V. Jonaitis. Siekiai „aneksuoti“ Vilniaus kraštą (24)

Alkas.lt nuotr.

Pastarojo meto kai kurių Lenkijos politikų pasisakymai, jų emisarų Lietuvoje kalbos ir veiksmai dėl neva lenkų mažumos teisių suvaržymo Lietuvoje, išryškina siekius, kuriuose galima įžvelgti bandymus taikiu būdu „aneksuoti“ Vilniaus kraštą pagal 1919 metais apibrėžtas ribas.

Siekiai sukurti nuo Lietuvos švietimo sistemos atsietą lenkų mokyklų tinklą, įteisinti asmens dokumentuose pavardžių rašymą lenkų kalba, įteisinti vietovardžių ir gatvių pavadinimų rašymą lenkų kalba, pridėjus dar Vilniaus rajono savivaldoje šiuo metu sėkmingai taikomas kliūtis „kitataučiams“ kurdintis jų valdomose teritorijose, sukuria sąlygas išskirti Vilniaus kraštą iš šalies visumos. Atkurti bent menamą, pagal J.Pilsudskio viziją, lenkišką Vidurio Lietuvos Kantoną.

Manau, kad tokie siekiai ir veiksmai yra priešingi ES steigimo sutarties dvasiai ir pasaulinei tautų ir šalių integracijos tėkmei. Jie sukuria socialinę ir politinę įtampą šalies viduje ir komplikuoja Lietuvos – Lenkijos santykius. Jiems neturėtų būti nuolaidžiaujama ar pataikaujama dėl populistinių politinių interesų gaudant rinkėjų balsus. Tikėtina, kad tokiems veiksmams nėra abejinga ir valstybės saugumo tarnyba.

Vienas iš esminių ES steigimo tikslų – sudaryti sąlygas laisvam asmenų judėjimui, skatinti ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių solidarumą. Taigi, Lietuvos lenkai, kaip ir Lenkijos lietuviai turi galimybę laisvai pasirinkti ir savo gyvenamąją vietą. Jeigu jų tautinių, socialinių ar kultūrinių ambicijų nepavyksta realizuoti gimtojoje vietovėje, jie turi galimybę pasirinkti kitą gyvenamąją vietovę ar šalį.

Būtų visiems naudingiau, jeigu Lietuvos lenkų bendruomenės lyderiai ir aktyvistai daugiau pastangų skirtų Lietuvos ir Lenkijos kultūriniams ryšiams gerinti, tarkime Vilniaus ir Krokuvos glaudesniam bendradarbiavimui, lietuvių ir lenkų savitarpio supratimo ugdymui.