Filosofas K.Stoškus: tautos miršta taip pat kaip ir žmonės (16)

Inga Liutkevičienė, www.ingosknygos.lt, www.delfi.lt

Krescencijus Stoškus |delfi.lt, A.Solomino nuotr.

Krescencijus Stoškus

Prašyčiau atkreipti dėmesį: nuo to momento, kai pradėta sudarinėti savižudžių statistika, per 100 metų niekur pasaulyje nebuvo užregistruota tokio aukšto savižudybių skaičiaus, koks 2000-iais metais buvo užregistruotas Lietuvoje: 46,6 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų“, – ragina prieš realybę neužmerkti akių docentas filosofas Krescencijus Stoškus.

Su filosofu kalbamės apie Lietuvos visuomenės skaudulius – savižudybes, emigraciją, moralinių ir politikos autoritetų stoką, naujųjų turtuolių sluoksnio ydas ir realų pavojų išnykti Lietuvos valstybei, nes visos prielaidos tam įvykti jau yra.

– Lietuvos visuomenė turi didelių bėdų – pirmaujame Europoje savižudybių ir emigrantų skaičiumi. Po paskutinio surašymo paaiškėjo, kad Lietuvoje gyvena vos trys milijonai žmonių.

– Jūs tikite, kad gyvena trys milijonai? Aš tuo abejoju. Matyt, kai kam labai reikėjo, kad tiek būtų paskelbta. Tas „vos“ labiau primena anų laikų plano įvykdymą ir viršijimą. Manau, kad arčiau tiesos yra šiek tiek anksčiau paskelbtas skaičius 2 mln. 700 tūkstančių. Simboliška – toks skaičius mūsų prosenelių liko ir po pirmosios didžiosios emigracijos 19 šimtmečio gale: spaudos draudimo ir carizmo represijų laikais. Po 100 metų – į tą pačią padėtį… Bet, tiesą sakant, ne tai svarbiausia.

Seniai visi, kam rūpėjo, žinojo mūsų emigracijos tempus, kuriuos, be kita ko, kasmet skelbė ir Statistikos departamentas. Jau 1990 m. iš Lietuvos išvyko 23 592 žmonės. 1991 m. dėl emigracijos Lietuva sumažėjo 10 675, o 1992 m. – 25 332 žmonėmis. Paskui tas skaičius stabilizavosi ir ėmė mažėti. Bet po įstojimo į Europos Sąjungą vėl smarkiai pašoko. Nuo 1992 iki 2004 metų iš Lietuvos išvyko 260,4 tūkstančio (7 proc.) gyventojų. Tie duomenys buvo pagrįsti išvykstančiųjų deklaracijomis. Jau tada demografai spėjo, kad apie savo išvykimą yra deklaravę tik kas antras trečias emigrantas. Vadinasi, jau tada buvo pagrindo manyti, kad iš Lietuvos yra išvykę mažiausiai pusė milijono žmonių.

Bet nebuvo įtakingos ir kartu sveiko proto nepraradusios galvos. Niekas nereagavo: visais kanalais buvo trimituojama, kaip naudinga ir protinga išvažiuoti iš Lietuvos. Tik po to, kai šalies piliečiams primesta ekonominė krizė tiek paspartino emigraciją, kad ji pralenkė etaloninius Europos vidurkius ir visus nuogąstavimus, pradėta šiek tiek atsipeikėti, nors esminio lūžio vadinamojo elito sąmonėje neįvyko. 

Žinoma, šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą lėmė ne tik emigracija ir savižudybės, bet ir kitų demografinių parametrų blogėjimas: žymus santuokų, gimimų, vidutinės gyvenimo trukmės mažėjimas, šeimų irimas ir mirčių (nuo nepagydomų ligų, žuvimų avarijose, nužudymų) augimas. Necivilizuota konkurencija sustiprino visuomenės poliarizaciją, apnuogino ilgai maskuotą žmonių susvetimėjimą, jų individualizmą ir egoizmą, turtinių interesų dominavimą, gyvenimą tik šia diena.

– Ar savižudybės ir emigracija yra iš tos pačios šaknies augančios bėdos?

– Jūs neabejotinai teisi: savižudybių ir emigracijos šaknys tos pačios – gyvenimas Lietuvoje yra pasidaręs beprotiškai sunkus. Tauta gyvena nuolatinio streso, netikrumo ir bejėgiškumo sąlygomis. Savižudybė yra nusivylimo ir gilios krizės padarinys. Tarybiniais lakais žmonės palūždavo dėl bukinančios stagnacijos, o dabar dėl permainų, kurių nepajėgia kontroliuoti: abiem atvejais sunaikinamas ateities horizontas. Gyventojų savinaiką liudija stulbinantys skaičiai. Štai aš prieš savo akis laikau šveicarų tyrinėtojo N. Tétaz sudarytą lentelę, rodančią, kaip pasaulio šalyse plito savižudybės nuo 19 a. vidurio iki 1970 m. Žemiausi skaičiai čia yra nuo 1,4 iki 5 (šimtui tūkstančių gyventojų), aukščiausi – nuo 28 iki 34. Tik didžiosios depresijos (1929 – 1932 m. krizės) metais Austrijoje buvo užregistruotos 44 savižudybės šimtui tūkstančių gyventojų.

Prašyčiau atkreipti dėmesį: nuo to momento, kai pradėta sudarinėti savižudžių statistika, per 100 metų nebuvo niekur pasaulyje užregistruota tokio aukšto savižudybių skaičiaus, koks 2000-aisiais buvo užregistruotas Lietuvoje: 46,6 žmonės šimtui tūkstančių gyventojų (iš viso 1631 savižudis). Sunku net įsivaizduoti, kiek šiurpių tragedijų nusinešė į kapus šiuo vienerių metų skaičiumi paženklinti žmonės! Privalu pastebėti, kad tokiu būdu lietuviai pradėjo susidoroti su savo sunkumais jau tarybiniais laikais. Tarp nelaimingųjų „lyderių“ Lietuva atsidūrė 1981 m.: 33,4; 1984 m. – 35,8. Vėliau tas skaičius pradėjo mažėti (28,7 – 1987; 27 – 1989; 25,9 – 1990).

Po to prasidėjo permainų, nestabilumo, netikrumo, o kai kam ir atstumties epocha. O tokie laikai, anot E. Durkheimo, yra lemianti savižudybių augimo priežastis. Tą požiūrį lietuviai visiškai patvirtino: 1991 – 30,4; 1992 – 34,4; o 1993 – labai staigus šuolis 42,1. Paminėjome tik du pačius ryžtingiausius ir staigiausius pasitraukimo būdus: pasitraukimą iš Lietuvos ir pasitraukimą iš gyvenimo. O kur lėtinės, nedrąsios, drovios, dažnai madų įtakojamos savižudybės? Aš kalbu apie seniai įsišaknijusią alkoholizmo ligą ir naujamadišką narkomaniją. Kai šie pomėgiai pasiekia kritinę ribą, jau niekas niekur nevažiuoja ir nesižudo: prasideda puvimo etapas.

– Lietuvoje beveik neįmanoma pragyventi iš sąžiningo darbo, jis nuvertintas ir tai pagrindinė emigracijos priežastis, bet vis dažniau kalbama, kad emigruojama ne vien dėl to – čia nejauku gyventi, žmonės labai pikti ir pavydūs, keroja pažeminimas ir patyčios. Kodėl taip atsitiko?

– Nepakeliamos įtampos ir nevilties palaužti, visuomenėje nepajėgę adaptuotis žmonės reaguoja dvejopai: vieni pasiduoda (bėga arba žudosi), o kiti smurtauja atakuodami aplinkinius (konkurentus, pranokstančius sugebėjimais, kliudančius jų planams, keliančius pavojų jų statusui, realius ir įsivaizduojamus priešininkus). Tokių smurtautojų iš esmės jau neįmanoma atskirti nuo kriminalinio gaivalo ir nuo savivaliaujančio valdžios elito. Beveik 20 metų trukęs Daktarų bylos narpliojimas, jų paleidinėjimas, paskui gaudymas, bylos atnaujinimas yra tas lakmuso popierėlis, iš kurio aiškiai matyti, kokioje Lietuvoje mums tenka gyventi. Pašalinti politiniai ir juridiniai suvaržymai išlaisvino visas agresyviausias jėgas, tarp jų ir kriminalinį gaivalą. 

Krescencijus Stoškus |delfi.lt, A.Solomino nuotr.

Krescencijus Stoškus |delfi.lt, A.Solomino nuotr.

Niekas Lietuvoje taip nesuaktyvino agresyviųjų žmonių, kaip nuo pat Nepriklausomybės pradžios valdžios veiksmais ir jos pavyzdžiu įtvirtinta stipriųjų viešpatavimo arba grobimo, politika. Dabar ji paprastai vadinama oligarchų valdžia. Tai nėra visai tinkamas pavadinimas, nes jos esminis požymis yra tas, kad ne valdžia tarnauja valstybei, bet valstybė tarnauja jai. 

Būtent šie visur esantys, demoralizuoti, vienas kitą papildantys, laikinus tarpusavio sandorius sudarantys ir valdžios toleruojami savivaliautojų sluoksniai formuoja tą slegiančią aplinką, kuri verčia trauktis arba susitaikyti su vergiška padėtimi ne tik silpnus, bet ir padorius šalies žmones. Jų savivalės išplitimą tik labai nežymia dalimi išreiškia nusikaltimų augimas. Pastaraisiais metais Lietuvoje nužudoma apie 217 žmonių per metus. Teisės instituto Kriminologinių tyrimų skyriaus duomenimis, Lietuvoje fiksuojamas didžiausias Europos Sąjungoje nužudymų skaičius – 6,6 žmonės 100 tūkstančių gyventojų. Vakarų Europoje jis nesiekia nė vieneto.

– Kaip atsitiko, kad net milijoninius pelnus gaunančių verslų savininkai savo darbuotojams moka tiek mažai, kad niekaip neįmanoma sudurti galo su galu, tad tenka emigruoti arba dešimtmečiais po darbo skubėti į kitą darbą?

– Pirma, mūsų nepilietiški parlamentarai (ir, žinoma, vyriausybės) iki šiol nesupranta, kad patys savininkai turi būti auklėjami, t.y. įvairiomis lengvatomis skatinami gerinti savo darbuotojų padėtį. Jie patys apie tai seniai kalba, bet su kažkokiu buku, net liguistu užsispyrimu tokie siūlymai ignoruojami. Antra, žymi dalis Vakarų savininkų yra išsaugoję tam tikrus mecenavimo principus, pagrįstus aristokratizmo, pilietiškumo, atsakomybės, o neretai ir patriotizmo tradicija.

Kitaip tariant, jie junta savo pačių klestėjimo priklausomybę nuo visos valstybės gyvenimo kokybės. Dauguma Lietuvos naujųjų savininkų į laisvąjį pasaulį įsiveržė tik savo apsukrumu, mokėjimu apeiti įstatymus, o neretai ir grobuoniškumu, todėl jie daug labiau arogantiški ir ciniški, labiau linkę demonstruoti savo pranašumą ir „teisę“ savivaliauti.

– Kas gali sustabdyti šią godumo mašiną? Kas jūsų, filosofo, požiūriu yra turtas? Kaip jį turtingas žmogus turėtų traktuoti savo gyvenime ir galvoje ir kaip išmintingai elgtis su tais, kurie jam padėjo visa tai užsidirbti?

– Nemanau, kad tokią laikyseną būtų galima išreikšti vien tik godumu, o verslininkus sugėdinti pagraudenimais. Sunku tikėtis, kad verslininkas sąžiningai pasidalintų savo turtu. Dalykas čia komplikuotesnis. Kad verslas būtų konkurentabilus, jį reikia nepaliaujamai plėtoti. O tai reiškia, kad verslininkai visada turi tam tikrų strateginių projektų, kuriems reikia daug lėšų. Žinoma, galima svajoti apie tokius verslininkus, kurie idealiai subalansuotų įmonių augimą su gerais atlyginimais, o gerus atlyginimus – su gerais darbininkais. Bet tokiomis viltimis keliama problema neišsprendžiama.

Svarbiausias dalykas Lietuvoje – solidarumas. Ne lozungas, o palankumas, dėmesys ir vienų įsipareigojimai kitiems. Suprantama, pirmiausia būtina suprasti, apie kokią fundamentalią valstybės vertybę čia yra kalbama. Beveik niekas Lietuvoje neskatina piliečių solidarumo. Lemiantis žodis turėtų priklausyti aukščiausiajai valdžiai. Bet tokių ženklų nerodo nei valdžia, nei verslas, nei atskiros socialinės grupės viena kitai. 

Aš jau minėjau nuolaidas verslininkams, kad jie daugiau rūpintųsi savo darbuotojais. Kad šalyje būtų visiems jaukiau gyventi, būtina sukurti ištisą tokių įsipareigojimų ir dėmesingumo rodymo sistemą. Bet šiandien be labdaros akcijų daugiau neturime nieko. Tauta juk suskilusi kaip niekada. Ji šaukte šaukiasi tokio ryšio, kaip ir prieš dešimt metų supratingumo laukė įsibėgėjusi emigracijos banga.

– Šiandienos arabų pasaulio įvykiai rodo – net ir kantriausios visuomenės, kai peržengiamos visos teisingumo ribos, sukyla. Ar galėtumėte daryti prielaidą, kad vieną dieną Lietuvoje kils stipri esama padėtimi nepatenkintų žmonių protestų banga ar visgi manytumėte, kad mes liksime tylūs protestuotojai kojomis – paliksime šalį, kurioje didžioji dauguma jaučiamės nereikalingais žmonėmis, tyliai?

– Kai valdžia yra visiškai atitrūkusi nuo visuomenės ir turime tokių rizikingų jos sprendimų patirtį, sunku garantuoti, kad tokių kraštutinių reakcijų kada nors nebus išprovokuota. Tačiau dabar iki to dar toli. Šiuo metu tokiems ekscesams įvykdyti trūksta bent dviejų fundamentalių dalykų: tautos solidarumo ir stipraus politinio lyderio. O kol to nėra, tauta, be abejo, kentės, žudysis ir bėgs iš Lietuvos.

– Pasigirsta nuomonių, kad emigracija jokia bėda – išvažiavusiuosius pakeis dar pigesnė darbo jėga iš svečių šalių, o emigrantai kada nors sugrįš dar labiau patobulėję, praturtėję, tad nėra čia ko kelti panikos. Kuo, jūsų nuomone, iš tiesų Lietuvai gresia toks intensyvus „sodybų tuštėjimo“ metas?

– Oi, tai seniai išmokta giesmė, giedama ne vietoje, ne laiku ir ne tai publikai. Užsižaista: kai kam vis tebeatrodo, kad publika nieko nesupranta, o jų grupiniai interesai yra tas pats, kas visos valstybės ir tautos interesai. Dabar ši giesmė skamba naiviai, ciniškai ir begėdiškai. Klausiate, kuo tai gresia. Žinoma, tautos miršta taip pat kaip ir žmonės. Tai ne kokia pranašystė, o savaime suprantamų faktų konstatavimas.

Žinomo XIV amžiaus arabų mąstytojo, istoriko ir visuomenės veikėjo Ibn Khalduno aiškinimu, valstybės žlunga dėl šių priežasčių: 1) dėl visuomenės tarpusavio ryšių sutrūkinėjimo, solidarumo (asabija) suirimo; 2) dėl demoralizacijos ir religijos vienijančio vaidmens sumažėjimo; 3) dėl valdžios atitrūkimo nuo visuomenės; 4) dėl slegiančios savivalės ir tironijos; 5) dėl teisingumo principų pažeidimų, kylančių iš valdžios ir atskirų socialinių sluoksnių; 6) dėl didelio turtingųjų pomėgio prabangai. Visos tos priežastys jau yra Lietuvoje. Žinoma, tai tik teorinis aiškinimas, taikytas senųjų valstybių žlugimui. Be to, buvimas Europos Sąjungoje tas priežastis gerokai koreguoja. 

– Vieni emigrantus smerkia ir vadina tėvynės išdavikais, pardavusiais ją už sotesnį kąsnį, kiti sako, kad emigrantai yra darbščiausioji, aiškias pozicijas turinti, aktyviausia ir veikliausia visuomenės dalis, kuri nedejuoja, o veikia. Kaip pasiryžusius emigruoti vertinate jūs?

– Negalėčiau vienareikšmiškai prisijungti nei prie vienų, nei prie kitų. Žinoma, turėčiau pagrindo priekaištauti, bet tik tiems, kurie turi parazitinių polinkių, t.y. tik ir laukia progos, kad paliktų visas savo priedermes savo tautiečiams, o patys maitintųsi kitų žmonių kultūros išaugintomis gėrybėmis. Jų gyvenimui charakterizuoti, manau, puikiai tiktų visi šie įvaizdžiai: išdavystė, duoneliavimas, parazitavimas ir pan. Bet aš žinau ir kitą dalyką: emigrantų tarpe buvo nemažai žmonių, kurie savo gimtajame krašte buvo nenumatytų gyvenimo aplinkybių įvaryti į kampą ir priversti gelbėti savo šeimas ir pačius save. Kas turėtų teisę mesti akmenį į juos? Nebent tik tie, kurie yra ištvėrę didesnius pragarus.

– Išėjus dvasios mohikanams – monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui, poetui Justinui Marcinkevičiui, aktorei Rūtai Staliliūnaitei, visuomenėje vis labiau pasigendama dvasinių autoritetų. Kaip jie atsiranda – ar visuomenė turi tokius moralinius autoritetus, kokių verta?

– Tą sąrašą aš dar papildyčiau kardinolo V. Sladkevičiaus, Tėvo Stanislovo, M.Lukšienės, V.Zaborskaitės vardais. Šiomis dienomis atsisveikinome dar ir su ištikimu kovotoju už teisingumą Kęstučiu Čilinsku. Taip, tai labai stiprios, visuotinio reikšmingumo principams ištikimos, puikiai subalansuotos asmenybės. Tai buvo mūsų dvasinis olimpas, tautos sąžinės balsas, absoliuti opozicija smurtiniam naujojo „elito“ viešpatavimui. Jos išauga iš to, kad ginamas orumas, geras vardas ir visą gyvenimą daromi teisingiausi, sąžiningiausi ir labiausiai apgalvoti pasirinkimai. O tokios būtybės darosi pajėgios permanentiškai priešintis visoms gyvenimo idiotizmo, arba kaip dabar sakoma absurdo, formoms.

– Atrodo, jūs, intelektualai, sudėjote ginklus? Juk visais laikais tautą žadino ir kėlė būtent šviesuomenės atstovai – ar jie pralaimėjo prieš piniguočius naujalietuvius, kurių siekiuose, pasirodo, niekada nebuvo Lietuvos, o tik greitesnis pinigų darymas su pigiausia darbo jėga arba valdžiažmogius, kurių didžiausias planas irgi ne Lietuva, o troškimas kaip nors susitvarkyti svarbius sau ir šeimai reikalus?

– Iš intelektualų nėra pagrindo tikėtis pilietinio užsiangažavimo. Mano galva, minėtą olimpą sudaro ne intelektualai, o išlikę klasikiniai inteligentai, kurių protinė veikla dar nėra atsiribojusi nuo moralinių gyvenimo nuostatų. O jų bėda ne ginklų sudėjimas, bet greičiau ciniškas inteligentų nuginklavimas, marginalizavimas, išstūmimas iš viešojo gyvenimo, iš politinių, pilietinių ir net kultūros politikos debatų, iš įtakingiausios ir viešiausios žiniasklaidos. Juk kažkada jų darbas buvo branginamas. Jei ne pinigais vertinamas, tai bent dėmesiu pamaloninamas. O dabar – nei vieno, nei kito.

Atsimenate, nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį: inteligentai dažnai buvo matomi ekrane. Bet mauras atliko savo darbą ir gali išeiti. Jūs paminėjote dvasios mohikanus, bet kokia žiniasklaida suprato ir įvertino jų realią įtaką, svorį ir vaidmenį neoliberalioje visuomenėje? Jie buvo per daug kritiški, principingi ir sąžiningi, kad būtų reikalingi. Gali būti, kad suveikė ir ne visai įsisąmoninta savisauga. Po inteligentų pasirodymų būtų nekaip atrodęs tas kasdienis diletantiškas pilstymas iš tuščio į kiaurą, bukinantis banalybių kartojimas ir minčių plagiavimas.

Tiesmukai sakant, inteligentai tapo persona non grata, t.y. juos pradėta ignoruoti, izoliuoti, atskirti nuo viešojo gyvenimo, nuo savo tautos, kad masės lengviau pasiduotų manipuliacijoms, kad priprastų prie pigaus, populiaraus (primityvaus) maisto, kad greičiau virstų standartiniais vartotojais ir kosmopolitais, kad neprisirištų prie savo krašto, bet ryžtingiau rengtųsi emigracijai. Juk bene iki 2005 metų nacionalinėje televizijoje dar vis buvo reguliari žavios reemigrantės laida, mūsų niūriam gyvenimui priešpriešinanti nuostabų gyvenimą Ispanijoje, Airijoje, JAV ir kitose šalyse.

Kiek jūs po nepriklausomybės atkūrimo matėte minėtus mohikanus per nacionalinę televiziją? Tiesa, J. Marcinkevičiui mirus, buvo parodyta jam priderama pagarba. Bet ji kaip tik labiausiai apnuogino žiaurią tiesą: iš biudžeto lėšų išlaikomai nacionalinei televizijai jie įdomūs tik po mirties, tik kaip negyvi simboliai, jau nebegalintys daryti tiesioginės įtakos šalies gyvenimui.

Galima garantuoti, jei tie žmonės būtų 20 metų turėję laisvą eterį, jei jie būtų galėję reguliariai bendrauti su savo tauta, Lietuvą būtume turėję daug brandesnę, daug protingesnę, daug sąžiningesnę, daug solidaresnę, daug atsakingesnę už savo likimą. Ir emigracijos tokios nebūtų buvę. Ne mokykla dabar keičia gyvenimą, o televizija keičia ir mokyklą, ir gyvenimą. Kas išpirks tą šalies nuostolį, kurį patyrė visuomenė dėl taip vairuojamos žiniasklaidos politikos? Žinoma, niekas.

– Ką turėtume nedelsiant daryti, kad neatsitiktų taip, kai čia suvažiavę svetimšaliai po kelių dešimtmečių ar šimto metų svečiams pasakos, kad kažkada čia gyveno tokia jau išnykusi tauta – lietuviai, todėl ši teritorija ir vadinasi Lietuva?

Man rodos, aš jau pasakiau: vieno veiksmo nėra. O pradėti galbūt reikėtų nuo televizijos. Bent jau ją reformuoti būtų lengviausia. Tik „ar užteks politinės valios“ – taip dabar nuolat sakoma. Sukta ir melaginga šita politikų formulė. O turėtume sąžiningai paskelbti: tik kažin ar atsiras pakankamai padorių žmonių, kurie nuvorišų tikslus pakeistų visos visuomenės išgyvenimo tikslais.

Dėkoju už suteiktą progą pasvarstyti, kas dabar yra svarbiausia.

www.DELFI.lt
Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , .

16 komentarų

  1. Vaida:

    Na, keista skaityti tokias mintis, kad LIETUVOJE GYVENIMAS BEPROTIŠKAI SUNKUS… Greičiau mes norim VISKO, kas tapo matoma po sąjungos griuvimo, greitai ir daug, o kad “dykai” , tai dar geriau…Nėra čia ko verkšlenti, kad nėra stiprių asmenybių, juk visi, kas išlikome, tai dauguma buvom tylūs kooaborantai, didesni, ar mažesni prisitaikėliai, o šios kartos palikuonys dar baisesni

  2. savas:

    Kaip perskaičius tokį straipsnį pradėt darbo savaitę?Mes patys kalti dar labiau verkšlendami,pamatykim kitą LIETUVĄ:kultūra,menai,istorija, etnokultūra,mitologija,sena religija-čia tokie lobiai,………… turiu ne mažą giminę,daug jų užsienyje pabuvę grįžo,kabinosi į Lietuvos žemę ir tuo patenkinti.Nenoriu girtis,bet aš visada diegiau savo vaikams kokia graži,sena,tauri mūsų TĖVYNĖ,gal tai sutapimas,bet mano vaikai iš viso niekas nevyko užsienin.Dirbo LIETUVOJE,uždirbo daug mažiau,bet aš matau jie laimingi,o dėl ko?Jie suprato,kad turtingas žmogus ne tas kuris turi pinigų maišą,o tas kuriam gana to ką turi.Supratau dar vieną mūsų daromą klaidą,mes savo vaikams sukuriam patys tokią atmosferą,taip LIETUVOJE sunku,bet kai verkiam dar sunkiau(nepyk filosofe,akmenukas į tavo daržą),vaikas turi matyt ir kitą LIETUVĄ,gražią,teisingą,seną,iš skirtinę.
    KAI MANĘS JAUNIMAS KLAUSIA KADA ŽMOGUS LAIMINGAS AŠ JAM VISADA ATSAKAU-TAS KURIS TURI IR MYLI SAVO TĖVYNĘ,KOKIA JI IR BEBŪTŲ.ESU LAIMINGAS.
    Ir dar apie savidžudžius,Šveicarijoje mokslininkai atliko tyrimus jaunimo,pasirodo nesvarbu,kad jis viskuo aprūpytas,mokslininkai pašiurpo jų didžiulis procentas linkęs į savižudybę,JIS NIEKO NENORI-NES VISKĄ TURI-ŠTAI KUR PROBLEMA IR NE TIK LIETUVOS.ŽMONIJĄ GALI IŠGELBĖT TIK GĖRIS-O NE EURŲ KIEKIS.

  3. S.P.:

    Labai teisingas straipsnis, būtent taip dabar jaučiasi didžioji dauguma mano pažystamų žmonių. Gerai įvardyta egzistuojant problema, belieka rasti ir įgyvendinti sprendimą.

  4. ed:

    hmmm, “šalies piliečiams primesta ekonominė krizė” ?! Ir keistas gi tų inteligentu mąstymas…

  5. Arvydas:

    Gražus pastebėjimas in memoriam J. Marcinkevičiui. Kita tema kuria sukėlė straipsnis tai , vergų prekybos pradžia , didžiųjų atradimų metais. Genčių vadai / Afrikoje / patys pradėjo pardavinėti savo belaisvius, už tą patį blizgutį ar kitą menkniekį, kiek praėjo šimtmečių, kol išrinko JAV prezidentu Baraką Obamą. Viskas kaip ir nuo smulkmenų, kol pavirto prekyba žmonėmis, verslu. Nūdienai,į Lietuvą importuoja tiek menkniekių, kad bet kas gali pasimesti nuo to humanizmo.O per kiek laiko teks išrėbt ?

  6. Ievaras:

    O už ką ‘filosofai’ gauna atlyginimą?

  7. Elena:

    Nuoširdus ačiū už šį pokalbį.

    Kada išmoksime įsiklausyti, įsiskaityti ir suprasti, kas rašoma, apie ką kalbama? Kada išmoksime priimti tikrovę tokią, kokia ji iš tikrųjų yra, kad ir kokia nemaloni, sunki, juoda ji būtų? Negi manome, kad tereikia užsimerkti prieš realybę, gyventi iliuzijomis ir tikrovė savaime taps tokia, kokios norėtume? Negi taip sunku priimti teisingą ir geranorišką kritiką, būti bent prieš pačius save sąžiningais?

    Sunku šiandien būtų ką pakeisti Lietuvoje į gerąją pusę, kai esame tokie susiskaldę, tokie nesolidarūs, nevieningi, kai visai neturime bendrų sąlyčio taškų, dalykų, kurie mus gali suvienyti, jungti, kai nuolat ieškome ir akcentuojame tik tai, kas mus skiria.

    KAS GI MUS, LIETUVIUS, ŠIANDIEN DAR GALI SUJUNGTI,

    -kai mokam vieni kitus tik išdavikais, netikrais lietuviais išvadinti,
    -kai mokam vieni kitus dėl skirtingų religinių įsitikinimų tik kritikuoti ir niekinti,
    -kai kiekvieną žmogų, kuriam kas nors nepasisekė, skubam atstumti ir pasmerkti, o ne tiesiam jam pagalbos ranką be jokių išskaičiavimų, be jokių pamokymų ar priekaištų, kad ne taip gyveno, kad pats prisišaukė savo “durnumu” sau bėdą,
    -kai nuolat ieškom priešų, o ne draugų?

  8. Elena:

    Kadangi šio filosofo išsakytos mintys kai kur susišaukia su mano pačios mintimis, kurias išdėsčiau viename straipsnyje lygiai prieš PENKERIUS metus, tai kai ką net pacituosiu, klaudsdama savęs ir kitų, kodėl taip niekas nesikeičia Lietuvoje, kai kalbame apie brangiausią Lietuvos turtą – ŽMOGŲ -, apie požiūrį į jį, į jo problemas ir gyvenimą. Juk kuo daugiau laimingų žmonių Lietuvoje, tuo laimingesnė, gražesnė šalis yra Lietuva… ir atvirkščiai.

    ” Ir toliau kiršinama bei skaldoma visuomenė, juodinami, kaltinami išvykusieji, skatinama Lietuvoje gyvenančių žmonių neapykanta, pavydas ir pyktis emigrantams – išvažiuoja tik tinginiai, kriminaliniai nusikaltėliai, paleistuviai, tėvynės išdavikai… Ir kam to reikia? Ar reikia tokios nuomonės apie juos emigrantams? O gal Lietuvoje pasilikusieji jaučiasi geriau, kai turi ant ko savo pyktį ir skausmą išlieti?

    Štai pasiimu į rankas tarybinio lietuvių rašytojo Aleksandro Baužos apsakymų rinktinę „Šimtmečių gausmas“ ir skaitau vieną iš „Stokholmo novelių“ – „Svetimos žuvėdros“. Tenka nustebti, nes atrodo, kad parašyta šiandien – septynioliktaisiais Nepriklausomybės metais. Toks pat pasipūtėliškas autoriaus tonas, kuris atskleidžiamas pagrindinio veikėjo, architekto iš Lietuvos, mintimis bei žodžiais. Jis darbo reikalais atvyksta į Stokholmą ir čia sutinka savo tautietį, buvusį jo vaikystės miestelio vaistinės savininką, dėl sovietų okupacijos emigravusį į Švediją. Taigi šio herojaus lūpomis autorius tarsi sako: „Tik mes, gyvenantieji Lietuvoje, esam verti lietuvio vardo, tik mums tėvynė yra Lietuva, o jūs esate niekas, svetimtaučių vergai. Mes nepabėgom iš Lietuvos, statom, kuriam ją, mokomės, dirbam garbingus darbus, gyvenam su savo vaikais, savo tėvynėje, o jūs…: „Tylėjome. Bet abu mąstėme apie už tinklinės tvoros stovintį senį be tėvynės, be vilties, be ateities“. Dar įdomiau toliau: „Gal jis mano, kad bolševikai įginė jį į narvą?“ – pagaliau pasakė žmona“. Šiandien klausiama be žodžio „bolševikai“, bet mintis išsakoma ta pati: „patys kalti, kad išvažiavote, niekas jūsų į ten neginė. Negaila mums jūsų, nemylim mes jūsų, nes jūs savo tėvynės išdavikai ir neverti jūs lietuvio vardo“. Politinė santvarka Lietuvoje pasikeitė, bet žmonių mąstymas, mentalitetas, deja, ne.”

  9. Elena:

    Ir dar pacituosiu pati save:

    “Ir dar apie vieną dalyką niekas nenori nė girdėti – kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo profesijos, gyvenamosios vietos, šeimos padėties – nuo nieko, visada yra priklausomas nuo tos šalies, kurioje jis gyvena, politikos. Pokariu Lietuvą valdė vienokios politinės jėgos, teko kai kuriems prieglobsčio ieškoti už Sovietų Sąjungos ribų.
    (…)
    Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvą purtė tokie ekonominiai sukrėtimai, kuriems įtaką darė irgi ne kas nors kitas, o tų dienų politikai, kad padėtis mažai kuo skyrėsi nuo pokario. Nesakau, jog visi tik tyčia griovė Lietuvą, bet buvo daug priešų ir Lietuvoj, ir už jos ribų. Gal ir galėjo viskas susiklostyti ne taip skaudžiai, bet juk žmonės turi kaip nors gyventi.

    Kiek drąsos ir ryžto reikėjo pirmiesiems emigrantams, išvykusiems tiesiog į nežinomybę – tikrai ne kiekvieno jėgoms ir protui tai padaryti. O ką daryti, kai pasirinkimas toks ribotas – kokio nors miesto sąvartynas arba darbo ir užmokesčio už jį ieškojimas svetur. Kiti, neišlaikę įtampos, praradę viltį, nuėjo pačiu tragiškiausiu keliu – ryžosi savo gyvenimo giją nutraukti patys.

    Kiek tada buvo tragedijų, kai žmonės staiga liko be darbo. Tada ir pasipylė ypač keturiasdešimties-penkiasdešimties metų žmonių savižudybės, nes niekas tokiam netikėtumui nebuvo pasiruošęs, nebuvo teikiama jokia nei psichologinė, nei socialinė pagalba tokiems žmonėms, ir jiems atrodė, kad kito kelio, kaip savižudybė, nėra.

    Kiti, patikėję visokiais sukčiais, užstatė savo namus, butus – po to – vėl tragedijos, nes į gatvę buvo metami ir seni, ir mažamečiai vaikai. Ką rinktis? Arba savižudybė, arba sąvartynas, arba užsienis, nes valstybė užsiėmusi savimi, o ne jos piliečiais. teismuose, deja, tiesą surasti irgi ne visada gali.

    Po to kainų už komunalines paslaugas kilimas, vėl žmonėms naujiena – kaip sumokėti, jei tos kainos viršija jų atlyginimus arba iš viso nėra jokio atlyginimo, nes jo mėnesių mėnesiais niekas nemoka, net jei žmogus ir dirba.

    O ką kalbėti apie bedarbius? Ar rūpėjo kam nors tie žmonės? Gal ir netyčia jie niekam nerūpėjo, nes visiems viskas buvo nauja, netikėta, nežinoma, vos ne kasdien buvom metami vis į naujus ir naujus vandenis, niekam nerūpėjo, ar tu moki plaukti, išplauksi ar paskęsi. Taip ir liko skęstančiųjų gelbėjimas tik pačių skęstančiųjų reikalas. Ir gelbėjosi, kaip kas išmanė. Nesakau, kad pensininkų yra pavydėtinai gera padėtis Lietuvoje, bet buvo laikas, kai dažna jauna, darbingo amžiaus šeima džiaugėsi turinti bent vieną pensininką namie – kad ir kokia kukli ta pensijėlė buvo, bet ji buvo. Ir gaudavo ją žmogus gana tiksliai nustatytu metu. Bet juk neišlaikys pensininkas savo suaugusių vaikų šeimos – ir vėl kito kelio nėra: vaikai paliekami seneliams, o jauni tėvai vyksta dirbti į užsienius.

    Nesakau, kad tarp išeivių nebuvo, nėra ir piktnaudžiautojų, tikrai tik lengvo gyvenimo, nuotykių ieškotojų – kiekvienas turi teisę pasirinkti jam tinkamiausią gyvenimo būdą bei vietą. Bet ne apie juos šį kartą, o apie tuos, kuriems išvykimas iš Tėvynės buvo skaudus, bet neišvengiamas, ne jų norų, o sunkių sąlygų padiktuotas žingsnis.”

  10. Elena:

    Ir paskutinė citata. Primenu, kad tai rašiau prieš penkerius metus:

    “Valstybė „gerai“ padirbėjo, išvaikydama savo piliečius. Kuo dabar žada pildyti didėjančią tuštumą?

    Manyčiau, kad Lietuvos piliečių grįžimu reikia rūpintis jau dabar. Ir ne tik išvykusiųjų grįžimu, bet ir gyvenančiųjų Lietuvoje neišvykimu. Jau dabar šalyje jaučiamas darbo jėgos stygius – trūksta ir žemesnės, ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų. Ir kokių pasigirsta samprotavimų – reikia pasikviesti darbo jėgos iš aplinkinių, skurdžiau už mus gyvenančių šalių. O kodėl kviesti svetimus, kodėl ne savus? Na, taip svetimieji gal dirbs ir už mažesnį užmokestį, bet ar ilgai? Ar jie dirbs čia be sveikatos draudimų, be socialinių garantijų? Ar tikrai atvažiuos tik dirbti norintieji, ar neatsiras ir ne itin kultūringų bei dorų žmonių tarp jų? Ateis laikas, kai tie žmonės pareikalaus, kad čia galėtų atsivežti ir savo žmonas, vaikus – juos reikės integruoti į Lietuvos gyvenimą: mokyti valstybinės kalbos, supažindinti su šalies gyvenimu. Visa tai kainuoja labai daug. O jei dar pagalvotume apie visus kitus su imigrantais susijusius dalykus… Europa jau sukaupė didelę šio reiškinio patirtį, tuo rūpinasi milžiniška armija socialinių darbuotojų, psichologų (psichologai, beje, teigia, jog nėra nė vieno migranto, kurio psichika nebūtų pažeista, kuriam nereikėtų specialisto pagalbos). Tam kiekviena šalis, priimanti migrantus, skiria milžiniškas pinigų sumas, o problemų kaip buvo, taip ir yra – dar blogiau – atsiranda vis naujų ir naujų. Tai ar ne geriau būtų Lietuvai susigrąžinti savo išvykusius piliečius, jiems padėti įsikurti, bet tai tikrai reikalautų kur kas mažiau piniginių lėšų, nei migrantų iš kitų šalių integracijai į Lietuvos gyvenimą. Atkristų daug bėdų, atsirandančių dėl įvairių kultūrų, kalbų, papročių, religijų žmonių trinties.

    Mums tikrai vieniems kitų reikia. Neatstumkim vieni kitų, nesileiskim kiršinami ir skaldomi, o artėkim vieni prie kitų, mokykimės vieni iš kitų gerosios patirties, dalykimės ja. Ir reikalaukim, kad Lietuvos politikai žinotų mūsų reikalus, mūsų poreikius ir juos tenkintų. Valstybė yra niekas be savo piliečių, bet piliečiams valstybės rūpinimasis jais irgi nė kiek ne mažiau reikalingas. Valstybė turi atsiminti savo piliečius ne tik tada, kai ji turi mūsų sūnus, vyrus ir brolius pasiųsti į Iraką ar Afganistaną, kai reikia surinkti mokesčius arba rinkėjų balsus, bet ir tada, kai tie piliečiai ko nors stokoja, kai jiems reikalinga jos parama. Kiekvieną Lietuvos pilietį įsipareigoja ir privalo ginti bei globoti Lietuvos Respublika. Tai kodėl tiek tūkstančių Lietuvos piliečių tos pagalbos ir globos yra priversti ieškoti kitose šalyse?”

  11. Vilmantas Rutkauskas:

    NEPRIIMTINAS straipsniu brukamas žydkrikščionizmas, vardinant kančios garbintojus:

    mons.K.Vasiliauskas
    kard.V.Sladkevičius
    poet.J.Marcinkevičius
    akt.R.Staliliūnaitė
    tėv.Stanislovas

    Straipsnyje šiejieji pateiktieji net tapatinami su “dvasiniu olimpu”.
    Toks kleraizmas avinizmui – (susi)rasti ganytoją – primena žydsektantiškus paistalus, kurių tikslai, anot vieno filosofo, yra ne polemizuoti (filosofuoti), o propaguoti žydkrikščionybę – NEPRIIMTINI.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: