Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt

Kada pagaliau mes suprasime vienas kitą? Kada lietuviams latvių kalba taps antrąją, o latviams antrąja – lietuvių? Ką du dešimtmečius daro Baltijos Asamblėja, jeigu dvi baltų tautos vis prasčiau supranta viena kitą? Kas nutinka po ilgiausių posėdžių ir susitikimų, po kurių padaromi garsūs pareiškimai? Ir ką padaro prezidentai, atvykę pas brangų kaimyną ir pasakę viešą kalbą?
Visi šie klausimai primena provokacijas, nes jų geriau neužduoti. Nes užduoti juos reikia sau patiems.
Medikai perspėja, kad įsisenėjusi liga tampa chroniška, nebepagydoma. Šiuo metu Lietuvos-Latvijos santykiai tuoj peržengs ribą, už kurios prasidės brangus klinikinis gydymas. O mes vis dar bandome pasitenkinti sanitaro tvarsčiais, aprišame žaizdas ir paliekame jas nenuskausminę. Tie tvarsčiai – tai ir vėliavos, kurias Rygoje pamatysi vasario 16-ąją, o Vilniuje – lapkričio 18-ąją. Devyni iš dešimties lietuvių (o ir latvių) nežino, kas tos datos ir kodėl – vėliavos?
O „realioje politikoje“ vyksta visai kiti reikalai. 2010 m. pabaigoje latvių prezidentas V. Zatleris nuvyko į Maskvą, dėl bendros baltiškos strategijos nė nemanęs pasitarti su lietuvių prezidente D. Grybauskaite. Vizitas buvo istorinis, nes jo laukta 16 metų, o ir pasirašytos net 9 sutartys. Labai svarbios Latvijai ir regionui, nes prabilta ir apie atlydį santykiuose su „šalta“ Rusija. Žinoma, panašiai nesitariame su latviais ir mes, kai Lietuvos vadovai vyksta į Baltarusiją ar Lenkiją. Žodžiu, kiekvienas sau, kaip kad prieškario laikais. Anuomet Lenkija, pavyzdžiui, draugaudama su Latvija, ardė baltų draugystę. Ir štai vėl dvi artimiausios kaimynės, atsitvėrusios valstybine siena, po 1990 metų ėmė gyventi taip, tarsi brangiausias kraujo ir kalbos kaimynas būtų kažkokia Karpatų arba Laplandijos realybė.
Vilniaus nėra
Prieškario politika grįžo net simboliais, ir jų toli ieškoti nereikia. Absurdo rekordas pasiektas tarpvalstybinėje magistralėje Ryga-Vilnius. Pajudėjęs iš Rygos gali pamanyti, kad vyksti iš Armėnijos į Azerbaidžaną, tarp kurių nėra jokių valstybinių santykių. Nuo pat Rygos centro iki Lietuvos sienos nė menkiausio ženklo (nė vieno!) sakančio, kad važiuoji į Vilnių. Nėra pagrindinėje Europos Via Baltica magistralėje Vilniaus. Kelių rodyklės – tai ne tik logistika ar geografija, tai – politinė geografija. O ji sako, kad į 2011 metus Latvija įžengė Lietuvos sostinę laikydama Kauną, o ne Vilnių. Taip visur ir surašyta: Kauņa.
Kaip? Kodėl? Pasirodo, ženklai gyvi nuo 1922 metų. Jie stebuklo būdu išliko ir TSRS laikais, kai komunistų vadai lėkdavo iš šia magistrale vieni pas kitus ir nematė bėdos, kad Vilnius vadinamas Kauņa-Каунас. (Kodėl A.Sniečkus netrenkė kumščiu į stalą ir nepadarė tvarkos? Nebesužinosime.) Vadinasi, TSRS laikais visus tenkino mintis, kad 1939 metais įvykęs Vilniaus grįžimas Lietuvai fiktyvus? O dabar – kaip? Kodėl tokia gaji latvių idėja grįžti į 1922 metus? Tiesa, aišku: Latvija ir gyvena pagal 1922 metų Konstituciją.
TSRS laikais lietuvis su latviu buvo tikresni draugai. Pavyzdžiui, niekuomet istorijoje mes taip gerai nepažinome vienas kito sielos, nes niekuomet nebuvo tiek išversta į lietuvių kalbą latvių literatūros, ir lietuvių – į latvių, kaip anuomet. Su nūdienos mąstais net gėda palyginti. Šiandien, tarkime, norėdami vaiką supažindinti su tebegyvais latvių klasikais, traukiame iš lentynos komunizmo laikais išverstą Albertą Belą ar Zigmundą Skujinį, Janį Peterą ar Imantą Zieduonį
Kita tiek: Lietuvos ir Latvijos menininkai tais metais be atilsio rengė bendras parodas, bienales, suvažiavimus ir stovyklas. Kino studijos statė bendrus filmus. Ir t.t. Kiekvienos respublikos spauda girdėjo, kas vyksta šalia, kaimynas buvo tapęs vidaus gyvenimo reikme. Istorinis paradoksas? Ne, tiesiog taip būna, kai politinis bejėgiškumas suaktyvina kultūrinį alkį. Lietuviai su latviais išnaudojo tą istorinį šansą.
Po 1990 m. nedaryta nieko
Ir ūmai – laisvė. Pralėkė praūžė labai savarankiško gyvenimo du dešimtmečiai ir tapo aišku, kad patirtis iššvaistyta, gyvenimo horizontai suplėšyti. Laisvei atėjus, nežengti du būtini žingsniai, kurių laukta išvakarėse (TSRS imperijoje jų tik ir stigo). O būtent: abiejų valstybių Seimai turėjo susitarti ir paskelbti vienas kito kalbą prioritetine, net antrąja mokyklose mokoma kalba. Kita vertus, Seimai turėjo nutarti, kad TV bokštų siųstuvai būtų pasukti vienas į kitą taip, kad lietuviai latvius, ir atvirkščiai, matytų vienas kitą be jokių trukdžių, tik paspaudę televizoriau mygtuką.
Nė vienas iš šių žingsnių nebuvo žengtas. Prasidėjo „sava“ politika ir „savas“ privatizavimas.
Faktai – kaip prikepę blynai. Po dviejų dešimtmečių mes nesusikalbame be rusų ir anglų kalbos pagalbos, o TV informaciją apie vienas kitą gauname įsijungdami „Pirmąjį Baltijos kanalą“. Taip, ne vienas kito „Panoramą“, o Maskvą. Tai bent Piro pergalė!
Neįkandama istorinė mįslė: kodėl nė viena kabelinių TV kompanijų per visus dvidešimt metų neįtraukė į latvių tinklą mūsų LTV-1, o į lietuvių tinklą – latvių LTV-1? Kaip atitapo įmanoma laisvos konkurencijos sąlygomis? Kartelinis susitarimas? Slapta geopolitika? O gal nėra paklausos ir tradicijos? Tai sukurkime ją! Nes kokia jau čia tradicija ir paklausa, kai kiekviename kabelinės TV pakete rasi Ukrainos ir Baltarusijos kanalus ir, žinoma, Lenkijos propagandą per „Polonia“.
Štai čia ir kyla baisus, nekorektiškas klausimas: ką daro Baltijos Asamblėja? Kodėl per du dešimtmečius ji nesukurpė nė dviejų direktyvų (galima juk buvo pasimokyti iš Briuselio gausybės rago), kurios pareikalautų iš Latvijos ir Lietuvos vyriausybių susitvarkyti taip, kad, pirma, švietimo sistemos privalomai mokytų kaimyno balto kalbos ir, antra, kaimynai matytų vienas kito TV be jokių papildomų įrenginių? Kodėl nepadaryta?
Todėl. Todėl, kad Baltijos Asamblėja – ne Lietuvos-Latvijos, o trijų Baltijos valstybių atstovybė. Ir jeigu joje lietuviai su latviais imsis savo temų, bemat kils klausimas: o kaip su estais? Kuriems nėra jokio reikalo mokytis latvių ar lietuvių, jie mokosi – ir jau moka! – suomių kalbą. Ir visą amžių žiūri Suomijos TV.
Taigi, šviesu kaip dieną: Lietuvai su Latvijai būtina kuo greičiau kurti naują asamblėją. Dviejų Sandraugą, nesvarbu kaip ją pavadinsime. Šią naują bendriją padiktavo pati Estija. Nes ji pagaliau žengė žingsnį į šalį ir pasitraukė nuo mūsų. Jeigu mes manome, kad tai tik finansų ir investicijų klausimas – estai gali juoktis iš mūsų visa burna.
Estija – jau Suomija
2011 metų sausio 1 d. mūsų šiauriniai bičiuliai įžengė į Eurozoną. Tačiau ne tiek į ją, kiek į Suomiją. Seniausia jų svajonė pagaliau tapo tikrove. Juk visus TSRS imperijos laikus estai radijo bangiomis galėjo klausytis ne sovietinio himno, o savo, tikrojo himno, kurio melodija – tai ir Suomijos himnas. Tad vos gavę laisvę, estai kibo į suomius kaip į gelbėjimosi ratą. Į visas valstybės programas, švietimą ir privatų verslą Suomija delegavo savo atstovus (net į vidurines mokyklas). Tad dabar vaisiai kaip ant delno: suomių kalba Estijoje – antroji, o ir visa kita suomiška, ir euras, – jau suomiška. Buvę estų reformų kuratoriais, suomiai buvo ir jų gelbėtojais.
Paklausite: kam tada estams reikėjo Baltijos Asamblėjos? Iš mandagumo. Šiaip ar taip, išsivaduota iš imperijos kartu. Bet tai ir viskas. Baltai buvo tik laikini draugai, finougrai suomiai – amžini broliai. Patikimi, nes jie garantavo net eurozoną jos baisios krizės sąlygomis. Jeigu tik kas, suomiai neleis šeimos nariui nuskęsti: Suomijos biudžetas (pasitelkęs ir NOKIA) ištrauks estus iš bet kokios duobės.
O mes, latviai su lietuviais? Broliukai, iš duobės turime ropštis patys! Nes suomių pašonėje neturime. Tad ir kabinkimės vienas į kitą, į tą pačią šaknį, nusitęsiančią į kalbą ir dainas. Į 4000 metų gylį. Jeigu dabar šito nesuprasime, nenusilenksime vienas kitam, po kitų dviejų dešimtmečių nebebūsime reikalingi nė sau. Nes kiti kaimynai darys ką ir darė: tampys mus į fiktyvias sąjungas, trauks mūsų gyslas po vieną.
Skaityti toliau:
A. Juozaitis. Lietuva-Latvija: paskutinis šansas (II)
Kad ir kaip gerbiu Arvydą, bet, kaip sakė graikų filosofas, teisybė brangesnė. Išties, kiek galima eksploatuoti temą apie Latvijos TV nerodymą Lietuvos kabelinės TV tinkluose? Jau, atrodo, tiek kartų esam apie tai kalbėję: latviai nepasirūpina, kad LaTV autorių teisės būtų išpirktos ir Lietuvos teritorijai ir NETURI legalaus produkto, kurį būtų galima rodyti Lietuvoje. Tą problemą sprendžia jau gal 10 metų, bet, matyt, nėra noro ją išspręsti. Taip kad deja, deja… O baltarusiai ar lenkai seniai turi tarptautines versijas ir jos yra legalios ir galimos platinti.
Šis straipsnis – tai pasivaikščiojimas po SŪTRAUKA virstančią Lietuvą, pilną čia besišildančių božnycų ir besišildančių marketų.
Vasarą Latvijoj mačiau,kad ten vaizdas dar prastesnis…, o Latvių akys broliškos.
Išmirs ”senoji” karta, ar kam berūpės tos šaknys ir ta brolybė.
Arvydai Juozaiti, daryk tvarką.
O kaip su Lietuvos – Latvijos forumu? Yra toks dalykas.
Lietuviai niekaip nesupranta kodėl nepavyksta susišnekėti su latviais – juk tai “broliai baltai”. Štai ir rusai niekaip nesupranta, kodėl Ukraina jų nemyli: juk tai viso labo Rusijos “okrainoje” gyvenantys slavai. Na, o kaip ten “broliai semitai” žydai su arabais, kodėl jie neranda pagrindo draugauti? Ir šiaip, kas sakė, kad bendros etninės/lingvistinės šaknys yra kažkoks stiprus bendrumas, kad Latvijos/Lietuvos santykių kontekste į jį reiktų pastoviai apeliuoti?
Faktiškai istorinis Lietuvos/Latvijos bendrumas yra silpnas.
O su latviais reikia sugyventi ne dėl jų baltiškumo, o dėl praktinių kaimynystės sumetimų. Kaip ir su lenkais bei baltarusiais, su kuriais istoriškai turime daugiau bendrumų nei su latviais. Deja, gero abipusio supratimo neturime nė su vienais iš jų.
Skirtumas tas, kad latviai skirtingai nei lenkai ir rusai mūsų niekada nebuvo okupavę ir nesigviešė sunaikinti mūsų kalbos ir kultūros. Manau, kad baltiškumas yra svarbus dalykas.
Čia stipriai išdėstyta apie Lietuvos ir Latvijos kaimyninius santykius per visą nepriklausomybės laikotarpį ir ne tik.Visi Arvydo Juozaičio straipsniai įdomūs,sakyčiau su kažkiek ir ironijos,bet svarbiausia-analitiniai.Viskas pasakoma nevyniojant į vatą.Jei kada likimas suves,būtinai paspausiu dešinę.Su pagarba.
Kaip skauda širdį “Istorinės klaidos” autoriui, kad broliai latviai lietuviškiausiu miestu laiko Kauną, o ne Vilnių, kuris, deja, jau seniai nei lietuviškas, nei baltiškas. Buvo lenkiškas, buvo rusiškas (sovietinis), dabar “europietiškas”, t.y. seniai tarnauja bet kokios kitos šalies, bet ne Lietuvos interesams.
“Alkas.lt – tai interneto vartai į Pasaulį per BALTIŠKOSIOS kultūros ir pasaulėžiūros prizmę”. Ar tikrai??? Kuo toliau, tuo daugiau kyla abejonių. O gal 10-asis Alkas.lt tikslas – galutinai išbraukti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio ir istorijos?
Išverstaskūris demagogas, politrukų dainius Juozaitis, globalistas liberastas Lukšas, tik lenkiškąjį LDK istorijos laikotarpį idealizuojantis Baranauskas – tai baltiškoji kultūra ir pasaulėžiūra? O šalia Romuvos kriviai. Gal ne veltui juos ryšiais su KGB kažkada apkaltino kryžiuočių propagandistai?
Pykstate? Lakmuso popierėlis: jei pyksta anonimas, tai eini teisingu keliu. Pamenu 1988 m. daug buvo piktų anonimų – ir pasiekėme nepriklausomybę.
Ir kur Jūs čia pyktį įžvelgėte? Gal tik nusivylimą? Ar tikrai nepriklausomybę pasiekėme? Ar tikrai jau esame laisvi? Gal dar prisimenat, kuriais metais Juozaitis kažkam savo vietą užleido, ir kada Perkūno šventykla atiduota “tikriesiems” jos šeimininkams?
Mokam kainą už tai, kad prieš gerą tūkstantmetį nesugebėjome apginti tų baltiškų genčių šiaurėje nuo kalavjuočių okupantų.
Lygiai taip pat mokame kainą ir už tai, kad neapgynėm Jotvingių bei prūsių. Dabar mokam lenkišką kainą šimtmečiais.
Nauja ar užmiršta sena?
Kaip tarpukaryje atsirado Baltijos sąjungos idėja ir kas ją trukdė įgyvendinti nuodugniai aprašyta VU leidinyje http://www.if.vu.lt/files/LIS%20serveris/LietuvosIstorijosStudijosNo20.pdf
Lietuva + Latvija > federacinė valstybė.
Etnografinių regionų atkūrimas (Kuršiai, Žiemgaliai, Sėliai).
Bendras tolimesnis lietuvių ir latvių kalbų vystymas.
Tuomet norėčiau būti signataras.
Šia tema galima daug kalbėti, straipsnyje iškelti išties aktualūs klausimai. Rašote, kad sovietiniais laikais latviai ir lietuviai bendravo daug glaudžiau. Tai tiesa. Bet tuomet buvo bendras priešas, bendras noras atgauti laisvę. Su nepriklausomybės atgavimu šis noras transformavosi. Tiek latviai, tiek lietuviai, kaip, beje, ir jūsų minėti estai, ieško, turbūt, naudingesnių draugų, tik, deja, neaišku ar tikrų. Nežinau, ką latviai mąsto apie lietuvius (greičiausiai jiems paprasčiausiai nelabai rūpime, tai įrodo ir minėti 1922 m. kelio ženklai), bet lietuviai apie latvius ne kažin kaip atsiliepia. Apie kokią draugystę galima kalbėti, kai kalbant apie artimiausius kaimynus neišvengiama pašaipos, konkurencijos, pavydo (pvz., latviai (ir estai) jau yra laimėję „Euroviziją“, o mes ne). Per tą pačią Euroviziją latviai, pamenu, mus pavadino „braliukais“, o mes kada juos taip pavadinome? Kai imsime žvelgti toliau savo daržo, atsikratysime nepilnavertiškumo jausmo, tai ir latvių kalbos galbūt imsime mokytis, kartu ir patys latviai į mus kitaip žiūrės – galbūt ir mūsų nuomonės paklaus, ir į ją atsižvelgs.
Baltų gentys ir jų žemių pavadinimai:
Latgaliai: Jersika | Atzelė | Talava | Idumėja | Kuoknesė | Pietalava | Lotigola | Imera
Žiemgaliai : Duobė | Duobelė | Silenė | Sparnenė | Tervetė | Upmalė | Žagarė (Raktė)
Kuršiai: Bandava | Ceklis | Mėguva | Pilsotas | Duvzarė | Piemarė | Ventava | Vanema |
Sėliai : Sėla | Medenė | Peluonė | Maleisinė | Tovrakstė
Aukštaičiai : Deltuva | LIETUVA (aplink Vilnių) | Nalšia | Neris | Upytė | Alšėnai
Žemaičiai : Gaižuva | Karšuva | Knituva | Šiauliai | Medininkai
Prūsai : Barta | Semba | Nadruva | Notanga | Varmė | Sasnava | Pokesė | Pamedė | Liubava | Galinda
Skalviai : Skalva | Lamata
Jotvingiai (dzūkai) : Dainava
Rytų galindai (prie Maskvos, Tulos, Kalugos)
Pomeranijos baltai
Dniepro baltai (Mogiliovas – Smolenskas)
Vidurio Baltarusijos baltai: Krieva (Krieviečiai – Krivičiai)
Pripetės baltai: Drėgva (Drėgviečiai – Dregovičiai)