G.Juršėnaitė. Gaurelių kaimo didžiavyris (18)

Senelis Adomas savo sodybos darže

Senelis Adomas savo sodybos darže

Labai daug gražių vietų yra Lietuvoje. Daug jų esu aplankiusi, bet visada skubu namo, į Ignaliną, nes savo  tėviškėje jaučiuosi geriausiai. Aš visada sakau: „Kur bebūtum, kur bekeliautum, gražiau nei mūsų mažame kaimely Lietuvos pakrašty – Gaureliuose – nerasi…“

Čia medžiai ošia kitaip ir tas garsas verčia susimąstyti bei leidžia nurimti. Jisai sukelia truputį melancholišką būseną, bet mintys visados būna geros. Čia palangių darželiuose dūzgia bitės, kurių dūzgimas primena ugnies spragsėjimą. Pievoje ganosi rudas it šokoladas arklys, žydi nuostabios gėlės, kurios kvepia kitaip, nuostabiai, nes tai mūsų kaimo gėlės.

O kaip būna gera, kai priskini puokštelę gėlių ir ją padovanoji senai močiutytei, kurios veidas nušvinta džiaugsmu. Miškas čia pilnas gėrybių:  žemuogių, mėlynių ir įvairių grybų. O uogų didumas neišpasakytas, niekur tokių nerasi. Labai skanu jas valgyti su naminiu pienu ir žiupsneliu cukraus.  Kiekvieną rytą girdi gaidžio giesmę. Žalmargė karvutė rupšnoja žolę. Saulė čia leidžiasi taip nuostabiai – viskas atsispindi ežere ir pievose.

Atrodo, jog kaimelis toks nedidelis – tėra dešimt spalvingų namukų ir „saujelė“ senyvų žmonių, kurių išmintis it aukso skrynia, kurioje pilna įvairių istorijų, dainų, pasakojimų, eilėraščių, poterių. Čia tų žmonių it stebukliukų daug, bet viename iš pirmutinių rudos spalvos namų,  šalia kurių sode linguoja keliolika senyvų obelų, gyvena ir mūsiškis „deimančiukas“ – Gaurelių kaimo didžiavyris partizanas Adomas Juršėnas. Tai mano senelis.

85 metų senolis turi didelį troškimą gyventi, nors ligos nelabai nori jį palikti ramybėje.  Kokia liga  beužkluptų, jis niekada jai nepasiduoda. Jo dvasia stipri, nes jis buvęs partizanas, priklausęs Ignalinos rajono „Tigro rinktinei“, kurioje buvo 13 vyrų, o senelis buvo  vienintelis likęs gyvas partizanas. Jį kiekvienoje užduotyje šaukė  slapyvardžiu Slyva. Jis niekada nemėgo Lietuvą priespaudoje laikiusių rusų ir kovojo vardan mūsų tėvynės, kurią jis labai mylėjo ir tebemyli. Senelis Adomas laukdavo Lietuvos „be rusų“ ir štai jis jos sulaukė. Močiutė Vitalija buvo irgi nuostabus žmogus, labai maloni ir darbšti: audė, siuvo ir visada visiems šypsojosi, nors ją  kankino ypatingai klastinga liga – vėžys. Senelis Adomas ir  močiutė Vitalija buvo tokie panašūs. Buvo, nes močiutės jau šešeri  metai nebėra. Namo antrame aukšte, kampe,  tebestovi medinė gėlėmis puošta didžiulė skrynia, pilna močiutės siuvinėtų užklotų, rankšluostėlių, paklodžių, staltiesių. Vis dar prisimename ir senelių auksinių vestuvių šventę…

Senelio namuose visada jauku ir malonu. Daugybė paveikslų, nuotraukų, spintoje viskas tvarkinga, nors senelis Adomas ir serga katarakta. Ant durų kaip visada kabo jo mėgstamiausia kepurė, languota ir pilka. Pro langus matosi partizanų paminklo kalnas, tvenkinys ir senos obelys.

Pievose dūzgia bitės, nes bitininkystė – didžiausia senelio Adomo aistra. Jis bitėms pats gamindavo avilius, jomis labai rūpindavosi ir niekada jų nebijodavo. Juk sakoma, kad tik geras žmogus gali laikyti bites. Kol buvo senelio geresnė sveikata, tvarte visada buvo pilna gyvulių: karvių, kiaulių, arklys. Kai lankau senelį, būtinai aplankau ir tvartą. Nesvarbu, kad ten nebėra gyvulių.

Iš senelio Adomo visada išgirsi dainų, eilėraščių. O visų mėgstamiausia  jo daina – „Snaudžia malūnas prie kelio“. Prisimena net savo vaikystės įdomiausią eilėraštį, kuris toks paprastas ir mielas: :

Tiūli, tiūli du ančiukai,
Tiūli, tiūli mažučiukai,
Tiūli, tiūli vandeny
Plaukia greitai, nors maži.

Senelis Adomas moka daug pasakų, istorijų, dainų, eilėraščių, bet maloniausiai pasakoja apie savo partizanavimo laikus: kaip jis slėpdavosi, kaip jo vos nesučiupo ir apie visus kitus nuotykius.

Vaikystėje jis buvo padūkęs kaip ir visi kaimo vaikai. Vienas įsimintiniausių pokštų buvo,  kai jis šaudykle išdaužė kaimynų langą, o po to visą likusią dienos dalį  prasėdėjo rugių lauke.

Kai jis buvo  aštuonerių metų, mirė jo tėtis. Seneliui teko labai sunkiai dirbti ir padėti mamai. Nors augo be tėvo, užaugo darbštus, geras, žingeidus, drąsus žmogus.

Senelis Adomas moka tokių maldų, kurių, atrodo, kiek bevartytum poterių knygą, nerasi. Kiekvieną  kartą, kai  jis apsilanko  Palūšėje, būtinai aplanko ne tik kapines, bet ir bažnyčią. Atlieka išpažintį, išklauso šv. Mišias. Jo namuose ne vieną  maldaknygę surasi…

Senelis Adomas – mūsų stebuklėlis, toks vienas vienintelis. Išmintingas, mėgstantis dainuoti įvairias dainas, iškalbus, linksmas, bet kartu ir rimtas. Jį apibūdina ir jo darbai: daug  gero jis yra padaręs ne tik namiškiams, draugams, bet ir mūsų tėvynei Lietuvai: jis ją gynė, padėjo savo bendražygiams ir bendraminčiams. Kai senelis partizanavo, buvo labai narsus žmogus.

Gaureliuose visada malonu praleisti vasaras. Čia netoli Vajuonio ežeras, mano draugai, su kuriais įdomu apsilankyti miške, prisirinkti žemuogių, mėlynių, palaipioti po medžius, pasikalbėti,  pažaisti įvairių įvairiausių žaidimų. Maudytis Vajuonio ežere be galo linksma, nes vanduo šiltas ir labai švarus: taškomės,  plaukojam, dūkstam. Jaučiamės saugiai, nes ežeras nėra toli nuo senelio namų – per dešimt minučių gali jį pasiekti.

Gaurelių kaime nuostabios dienos, naktys ir kiekviena praleista minutė. Čia gera todėl, jog gyvena mūsų pasididžiavimas – „deimančiukas“ Adomas. Atvykit čia ir pamatysit daug draugiškų ir malonių žmonių. Kiekviena močiutytė su Jumis maloniai pasikalbės, papasakos kažką įdomaus, jeigu tik Jūs norėsit ir mokėsit jos klausytis. Aš moku, nes esu paties nuostabiausio senelio anūkė.

O į Gaurelių kaimą  reikia atvykti taip:

Kai atvažiuojate į mūsų mažą miestelį Ignaliną iš Švenčionių pusės, važiuojate Vilniaus gatve. Privažiuojate sankryžą ir sukate į kairę. Kai privažiuojate geležinkelio pervažą, sukate vėl į kairę. Važiuojate tiesiai, kol pamatote autobusų stotį. Susirandate maršrutą: Ignalina – Švenčionys. Sėdate į autobusą ir dešimt minučių važiuojate, kol pamatote rodyklę į Žydelius. Paprašote, kad vairuotojas čia išleistų. Einate dulkėtu, nelygiu keliu dvidešimt minučių. Einate pro Žydelius, pavienius namus, kol pamatote pirmą geltonai nudažytą ryškų namą. Už jo –  rudas namas. Jo sode  linguoja obelys, vėjo blaškomos supasi sūpynės, o kieme vaikšto mūsų „deimančiukas“ Adomas Juršėnas.

Kategorijos: Moksleivių mintys, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: