Labai daug gražių vietų yra Lietuvoje. Daug jų esu aplankiusi, bet visada skubu namo, į Ignaliną, nes savo tėviškėje jaučiuosi geriausiai. Aš visada sakau: „Kur bebūtum, kur bekeliautum, gražiau nei mūsų mažame kaimely Lietuvos pakrašty – Gaureliuose – nerasi…“
Čia medžiai ošia kitaip ir tas garsas verčia susimąstyti bei leidžia nurimti. Jisai sukelia truputį melancholišką būseną, bet mintys visados būna geros. Čia palangių darželiuose dūzgia bitės, kurių dūzgimas primena ugnies spragsėjimą. Pievoje ganosi rudas it šokoladas arklys, žydi nuostabios gėlės, kurios kvepia kitaip, nuostabiai, nes tai mūsų kaimo gėlės.
O kaip būna gera, kai priskini puokštelę gėlių ir ją padovanoji senai močiutytei, kurios veidas nušvinta džiaugsmu. Miškas čia pilnas gėrybių: žemuogių, mėlynių ir įvairių grybų. O uogų didumas neišpasakytas, niekur tokių nerasi. Labai skanu jas valgyti su naminiu pienu ir žiupsneliu cukraus. Kiekvieną rytą girdi gaidžio giesmę. Žalmargė karvutė rupšnoja žolę. Saulė čia leidžiasi taip nuostabiai – viskas atsispindi ežere ir pievose.
Atrodo, jog kaimelis toks nedidelis – tėra dešimt spalvingų namukų ir „saujelė“ senyvų žmonių, kurių išmintis it aukso skrynia, kurioje pilna įvairių istorijų, dainų, pasakojimų, eilėraščių, poterių. Čia tų žmonių it stebukliukų daug, bet viename iš pirmutinių rudos spalvos namų, šalia kurių sode linguoja keliolika senyvų obelų, gyvena ir mūsiškis „deimančiukas“ – Gaurelių kaimo didžiavyris partizanas Adomas Juršėnas. Tai mano senelis.
85 metų senolis turi didelį troškimą gyventi, nors ligos nelabai nori jį palikti ramybėje. Kokia liga beužkluptų, jis niekada jai nepasiduoda. Jo dvasia stipri, nes jis buvęs partizanas, priklausęs Ignalinos rajono „Tigro rinktinei“, kurioje buvo 13 vyrų, o senelis buvo vienintelis likęs gyvas partizanas. Jį kiekvienoje užduotyje šaukė slapyvardžiu Slyva. Jis niekada nemėgo Lietuvą priespaudoje laikiusių rusų ir kovojo vardan mūsų tėvynės, kurią jis labai mylėjo ir tebemyli. Senelis Adomas laukdavo Lietuvos „be rusų“ ir štai jis jos sulaukė. Močiutė Vitalija buvo irgi nuostabus žmogus, labai maloni ir darbšti: audė, siuvo ir visada visiems šypsojosi, nors ją kankino ypatingai klastinga liga – vėžys. Senelis Adomas ir močiutė Vitalija buvo tokie panašūs. Buvo, nes močiutės jau šešeri metai nebėra. Namo antrame aukšte, kampe, tebestovi medinė gėlėmis puošta didžiulė skrynia, pilna močiutės siuvinėtų užklotų, rankšluostėlių, paklodžių, staltiesių. Vis dar prisimename ir senelių auksinių vestuvių šventę…
Senelio namuose visada jauku ir malonu. Daugybė paveikslų, nuotraukų, spintoje viskas tvarkinga, nors senelis Adomas ir serga katarakta. Ant durų kaip visada kabo jo mėgstamiausia kepurė, languota ir pilka. Pro langus matosi partizanų paminklo kalnas, tvenkinys ir senos obelys.
Pievose dūzgia bitės, nes bitininkystė – didžiausia senelio Adomo aistra. Jis bitėms pats gamindavo avilius, jomis labai rūpindavosi ir niekada jų nebijodavo. Juk sakoma, kad tik geras žmogus gali laikyti bites. Kol buvo senelio geresnė sveikata, tvarte visada buvo pilna gyvulių: karvių, kiaulių, arklys. Kai lankau senelį, būtinai aplankau ir tvartą. Nesvarbu, kad ten nebėra gyvulių.
Iš senelio Adomo visada išgirsi dainų, eilėraščių. O visų mėgstamiausia jo daina – „Snaudžia malūnas prie kelio“. Prisimena net savo vaikystės įdomiausią eilėraštį, kuris toks paprastas ir mielas: :
Tiūli, tiūli du ančiukai,
Tiūli, tiūli mažučiukai,
Tiūli, tiūli vandeny
Plaukia greitai, nors maži.
Senelis Adomas moka daug pasakų, istorijų, dainų, eilėraščių, bet maloniausiai pasakoja apie savo partizanavimo laikus: kaip jis slėpdavosi, kaip jo vos nesučiupo ir apie visus kitus nuotykius.
Vaikystėje jis buvo padūkęs kaip ir visi kaimo vaikai. Vienas įsimintiniausių pokštų buvo, kai jis šaudykle išdaužė kaimynų langą, o po to visą likusią dienos dalį prasėdėjo rugių lauke.
Kai jis buvo aštuonerių metų, mirė jo tėtis. Seneliui teko labai sunkiai dirbti ir padėti mamai. Nors augo be tėvo, užaugo darbštus, geras, žingeidus, drąsus žmogus.
Senelis Adomas moka tokių maldų, kurių, atrodo, kiek bevartytum poterių knygą, nerasi. Kiekvieną kartą, kai jis apsilanko Palūšėje, būtinai aplanko ne tik kapines, bet ir bažnyčią. Atlieka išpažintį, išklauso šv. Mišias. Jo namuose ne vieną maldaknygę surasi…
Senelis Adomas – mūsų stebuklėlis, toks vienas vienintelis. Išmintingas, mėgstantis dainuoti įvairias dainas, iškalbus, linksmas, bet kartu ir rimtas. Jį apibūdina ir jo darbai: daug gero jis yra padaręs ne tik namiškiams, draugams, bet ir mūsų tėvynei Lietuvai: jis ją gynė, padėjo savo bendražygiams ir bendraminčiams. Kai senelis partizanavo, buvo labai narsus žmogus.
Gaureliuose visada malonu praleisti vasaras. Čia netoli Vajuonio ežeras, mano draugai, su kuriais įdomu apsilankyti miške, prisirinkti žemuogių, mėlynių, palaipioti po medžius, pasikalbėti, pažaisti įvairių įvairiausių žaidimų. Maudytis Vajuonio ežere be galo linksma, nes vanduo šiltas ir labai švarus: taškomės, plaukojam, dūkstam. Jaučiamės saugiai, nes ežeras nėra toli nuo senelio namų – per dešimt minučių gali jį pasiekti.
Gaurelių kaime nuostabios dienos, naktys ir kiekviena praleista minutė. Čia gera todėl, jog gyvena mūsų pasididžiavimas – „deimančiukas“ Adomas. Atvykit čia ir pamatysit daug draugiškų ir malonių žmonių. Kiekviena močiutytė su Jumis maloniai pasikalbės, papasakos kažką įdomaus, jeigu tik Jūs norėsit ir mokėsit jos klausytis. Aš moku, nes esu paties nuostabiausio senelio anūkė.
O į Gaurelių kaimą reikia atvykti taip:
Kai atvažiuojate į mūsų mažą miestelį Ignaliną iš Švenčionių pusės, važiuojate Vilniaus gatve. Privažiuojate sankryžą ir sukate į kairę. Kai privažiuojate geležinkelio pervažą, sukate vėl į kairę. Važiuojate tiesiai, kol pamatote autobusų stotį. Susirandate maršrutą: Ignalina – Švenčionys. Sėdate į autobusą ir dešimt minučių važiuojate, kol pamatote rodyklę į Žydelius. Paprašote, kad vairuotojas čia išleistų. Einate dulkėtu, nelygiu keliu dvidešimt minučių. Einate pro Žydelius, pavienius namus, kol pamatote pirmą geltonai nudažytą ryškų namą. Už jo – rudas namas. Jo sode linguoja obelys, vėjo blaškomos supasi sūpynės, o kieme vaikšto mūsų „deimančiukas“ Adomas Juršėnas.
Kaip gražu 🙂
Patikslinimas
Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Kalnų srities 3-ios Vytauto apygardos 5-tai Tigro rinktinei priklausė ne 13 kovotojų, o keli tūkstančiai aktyvių partizanų, slapukų ir ryšininkų.
Plačiau:
Tigro rinktinė
http://lt.wikipedia.org/wiki/Tigro_rinktin%C4%97
„Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė (1945-1950 m.)“: dokumentų rinkinys / Lietuvos archyvų departamentas, Lietuvos ypatingasis archyvas. Redaktorių kolegija: Kęstutis Remeika (vyr. redaktorius), Geistautas Gečiauskas, Vidas Grigoraitis, prof. dr. Tomas Remeikis, Vilnius: Lietuvos archyvų departamentas, 2003, 486 p., iliustr. 17 p.
http://www.archyvai.lt/archyvai/selectPage.do?docLocator=7715C9E9B52A11D89949746164617373
Trumpa Kalnų srities (Rytų Lietuvos arba Karaliaus Mindaugo) 3-ios Vytauto apygardos 5-tos Tigro rinktinės veiklos santrauka:
http://www.genocid.lt/centras/lt/338/a/
Geistautas Gečiauskas
Lietuvos partizanų Tigro rinktinė: pavaldumas, struktūra ir veikimo teritorija
1. LLA–LP–LLKS Tigro rinktinė 1944 m. spalio mėn. buvo steigiama kaip visų Utenos, Zarasų, Švenčionių ir Svierių aps. veikusių Vanagų junginys. Iki 1945 m. vasario mėn. pradžios rinktinė priklausė LLA Vilniaus apygardai, o 1945 m. vasario–birželio mėn. rinktinės štabas veikė LLA apygardos štabo teisėmis. Nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. rinktinė priklausė LLA 4-ajai Vytauto apygardai, nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. rugpjūčio – LLA Vilniaus apygardos 5-ajai apylinkei – LLA 5-ajai Didžiosios Kovos apygardai, nuo 1946 m. rugsėjo iki 1951 m. gruodžio – LLA–LP–LLKS 3-iajai Vytauto apygardai (1947 m. rugsėjo–1952 m. birželio mėn. – kartu BDPS–BDLS-LP–LLKS Šiaurės Rytų Lietuvos – Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sričiai).
2. Tigro rinktinės nariai skirstyti į du sektorius – Veikiantįjį ir Organizacinį (šiam priklausė civiliai rinktinės nariai). Pagrindinis rinktinės kovos vienetas buvo iš 2–4 būrių sudaryta kuopa; nuo 1944-1945 m. žiemos iki 1946 m. rugsėjo (?) rinktinė taip pat skirstyta į dvi–tris kuopas jungusius batalionus. Kuopų vadai pakluso rinktinės vadui ir štabui, kurį sudarė rinktinės vadui pavaldus štabo viršininkas, rinktinės vado pavaduotojas, vado adjutantas, karo tribunolo – karo lauko teismo pirmininkas ir keletas štabo skyrių bei poskyrių viršininkų.
3. 1945 m. sausio–kovo mėn. Tigro rinktinę sudarė mažiausiai 14 kuopų ir rinktinės štabo apsaugos dalinys. Nuo 1945 m. birželio mėn. iki 1947 m. pabaigos rinktinei priklausė 6–8 kuopos. 1947 m. pabaigoje ankstesnėje rinktinės veikimo teritorijoje liko penki menkai susiję junginiai – 1946 m. birželio mėn. nuo Tigro rinktinės atskilusi LLA Rytų grupė, jai pavaldi Puščios grupė ir LLA Tigro rinktinės Švyturio, Gintauto ir Paberžio kuopos. 1948 m. rugpjūčio mėn. vėl susivienijusi LP–LLKS Tigro rinktinė nuo tų metų rugsėjo skirstyta į štabo dalinį ir 7 kuopas, nuo 1949 m. rugsėjo – į štabo dalinį ir 8 rajonines kuopas, nuo 1949 m. gruodžio mėn. iki 1951 m. pavasario – į štabo dalinį ir 5-2 rajonines kuopas.
4. Tigro rinktinei vadovavo: nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. sausio mėn. – Leonas Vilutis, 1945 m. sausio–vasario mėn. – Leonas Basys, 1945 m. vasario–kovo mėn. – Vincas Žaliaduonis, 1945 m. kovo–gegužės mėn. – Benediktas Kaletka, 1945 m. gegužės–rugsėjo mėn. – Jonas Kimštas, nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. spalio – Jonas Kamarauskas, nuo 1946 m. spalio (?) iki 1948 m. rugpjūčio – L. Basys (antrą kartą), nuo 1948 m. rugpjūčio iki 1952 m. kovo – V. Žaliaduonis (antrą kartą), 1952 m. kovo (?)–birželio mėn. – Kazys Bukauskas.
5. Iki 1945 m. gegužės pabaigos LLA (Jungtinė) Tigro rinktinė veikė Švenčionių ir Utenos aps., Ukmergės aps. rytuose, Zarasų aps. pietuose, BSSR Vidžių r. ir BSSR Breslaujos, Pastovių bei Svierių r. dalyse. Ne Švenčionių aps. veikusios Tigro rinktinės kuopos maždaug nuo 1945 m. kovo vidurio šiai rinktinei priklausė tik nominaliai.
6. Nuo 1946 m. vasaros Tigro rinktinė veikė vien 1919-1939 m. Lenkijos okupuotoje Rytų Lietuvoje, o jos veikimo teritorija sutapo su rytų aukštaičių tarmės vilniškių patarmės arealu (tai rodo, kad 20 metų trukusi lenkų okupacija vis dėlto nepajėgė nuslopinti Švenčionių krašto gyventojų lietuviško valstybinio patriotizmo). Rinktinės (įskaitant 1946 m. birželio mėn. nuo jos atskilusią LLA Rytų grupę) veikimo vakarinė riba nuo tada buvo Vilniaus-Daugpilio geležinkelis, šiaurinė – Dūkšto miškai ir Druveto ežeras, rytinė – Belmonto ir Varapajevo miškai, pietrytinė – Pastovių-Kamojų-Lentupio-Kliukščionių linija (išskyrus 1949–1950 m., kai dalis rinktinės kovotojų veikė ir kitapus šios linijos), o pietuose Tigro rinktinė nuo pat susikūrimo veikė iki šiaurinės Pabradės vlsč. ribos.
7. Tigro rinktinės veikimo teritorijos branduoliu laikytina teritorija tarp Vilniaus–Daugpilio geležinkelio, Dysnos aukštupio, Medilos žemupio ir Adutiškio–Švenčionių–Švenčionėlių linijos.
8. Tigro rinktinės daliniai stovyklaudavo daugiausia Adutiškio, Ažvinčių, Belmonto, Dūkšto, Gelednės, Labanoro, Minčios, Svierių ir Varapajevo miškuose.
9. Tigro rinktinės veikimo teritorijos dalį, buvusią kitapus 1941 m. nustatytos LSSR ir BSSR administracinės ribos, tiek pačios rinktinės, tiek LLKS Rytų Lietuvos srities bei Vytauto apygardos vadai laikė neatskiriama Lietuvos valstybės teritorijos dalimi. Rinktinės vadovybė nuolat rūpinosi 1944 m. BSSR tekusios Rytų Lietuvos krašto dalies lietuvių reikalais.
Tigro rinktinės veikimo teritorija
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/lt/6/68/Tigro_rinktin%C4%97s_veikimo_teritorija.png
Paskutinis mūšyje su KGB smogikais 1965 m. kovo 17 d. žuvęs Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis (Siaubūnas) irgi priklausė Tigro rinktinei.
Jis, beje, veikė ir slapstėsi ne taip jau ir toli nuo straipsnyje aprašomo Gaurelių kaimo.
Antanas Kraujelis (1928 10 25–1965 03 17) visą savo trumpą gyvenimą paskyrė kovai su okupantais.
1946–1947 m. veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. 1948–1965 m. buvo Vytauto apygardos partizanas Pabaisa, Siaubūnas. Jo gyvenimo tikslas buvo kovoti su okupantais iki galo. Jis garbingai laimėjo sunkią kovą, gyveno ir mirė laisvas žmogus.
Gyvo partizano A. Kraujelio paėmimui arba likvidavimui buvo mestos visos jėgos, už jo suradimą buvo siūlomos didžiausios premijos. Tačiau žmonės jį mylėjo ir saugojo. Antanas nepasidavė, nėjo legalizuotis, nors nuolat buvo raginamas tai daryti. Jaunystė, atkaklumas, drąsa, ryžtas, meilė Tėvynei, neapykanta okupantams viską nugalėjo. Greta jo buvo mylinti žmona Janina ir sūnus Antanas, kuriam teko kentėti vaikų namuose. Grįžusi iš kalėjimo Janina per teismus susigrąžino savo sūnų.
Artimiesiems Siaubūnas sakė: „Aš gal laisvės nesulauksiu, bet jūs tikrai sulauksite. Lietuva bus laisva“. Jo žodžiai išsipildė. Jis prašė artimųjų deramai jį palaidoti, tačiau iki šiol nežinoma jo palaikų paslėpimo vieta.
Jo tėvai, seserys du kartus buvo ištremti. Nesibaigiantys tardymai ir persekiojimai lydėjo visus šeimos narius. Nenusakomą kančių kelią praėjo tėvai, seserys.
1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, Antano ir Onos Pinkevičių name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Jo kūną išvežė į Uteną, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. ltn. Marijonas Misiukonis.
1997 m. gruodžio 17 d. A. Kraujelis pripažintas kariu savanoriu; 1998 m. birželio 10 d. jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis; 1998 m. gegužės 22 d. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties).
Septyniolika metų sovietinis saugumas gaudė partizaną, sekė jį, bet Antanas nepasidavė ir neišdavė Lietuvos.
Dvidešimties metų išėjo į mišką, kovai paaukojo savo jaunystę. Atidavė viską ir nugalėjo, nes saugumiečiai nesuėmė jo gyvo.
Būtina paminėti ir tai, kad Antano Kraujelio gaudynėse bei žudynėse aktyviai dalyvavo ir Marijonas Misiukonis – būsimas SSSR KGB generolas-majoras bei jau Nepriklausomos Lietuvos pirmasis vidaus reikalų ministras (kokia ironija), o tuo metu Anykščių rajono KGB operatyvinis įgaliotinis Marijonas Misiukonis.
Būtent dėl šio jo ilgos kagėbistinės biografijos “epizodo” jam neseniai buvo iškelta byla dėl dalyvavimo Lietuvos gyventojų genocide, tačiau pagarsinus šį faktą, ir vėl “stojo mirtina tyla”…
Plačiau:
Janina Šyvokienė.
Antanas Kraujelis – paskutinis Aukštaitijos partizanas
http://www.genocid.lt/Leidyba/17/janina.htm
Ištrauka:
“Paskutinė kulka.
1992 m., skaitydama 1964 m. Antanui sukurptą bylą, sužinojau, kad jau 1964 m. gruodžio mėnesį buvo gauta operatyvinių duomenų, jog partizanas gali slėptis Papiškių kaime pas Pinkevičius. A. Pinkevičius buvo vedęs Antano žmonos Janinos seserį Oną. Už partizanų rėmimą A. Pinkevičius buvo atsėdėjęs lageryje 7 metus. Antano žmona Janina pasakojo, kad jau Kūčių dieną į Pinkevičių sodybą privažiavo daugybė kareivių, stribų ir saugumiečių.
Tikėtasi, kad tokią dieną ateis partizanas A. Kraujelis. Jis tūnojo bunkeryje. Darant kratą bunkeris nebuvo aptiktas. Šiuose namuose buvo įrengta pasiklausymo aparatūra ir saugumiečiai girdėjo, ką kalba namiškiai. Tačiau apie Antaną niekas nekalbėjo. „Paskui Antanas slėptuvę paliko ir ilgai nesirodė“, – pasakojo Janina.
Tik kitų metų vasario mėnesį Antanas pasirodė. Matyt, jį jau sekė ir 1965 m. kovo 17-osios rytą sodybą pradėjo supti milicininkai ir saugumiečiai.
Kratą atliko LSSR KGB įgaliotinis Utenos rajone Sergejus Tichomirovas, LSSR KGB 2-ojo skyriaus 2-osios valdybos viršininkas Nachmanas Dušanskis, LSSR KGB 2-ojo skyriaus 2-osios valdybos vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Sergejus Veselovas, LSSR KGB operatyvinis įgaliotinis Anykščių rajone Ročka, LSSR KGB Molėtų rajono skyriaus budėtojas R. Kublickas.
Kartu su jais buvo Anykščių rajono KGB operatyvinis įgaliotinis Marijonas Misiukonis, milicijos pareigūnai. Dalyvavo kviestiniai Juozas Mameniškis, Pranas Cibas ir daugybė KGB pareigūnų. Kratai vadovavo vyresnysis tardytojas Vaclovas Vytė. Aptikę slėptuvę, šeimininkui A. Pinkevičiui liepė atidaryti, tuo metu Antanas iš slėptuvės ėmė šaudyti. Pirmosios kulkos sužeidė šeimininką. Jis buvo išvežtas į Utenos ligoninę, paskui pervežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę, operuotas. Tačiau kūne liko viena neišimta kulka, prasidėjo gangrena ir A. Pinkevičius balandžio 5-ąją mirė.
Dar buvo sužeistas milicininkas V. Žukevičius ir KGB darbuotojas R. Kublickas, nušautas ir šuo. Antanas metė granatą, bet ji nesprogo. Išsigandę granatos visi puolė iš trobos laukan.
Tada Antanas iššoko iš bunkerio, sudegino dokumentus. Kas juose buvo parašyta, niekas nežino iki šiol. Stribai per Janiną perdavė laišką su pasiūlymu pasiduoti. Jis tik nusijuokė, kad „maskoliams“ niekada nepasiduos.
Antanas dar kurį laiką priešinosi ginklu, buvo kilusi mintis persirengus moteriškais drabužiais bėgti, tačiau jėgos buvo nelygios. Antanas gyvas nepasidavė. Atsisveikino su žmona Janina, paprašė globoti sūnų, užlipo ant aukšto ir paleido paskutinę kulką, skirtą sau.
Janina pranešė, kad A. Kraujelis nebegyvas. Įvykio vietoje Antano kūno atpažinimą vykdė Anykščių rajono KGB operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis.
Antano žmona buvo suimta ir apkaltinta, kad turėjo ginklą, mėgino padėti partizanui pabėgti. Vėliau ją nuteisė ketveriems metams kalėti. Sūnui Antanui tada buvo 9 metai.”
Loreta, labai ačiū. Malonu girdėti, kad patiko.
Žygeivi, tai buvo Ignalinos rajono rinktinė, joje buvo 13 vyrų. Rašiau tik apie mūsų rajono rinktinę ir jos narius.
Goda, ačiū – nuostabus rašinys. Rašyk daugiau. Spausdinsime Alke.
Malonu girdėti. Turiu ne vieną rašinį, bet nežinau ar atitinka šio puslapio tematiką. Vienas rašinys – “Gamtoje – dalelė manęs” ir “Šaltinio dvasia”(pasaka apie gamtą).
Goda, šaunu, atsiųsk į alko redakciją, pažiūrėsime. alkoredakcija@gmail.com
Šiandien, 03:00 mirė mano senelis Adomas Juršėnas. Te ilsisi ramybėje…
Mieloji Goda, labai Tave užjaučiu. Tavo mielo rašinio dėka aš ir kiti Alko skaitytojai neakivaizdžiai susipažinome su Tavo seneliu. Tu priartinai Jį ir Jo gyvenimą prie mūsų. Tegul būna šviesios protėvių Dausos Adomui Juršėnui. Visi ten išeisime. Ir tikiuosi susitiksime. Stiprybės Tau Goda ir visiems kam buvo artimas Adomas Juršėnas.
Partizanai nemiršta. Jie gyvens, kol plaka bent vieno tikro lietuvio širdis.
Užuojauta Godai. Geri Žmonės nemirša kartu su kūnu – jie lieka savo artimuosiuose.
Ačiū, Goda už gražius žodelius. Gal todėl, kad ir aš Vajuonyje panardau, galvoju taip, kaip Tu. Man tokie gražūs tie žmonės, iškentėję sunkius laikus, o moka džiaugtis ir šypsotis. Tokios geros jų akys. Stiprybės Tau netekus senelio. Aš užaugau Beržijos kaime, kitam krante to paties Vajuonio. Mane geroji mano bobutė Antanina augino ir austi išmokino. Esu valstybės tarnautoja, bet savo pomėgio tautodailei neatsisakau ir audžiu laisvalaikiu dainuodama. Kaip gražiai aprašei mūsų kraštą, tiesa, labai smagios gegužinės buvo Gaureliuose, kai jauna buvau, o dabar jau 50-metį atšvenčiau-nebešoku. Ko gero ir nebūna jau vakaruškų jūsų kaime.
Gražus tas Vajuonis: http://static.panoramio.com/photos/original/46294060.jpg
O mano tėviškė irgi netoliese Papiškių kaime. Linkėjimai Godai, Birutei ir visiems iš šių kraštų kilusiems.
Dėkui, Goda. Su malonumu perskaičiau Tavo šiltą ir informatyvų, lietuvių mentalitetą atskleidžiantį rašinį. Jis parodo ne tik Tavo Senelio, bet ir Tavo branginamas vertybes, kurios nesensta ir nepraranda prasmės. Kokiu būdu šį rašinį paleisti po visą Lietuvos padangę, kad jį galėtų paskaityti ir komp. neturintys lietuviai?
Labai ačiū už linkėjimus ir užuojautas. Dar vis nesusitaikiau su ta mintimi. Nuvažiuoju į kaimą, nueini į Senelio kambarį, o ten tuščia…
Gerb. Antanai,
labai malonu, kad patiko. Šis rašinys išspausdintas Ignalinos rajono laikraščiuose, patalpintas Alkas.lt ir tinklapyje Ignalinietis.lt ir tai tik mano trečias rašinys, tikrai nesitikėjau tiek daug pasiekti.
Gerb. Birute,
džiaugiuosi, kad patiko. Pamenu, ir Senelis kada pasakojo apie Gaurelių kaime vykstančias gegužines. Tikrai linksma būdavo.
mano mama kilusi is gaureliu gudelyte maryte jau mirusi as ten praleidau visa savo vaikyste .Faina buvo skaityti .Kai vaziuojam pro saly vajuony pasimaudom
Man irgi malonu skaityti, nes aš iš Papiškės kaimo Švenčionių – Ignalinos paribyje šalia Didžiasalio. Mielos vietos 🙂