Pernai liepos mėnesį Lenkijoje Olštyne vizitavo dabartinis Kryžiuočių ordino magistras Bruno Pliateris. Į Kryžiuočių ordiną Pliateris įstojo 1964 m., o 2000 m. tapo 65-uoju šio ordino vadovu.
Varmijos-Mozūrijos Olštyno universitete ta proga pernai buvo surengta konferencija „Kryžiuočių ordino istorija, ideologija ir veikla – istorijos simboliai“.
Vyskupas magistras Bruno Pliateris pasakojo, jog Ordino būstinė yra Vienoje, savo namus turi Vokietijoje, Italijoje, Slovenijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Ordino vienuoliai vadovauja parapijoms, darbuojasi sielovadoje, turi savo ligonines ir kt.
Po konferencijos vyskupas Bruno Pliateris kartu su arkivyskupu Vojcechu Ziemba vadovavo mišioms Butrynų bažnyčioje, vėliau ir Luktos bažnyčioje, kurią 1407 m. įkūrė Pliaterio pirmtakas Ulrich von Jungingenas, žuvęs Žalgirio kautynėse.
Balduose Magistras aplankė Vyskupų traktą (kelią) ir padėjo atminimo akmenį pirmajam Varmijos vyskupui Anzelmui. Anzelmas 1251 m. pradėjo kurti Varmijos kapitulą. 750 m. to įvykio jubiliejaus proga magistras ir lankėsi Varmijoje.
Liepos 15 d. Didysis Magistras dalyvavo Griunvaldo mūšio 600- tųjų metinių minėjime…
Skaitant tokias žinias, kyla tuntas neramių minčių.
Magistras Pliateris pagerbė vyskupą Anzelmą, padėjusį tvirtinti kryžiuočių nukariavimus?
Atsiverčiau Petro Dusburgo „Prūsijos žemės kroniką“ ir skaitau, kas parašyta 132 puslapyje apie 1251 metus:
„Pats Kristus, kuris ir plaka ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas bei grafas Henrikas iš Švarzburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad negalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir bartai, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė.”
Štai šitoje vis dar krauju garuojančioje žemėje vyskupas Anzelmas kuria nukariautojų bažnyčią, o po 750 metų Kryžiuočių ordino magistras iškilmingai čia padeda atminimo akmenį.
Visai netoli šitos vietos yra garsioji Tolkemita, kurios vardu pasivadino Vokietijos prūsų draugija, netoli – Balga (Honeda), kurioje prieš 1500 metų įvyko Didysis Prūsų susirinkimas, pradėjęs Vaidevučio ir Prutenio prūsišką epochą.
Bet tai nieko nedomina, nesuvirpa sąžinės balsas ir dėl 1 milijono išžudytų baltų kryžiaus karų metu. Juk galima buvo pastatyti ir akmenį už nukankintų prūsų sielas. Bet ir tiek nepakyla ranka.
Dar prisiminkime netoliese esančią Marienburgo (Malborko) pilį. Milžiniška kryžiuočių karinė pilis, pastatyta prūsų žemių nukariavimui įtvirtinti. Aplankykite šią pilį ir jūs nepamatysite beveik nieko apie baisią šios baltų žemės nukariavimo istoriją.
Vaikščiodami po pilį, pamatysite ant sienų kabančius kryžiuočių magistrų ir lenkų ponų bei vyskupų portretus. Tuomet suprasite, kodėl taip mielai Olštyne (prūsiškai Alna Stabs) priimamas kryžiuočių ordino magistras.
Prūsų “stabis” reiškia “akmuo”. Vokiečiai vietovardį pusiau išsivertė į Allenstein – Alnos akmuo. Alna yra kairysis Priegliaus intakas. 1358 m. Algirdas su Kęstučiu mainais į siūlomą Lietuvos krikštą reikalavo atiduoti Lietuvai kryžiuočių žemes nuo Alnos ištakų iki Priegliaus, toliau Priegliaus upe iki Aistmarių, iki Baltijos, toliau Baltijos pakrante iki Rygos. Šiaurinė Lietuvos siena su Livonija turėjusi eiti Dauguvos upe iki Aiviekstės, toliau – Aiviekste iki Lubano ež.
kad ir Lietuviskai ir kūlis ir stabs gali buti suprantamas kaip akmuo (paskolintas slavams kamnis) ar grumstas (sukultas) ar stabas (nejudamas)…tas pats yra su zerkalu, tai yra is slavu atejes senoveje jiems paskolintas zodis žėrkalas (kaip gėralas ar pašalas) reiškias atžeriąs/atspindįs šviesą ar žėrintis/žėrinčius…arba su byloti, tai irgi Lietuviu kalbos zodis tarmiskai (Prusiskai) galis but naudojamas vietoj kalbeti, bet tai tos pacios Lietuviu kalbos tarmiskumai
beje is akmens ir kamienas ir kaminas kilo, nes tie priesaginiai (-ienai, -inai) yra velesni
beje visu zinomas Chronas yra ne kas kitas o Prieglius, o Nemunas buvo pavardinamas Rubonu…labai artimai tam zymiajam Rubikonui
Nemiga turbut reiskusi nerimstancia upela, o Nemunas turbut nesimainancia letokos ir pastovios tekmes, kaip kad Venta reiskusi vinguri, Visincia vis besirangancia besisukancia vaga, Salcia – saltiniuota upele, Merkys – pamirkancia pievas ir pelkes upela, o Neris – panardinancia krantus upele…o vat Prieglius turbut buves Pereiga, kai Persante turbut buvo Pernesanti, pavadinant Dauguva turbut noreta pasakyti kad ji vandeninga, o Veisla, Varta, Vilga, Tenais, Nescia ir Udra yra akivaizdzios
Prakeikta okupacinė krikščionija ir šiandienai su šiurpulingais kryžiais tebesiautėja po LT arealą.
Tačiau, praradusi pagoniškąjį mentalitetą, subrunonakrikščioninta Lietuva, sąžinei, vistik, bundant, sugrįš į savąją Baltiškąją prigimtį.
Kada gi baigsis tie prakeiktos krikščionybės regeneraciniai paveldai ?
Krivis nepatenkintas Kryžiuočių ordino magistru – durnių tuncius
karo kirvis ant ilgo koto buvo zyniu ginklas, o kardas – kariu, tad vertetu krivius vadinti vaidilomis arba zyniais…menturuose yra uzrasytas pagininiskos (nuo paginti) Lietuvos vyriausias vaidilas kilties is Krevos (kareivos) tvirtapilio bebunas kirvaiciu…zodis krivis kaip ir krivicius yra suslavintas kirvytis…siudien kirvis turis ir neigiama samprata, bet ne anuomet
Zinojau, kad tas ordinas egzistuoja. Buvau isitikinus, kad tai koks nors istorinis-kostiuminis klubas.Kataliku baznicia seniausiai turejo pasmerkti sia daugelio tautu krauju susitepusia katalikiska -karine organizacija ir uz jos veikla atsiprasyti, kaip atsiprase uz inkvizicija.Esu sukresta!Ziauri,genocida vykdziusi organizacija graziausiai tebegyvuoja!
Pradėkim nuo to, kad šių ir kitų vatikaninių – okupacinių organizacijų įkvėpėjas, prožydkrikščioniškomis teologinėmis doktrinomis, kaip masalą avinam pažada nebrangiai GAUTI rojų – mainais už viešpatavimą Žemėje.
Tai toks gudrus psichologinis triukas išsilaikymui – ganomiems pademonstruoti ir jėgą.
Mat juodaskvernių “kryžbrolių” klasta yra žinojime, jog 90 proc. žmonių yra nepatenkinti, bet, vistik, paklusnūs už norą pažadui GAUTI.
Krikscionybe tai tinginiu religija nes paciam mastyti nereikia uz tave baznytinkai sugalvoja ir kaip liepia taip turi sokti mulkinimo pazadai ir lieka mulkinimo pazadais jiems tik kitu nuosavybe nusavinti ir terupi nepasiduosim jiems…
Magistro pavardę lietuviškai reikėtų rašyti Pliateris- ta pati giminė.
Vis dėl to tai visai kitas ordinas ir visai kita veikla. Nepertraukiamos tąsos jo veikloje nebuvo. Kas kad simboliai ir pavadinimas tas pats…
Vyskupas Tomkevičius, Bernardinuose – vėl pūdrina žmonėms smegenis.
Tomkevičius ne kiek pūdrina, kiek pūdina.
“Alkas” galėtų paskelbti “įdomiausio” laiško konkursą šiam (ko)laborantui ir “įdomiausiam” prizininkui įsteigti paguodos prizą(ę) – medinę paukštę.
Šiokia tokia cenzrūra, žinoma, turėtų būti.
Pamatytumėt, kiek atsirastų norinčių.
Man atrodo, kad produktiviau būtų Bernardinus tempti į dienos šviesą, nes tas portalpalaikis susiriesdamas dirba savo juodai-raudoną darbą.
Likimo prakeikto “TARP” dvasia – visada Lietuvai nešė kančią. Tačiau, lietuviams užtatai patinka ! CHA.
Pabendravus, dažnai belieka nusistebėti – krikščionis(ė), žiūrėk, esa puspagonis(ė), o pagonis(ė), pasirodo, esa save gerbiantis(i) puskrikščionis(ė).
Tai tokie susimaišę stereo tipai šiandienai.
Kada gi baigsis tie prakeiktos krikščionybės regeneraciniai paveldai ? – Galbūt tada, kai nustos regeneruoti tie stereo tipai.
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš
baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai
jotvingiai (dzūkai). Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų
etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje
Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931
metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir
1920-1939 metais.
5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto
okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
6. …
7. …
8. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Dėkingi už labai sutrumpintą ( extractus ) sąrašą, kol pilnas dar nebaigtas…
Niekur neminėdamas prūsų, kryžiuočių ordino magistras demonstruoja savo nepilnavertiškumo kompleksą
Vargšas kryžiuočių ordino magistras. Jis dar tebejaučia kaltę, kad ordinas masiškai žudė niekuom nekaltus prūsus. Mes baltai jiems tai seniai atleidome. Ką padarysi, buvo. Magistre, nueik išpažinties, katalikams tai nesvetima. Arba jam gėda tai pripažinti. Tada irgi padėtų pokalbis su dvasiniu tėvu. Mintį, kad magistras nežino, jog buvo prievartaujami ir žudomi prūsai, aš atmetu – kryžiuočių ordino magistras visdėlto kažkokį humanitarinį išsilavinimą turėtų turėti. Mintis, kad krikščionių religija yra kažkas svarbesnio už tuometinį prūsų tikėjimą taip pat niekuo neparemta. Net popiežius Benediktas XVI visas religijas rikiuoja į vieną gretą. Tikėjimas žmogui padeda lengviau įveikti įvairius sunkumus.
Vargšas kenčiantis magistras. Užuojauta jam. Jei magistras pakankamai kvailas ir nekenčia, tada užuojauta ordinui.