A. Juozaitis. Lietuva-Latvija: paskutinis šansas (I)

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt   

Kada pagaliau mes suprasime vienas kitą? Kada lietuviams latvių kalba taps antrąją, o latviams antrąja – lietuvių? Ką du dešimtmečius daro Baltijos Asamblėja, jeigu dvi baltų tautos vis prasčiau supranta viena kitą? Kas nutinka po ilgiausių posėdžių ir susitikimų, po kurių padaromi garsūs pareiškimai? Ir ką padaro prezidentai, atvykę pas brangų kaimyną ir pasakę viešą kalbą?  

Visi šie klausimai primena provokacijas, nes jų geriau neužduoti. Nes užduoti juos reikia sau patiems.  

Medikai perspėja, kad įsisenėjusi liga tampa chroniška, nebepagydoma. Šiuo metu Lietuvos-Latvijos santykiai tuoj peržengs ribą, už kurios prasidės brangus klinikinis gydymas. O mes vis dar bandome pasitenkinti sanitaro tvarsčiais, aprišame žaizdas ir paliekame jas nenuskausminę. Tie tvarsčiai – tai ir vėliavos, kurias Rygoje pamatysi vasario 16-ąją, o Vilniuje – lapkričio 18-ąją. Devyni iš dešimties lietuvių (o ir latvių) nežino, kas tos datos ir kodėl – vėliavos?   

O „realioje politikoje“ vyksta visai kiti reikalai. 2010 m. pabaigoje latvių prezidentas V. Zatleris nuvyko į Maskvą, dėl bendros baltiškos strategijos nė nemanęs pasitarti su lietuvių prezidente D. Grybauskaite. Vizitas buvo istorinis, nes jo laukta 16 metų, o ir pasirašytos net 9 sutartys. Labai svarbios Latvijai ir regionui, nes prabilta ir apie atlydį santykiuose su „šalta“ Rusija. Žinoma, panašiai nesitariame su latviais ir mes, kai Lietuvos vadovai vyksta į Baltarusiją ar Lenkiją. Žodžiu, kiekvienas sau, kaip kad prieškario laikais. Anuomet Lenkija, pavyzdžiui, draugaudama su Latvija, ardė baltų draugystę. Ir štai vėl dvi artimiausios kaimynės, atsitvėrusios valstybine siena, po 1990 metų ėmė gyventi taip, tarsi brangiausias kraujo ir kalbos kaimynas būtų kažkokia Karpatų arba Laplandijos realybė.   

Vilniaus nėra   

Prieškario politika grįžo net simboliais, ir jų toli ieškoti nereikia. Absurdo rekordas pasiektas tarpvalstybinėje magistralėje Ryga-Vilnius. Pajudėjęs iš Rygos gali pamanyti, kad vyksti iš  Armėnijos į Azerbaidžaną, tarp kurių nėra jokių valstybinių santykių. Nuo pat Rygos centro iki Lietuvos sienos nė menkiausio ženklo (nė vieno!) sakančio, kad važiuoji į Vilnių. Nėra pagrindinėje Europos Via Baltica magistralėje Vilniaus. Kelių rodyklės – tai ne tik logistika ar geografija, tai – politinė geografija. O ji sako, kad į 2011 metus Latvija įžengė Lietuvos sostinę laikydama Kauną, o ne Vilnių. Taip visur ir surašyta: Kauņa.   

Kaip? Kodėl? Pasirodo, ženklai gyvi nuo 1922 metų. Jie stebuklo būdu išliko ir TSRS laikais, kai komunistų vadai lėkdavo iš šia magistrale vieni pas kitus ir nematė bėdos, kad Vilnius vadinamas Kauņa-Каунас. (Kodėl A.Sniečkus netrenkė kumščiu į stalą ir nepadarė tvarkos? Nebesužinosime.) Vadinasi, TSRS laikais visus tenkino mintis, kad 1939 metais įvykęs Vilniaus grįžimas Lietuvai fiktyvus? O dabar – kaip? Kodėl tokia gaji latvių idėja grįžti į 1922 metus? Tiesa, aišku: Latvija ir gyvena pagal 1922 metų Konstituciją.   

TSRS laikais lietuvis su latviu buvo tikresni draugai. Pavyzdžiui, niekuomet istorijoje mes taip gerai nepažinome vienas kito sielos, nes niekuomet nebuvo tiek išversta į lietuvių kalbą latvių literatūros, ir lietuvių – į latvių, kaip anuomet. Su nūdienos mąstais net gėda palyginti. Šiandien, tarkime, norėdami vaiką supažindinti su tebegyvais latvių klasikais, traukiame iš lentynos komunizmo laikais išverstą Albertą Belą ar Zigmundą Skujinį, Janį Peterą ar Imantą Zieduonį   

Kita tiek: Lietuvos ir Latvijos menininkai tais metais be atilsio rengė bendras parodas, bienales, suvažiavimus ir stovyklas. Kino studijos statė bendrus filmus. Ir t.t. Kiekvienos respublikos spauda girdėjo, kas vyksta šalia, kaimynas buvo tapęs vidaus gyvenimo reikme. Istorinis paradoksas? Ne, tiesiog taip būna, kai politinis bejėgiškumas suaktyvina kultūrinį alkį. Lietuviai su latviais išnaudojo tą istorinį šansą.     

Po 1990 m. nedaryta nieko   

Ir ūmai – laisvė. Pralėkė praūžė labai savarankiško gyvenimo du dešimtmečiai ir tapo aišku, kad patirtis iššvaistyta, gyvenimo horizontai suplėšyti. Laisvei atėjus, nežengti du būtini žingsniai, kurių laukta išvakarėse (TSRS imperijoje jų tik ir stigo). O būtent: abiejų valstybių Seimai turėjo susitarti ir paskelbti vienas kito kalbą prioritetine, net antrąja mokyklose mokoma kalba. Kita vertus, Seimai turėjo nutarti, kad  TV bokštų siųstuvai būtų pasukti vienas į kitą taip, kad lietuviai latvius, ir atvirkščiai, matytų vienas kitą be jokių trukdžių, tik paspaudę televizoriau mygtuką.   

Nė vienas iš šių žingsnių nebuvo žengtas. Prasidėjo „sava“ politika ir „savas“ privatizavimas.   

Faktai – kaip prikepę blynai. Po dviejų dešimtmečių mes nesusikalbame be rusų ir anglų kalbos pagalbos, o TV informaciją apie vienas kitą gauname įsijungdami „Pirmąjį Baltijos kanalą“. Taip, ne vienas kito „Panoramą“, o Maskvą. Tai bent Piro pergalė!   

Neįkandama istorinė mįslė: kodėl nė viena kabelinių TV kompanijų per visus dvidešimt metų neįtraukė į latvių tinklą mūsų LTV-1, o į lietuvių tinklą – latvių LTV-1? Kaip atitapo įmanoma laisvos konkurencijos sąlygomis? Kartelinis susitarimas? Slapta geopolitika? O gal nėra paklausos ir tradicijos? Tai sukurkime ją! Nes kokia jau čia tradicija ir paklausa, kai kiekviename kabelinės TV pakete rasi Ukrainos ir Baltarusijos kanalus ir, žinoma, Lenkijos propagandą per „Polonia“.   

Štai čia ir kyla baisus, nekorektiškas klausimas: ką daro Baltijos Asamblėja? Kodėl per du dešimtmečius ji nesukurpė nė dviejų direktyvų (galima juk buvo pasimokyti iš Briuselio gausybės rago), kurios pareikalautų iš Latvijos ir Lietuvos vyriausybių susitvarkyti taip, kad, pirma, švietimo sistemos privalomai mokytų kaimyno balto kalbos ir, antra, kaimynai matytų vienas kito TV be jokių papildomų įrenginių? Kodėl nepadaryta?   

Todėl. Todėl, kad Baltijos Asamblėja – ne Lietuvos-Latvijos, o trijų Baltijos valstybių atstovybė. Ir jeigu joje lietuviai su latviais imsis savo temų, bemat kils klausimas: o kaip su estais? Kuriems nėra jokio reikalo mokytis latvių ar lietuvių, jie mokosi – ir jau moka! – suomių kalbą. Ir visą amžių žiūri Suomijos TV.   

Taigi, šviesu kaip dieną: Lietuvai su Latvijai būtina kuo greičiau kurti naują asamblėją. Dviejų Sandraugą, nesvarbu kaip ją pavadinsime. Šią naują bendriją  padiktavo pati Estija. Nes ji pagaliau žengė žingsnį į šalį ir pasitraukė nuo mūsų. Jeigu mes manome, kad tai tik finansų ir investicijų klausimas – estai gali juoktis iš mūsų visa burna.   

Estija – jau Suomija   

2011 metų sausio 1 d. mūsų šiauriniai bičiuliai įžengė į Eurozoną. Tačiau ne tiek į ją, kiek į Suomiją. Seniausia jų svajonė pagaliau tapo tikrove. Juk visus TSRS imperijos laikus estai radijo bangiomis galėjo klausytis ne sovietinio himno, o savo, tikrojo himno, kurio melodija – tai ir Suomijos himnas. Tad vos gavę laisvę, estai kibo į suomius kaip į gelbėjimosi ratą. Į visas valstybės programas, švietimą ir privatų verslą Suomija delegavo savo atstovus (net į vidurines mokyklas). Tad dabar vaisiai kaip ant delno: suomių kalba  Estijoje – antroji, o ir visa kita suomiška, ir euras, – jau suomiška. Buvę estų reformų kuratoriais, suomiai buvo ir jų gelbėtojais.   

Paklausite: kam tada estams reikėjo Baltijos Asamblėjos? Iš mandagumo. Šiaip ar taip, išsivaduota iš imperijos kartu. Bet tai ir viskas. Baltai buvo tik laikini draugai, finougrai suomiai – amžini broliai. Patikimi, nes jie garantavo net eurozoną jos baisios krizės sąlygomis. Jeigu tik kas, suomiai neleis šeimos nariui nuskęsti: Suomijos biudžetas (pasitelkęs ir NOKIA) ištrauks estus iš bet kokios duobės.   

O mes, latviai su lietuviais? Broliukai, iš duobės turime ropštis patys! Nes suomių pašonėje neturime. Tad ir kabinkimės vienas į kitą, į tą pačią šaknį, nusitęsiančią į kalbą ir dainas. Į 4000 metų gylį. Jeigu dabar šito nesuprasime, nenusilenksime vienas kitam, po kitų dviejų dešimtmečių  nebebūsime reikalingi nė sau. Nes kiti kaimynai darys ką ir darė: tampys mus į fiktyvias sąjungas, trauks mūsų gyslas po vieną.   

Skaityti toliau:
A. Juozaitis. Lietuva-Latvija: paskutinis šansas (II)