Latvija slenka į rezervatą (0)

Arvydas Juozaitis

Šiauliuose knygą „Ryga — niekieno civilizacija“ pristatęs ir „Šiaulių kraštas“ redakcijoje viešėjęs filosofas, rašytojas, politikas, visuomenės veikėjas Arvydas Juozaitis pasigenda elementarių ryšių tarp Latvijos ir Lietuvos: dvi neatplėšiamos viena nuo kitos tautos beveik nesusikalba. Interviu su trečius metus Rygoje gyvenančiu ir dirbančiu A. Juozaičiu — apie Latvijos aktualijas ir niūrias šalies perspektyvas.

Pasirinkimo kryžkelė

– Šeštadienį Prezidentas Valdis Zalteras paskelbė inicijuojąs Seimo paleidimą. Knygoje, rašydamas apie Latvijos politinio veido grimasas, pastebite, kad šalyje veikia Italijos ir Rusijos politikos kriterijai. Kokia ta latviška politika?

— Labai įdomi. Prezidento rinkimai, kurie bus birželio 2 dieną, mūsų mastais yra visai nesuprantami. Gegužės 24 dieną buvo baigta kandidatų į prezidentus registracija (kandidatus registruoja Seimo nariai, Seimo nariai ir renka). Likus dviems dienoms iki termino buvo registruotas vienas kandidatas — dabartinis Prezidentas V. Zatleras.

O tada įregistruojamas dar vienas kandidatas, Seimo narys Andris Berzinis, per nepriklausomybės laikotarpį tapęs vienu turtingiausiu Latvijos oligarchų, dabar — turtingiausias Latvijos pensininkas. Žurnalistai atrado, kad jis gauna 4 tūkstančių latų pensiją (20 tūkstančių litų). Už jo stovi dar vienas oligarchas: Venspilio meras Aivaras Lembergas, Žaliųjų-Valstiečių koalicijos finansinis užnugaris.

Ketvirtadienio naktį jo namuose atlikta krata, Savivaldybėje užplombuotas mero kabinetas. Per naktį buvo atlikta 40 kratų, tarp kurių — kitos oligarchų grupės, sudarančios koaliciją „Už gerą Latviją!“, narių Ainaro Šleserio ir Andrio Škėlės kabinetuose. Ir čia — Seimo sprendimas neduoti tarnyboms atlikti kratos A. Šleserio namuose.

V. Zalteras tautai paskelbė: Latvijos demokratija privatizuojama, ją valdo oligarchai: „Savo potvarkiu Nr.2 aš inicijuoju Seimo paleidimą“. Paleisti Seimo jis negali, tačiau atiduoti referendumui — taip.

„Šiuo žingsniu aš tikriausiai perbraukiu savo galimybes būti išrinktu“, — sakė jis kreipimęsi. Tad ką jis padarė? Dovaną netikėtam konkurentui A. Berziniui?

Jeigu Latvijos Seimas birželio 2 dieną nė vienam iš kandidatų neduos 51 balso, jis pasielgs teisingiausiai. Tada bus keliami nauji kandidatai.

Kalba — politinis aktas

– Ar dažnai tenka nustebti: „Ar čia tikrai Latvija?!“

– Kartais tenka įsignybti į skruostą. Yra daugybė dalykų, kurie mums svetimi. Rusų sąjūdžio renginio metu jauti, tarsi čia dar — Sovietų Sąjunga. Per Gegužės 9-ąją atrodo, kad esi ne Latvijoje. Šiemet prie Pergalės paminklo suskaičiuota apie 30 tūkstančių žmonių, pernai — dešimt kartų daugiau. Įsivaizduojate, kokios minios. Ir daugiausia — jaunimo.

Tokia situacija išprovokuota daugelio reiškinių, tarp jų — latvių nacionalistų, kurie yra labai griežti.

Latvių Waffen SS legionieriai neoficialiai garbinami visose latviškos visuomenės sluoksniuose. Rusai šito negali priimti.

– Minite, kad politiniame gyvenime tarsi dūmų uždanga paleidžiama frazė: „Krievi nak!“ (rusai ateina), o vieną iš knygos skyrių pavadinote “Rusų mažuma kaip dauguma“. Įtampa jaučiama ir politikoje, ir kasdieniame gyvenime?

– Į parduotuvę eini kaip į politinį klubą. Nežinai, kokia kalba kreiptis, nes kreipimasis latviškai arba rusiškai kiekvienam piliečiui sukelia papildomą įtampą. Nežinai, kokia kalba atsakys.

Pagal labai griežtus latvių įstatymus baudžiama dėl viešojoje erdvėje nevartojamos latvių kalbos: pardavėjas privalo pašnekesį pradėti latviškai: „Ludzu“ (prašau). Net rusų pardavėjas į rusą pirkėją turi taip kreiptis, nes pirkėjas gali būti kalbos inspektorius.

Gatvėje nerasi jokio užrašo rusų kalba, nors miestuose dauguma gyventojų — rusai.

Kalbos vartojimas Latvijoje yra politinis aktas.

Latvijos mokyklose 60 procentų dalykų dėstoma latvių kalba. Iki birželio vidurio renkami parašai dėl referendumo, kad visose valstybinėse vidurinio lavinimo mokyklose būtų pereita į latvių kalbą.

Šio referendumo rimti politikai, Vyriausybė nepalaiko, atrodo, kad jis neįvyks. Bet klausimas keliamas, o įtampa su rusais — nuolatinė.

Vyriausybių pražangos

– „Latvija ir Lietuva — panašios, tačiau vis dar nemokančios tautinio šokio šokti poroje“, — rašoma knygos anotacijoje. Kodėl nepataikome į taktą?

– Nėra elementarių ryšių, tai — vyriausybių pražangos. Šis tas daroma, bet per 20 metų per mažai.

Pirmiausia — neįvaldyta kalba. Nematome Latvijos televizijos programų. Pavyzdžiui, Karaliaučiaus centre gali klausytis Lietuvos radijo, Rygoje — ne.

Po sausį vykusio Latvijos Prezidento vizito Lietuvoje automatiškai užsimezgė gilesni ryšiai. Mūsų Vyriausybė davė užduotį suformuoti Latvijos vektorių Lietuvos užsienio politikoje.

Negalima galvoti, kad Latvija yra tik latviai: latvių tėra pusė. Manau, pusė Šiaulių jaučia, kas yra Latvija: kažkas artimo, truputį baugaus, kai nepažįsti.

Neatsigauna

– 2008 metais tuometinis premjeras Ivaras Guodmanis latviams pranešė: „Mes esame pragare“. Kokia ekonominė situacija dabar?

POŽIŪRIS: „Jei būtum tik politikas, galvotum, kaip Latviją formuoti, keisti, bet, kai esi rašytojas ir filosofas, turi sąžiningai atvaizduoti, kas yra“, — sako Arvydas Juozaitis, parašęs knygą “Ryga — niekieno civilizacija“.

— Pragaras lieka, kaip jis dings, jei tokia emigracija! Jaunuomenė lekia iš Latvijos, bendras nedarbas siekia 14 procentų, rytiniuose rajonuose — 20 procentų.

Latviai nesukaupė atsargų per vadinamus 7 „lašininius“ metus — nuo 2000 iki 2007-ųjų. Viską sunaudojo neprotingai, iššvaistė, sudėjo į nekilnojamą turtą, kurį užstatė tris kartus, imdami kreditus. Tai buvo tapę manija. Seimas nepriėmė jokių įstatymų-saugiklių, nes patys Seimo nariai užsiėmė nekilnojamo turto spekuliacija.

1 milijardą litų (200 tūkstančių latų) latviai turėjo sukišti į gerklę vienam vieninteliam bankui — „Parex“. Bankui, kuris buvo giriamas kaip Baltijos drakonas, ir sėkmingai sprogo.

Lietuvių investicijų dešimteriopai daugiau Latvijoje, nei latvių Lietuvoje. Ką mes Lietuvoje matome? Parduotuvę „Drogas“, moterų trikotažą “Lauma“. Daugybė dalykų iš Latvijos prarasta: nebėra VEF radijo imtuvų, Latvijos automobilių. O juk buvo sukurtas Latvijos prekės ženklas: mikroautobusiukai visoje imperijoje vadinosi “Latvija“.

– Ar Rygoje dar daug vitrinų su užrašais „parduodama“, „išnuomojama“?

– Dabar jau mažiau, šis maras buvo prieš metus. Jei užrašas nuimtas, dar nereiškia, kad vyksta mažmeninė prekyba. Viskas susitelkę prekybos centruose, smulkus verslas taip ir neatsigavęs.

Geriau vagis, bet savas

– Rašydamas apie Latvijos demografinę padėtį, prognozuojate niūrią ateitį: šalis gali ir nebesulaukti 100 metų jubiliejaus. Arba sulaukti rezervate.

NETIKĖTUMAI: Rygoje gyvenančiam Arvydui Juozaičiui kartais tenka įsignybti į skruostą: „Ar čia tikrai Latvija?“

– Visko gali būti. Ryga yra daugiau nei pusė valstybės, o visa Latvija — tuščia. Skridau iš Gotlando į Rygą: virš Kuržemės — kaip virš Sibiro, žiūri, kur kokį namuką pamatysi.

Jeigu „kris“ Latvija, kita grandis būsime mes: tada ant mūsų galvų užgrius emigrantai ir iš šiaurės, ir iš pietų.

– Lietuvoje kalbama: sumažėjus gyventojų, verta sumažinti ir valdžios aparatą. Knygoje Latviją dėl valdininkų armijos vadinate „prabangia valstybe“. Kaip į šią prabangą žiūri patys latviai?

– Labai prastai. Latvių valdininkas netgi labiau nei lietuvių sutapatinamas su vagimi. Ir požiūris į politikus labai neigiamas. Nors keista: pas juos rinkimuose žmonės aktyvesni. Aktyvumas sąlygotas įtemptos etninės padėties — geriau vagis, bet savas.

Išpūstą aparatą privertė sumažinti Tarptautinis valiutos fondas, kuris, dalimis duodamas paskolą, reikalauja visur mažinti valdymo išlaidas ir galų gale — valdymo struktūras.

Nueita iki to, kad Latvijoje likę mažiau negu dešimt vadinamųjų valstybinių ligoninių. Net rajonai nebeturi ligoninių, panaikinti ambulatorijų centrai. Tas pats su mokyklomis.

Tai, kas Lietuvoje buvo atlikta prieš 7— 8 metus, Latvijoje daroma dabar.