „lakti“. O germanų „Milch“ ar „milk“ kilęs iš lietuviško „melžti“.

Istorija visada įvairiais sumetimais buvo klastojama. Nieko naujo po saule.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: