J.Trinkūnas. Į Prūsų žemes grįžo Kryžiuočių ordino magistras (21)

Kryžiuočių ordino magistras Bruno Pliateris

Bruno Pliateris

Pernai liepos mėnesį Lenkijoje Olštyne vizitavo dabartinis Kryžiuočių ordino magistras Bruno Pliateris. Į Kryžiuočių ordiną Pliateris įstojo 1964 m., o 2000 m. tapo 65-uoju šio ordino vadovu.

Varmijos-Mozūrijos Olštyno universitete ta proga pernai buvo surengta konferencija „Kryžiuočių ordino istorija, ideologija ir veikla – istorijos simboliai“.

Vyskupas magistras Bruno Pliateris  pasakojo, jog Ordino būstinė yra Vienoje,  savo namus turi Vokietijoje, Italijoje, Slovenijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Ordino vienuoliai vadovauja parapijoms, darbuojasi sielovadoje, turi savo ligonines ir kt.

Po konferencijos vyskupas Bruno Pliateris kartu su arkivyskupu Vojcechu Ziemba vadovavo mišioms Butrynų bažnyčioje, vėliau ir Luktos bažnyčioje, kurią 1407 m. įkūrė Pliaterio pirmtakas Ulrich von Jungingenas, žuvęs Žalgirio kautynėse.

Balduose Magistras aplankė Vyskupų traktą (kelią) ir  padėjo atminimo akmenį  pirmajam Varmijos vyskupui Anzelmui. Anzelmas 1251 m. pradėjo kurti Varmijos kapitulą. 750 m. to įvykio jubiliejaus proga magistras ir lankėsi Varmijoje.

Liepos 15 d. Didysis Magistras dalyvavo Griunvaldo mūšio 600- tųjų metinių minėjime…

Skaitant tokias žinias, kyla tuntas neramių minčių.

Magistras Pliateris pagerbė vyskupą Anzelmą, padėjusį  tvirtinti kryžiuočių nukariavimus?

Bruno Pliateris ir jo pirmtakai

Bruno Pliateris ir jo pirmtakai

Atsiverčiau Petro Dusburgo „Prūsijos žemės kroniką“ ir skaitau, kas parašyta 132 puslapyje apie 1251 metus:

„Pats Kristus, kuris ir plaka ir gydo, savo dvasios malonėmis sujaudino kai kuriems kunigaikščiams širdis, tad į Prūsijos žemę įsiveržė Brandenburgo markgrafas 1251 viešpaties metais ir Merzeburgo vyskupas bei grafas Henrikas iš Švarzburgo kitais metais su daugybe karių, o šių paskiri būriai niokodami žygiavo  per minėtųjų atsimetėlių žemes, degindami ir grobstydami, žudydami ir imdami į nelaisvę, kol šie taip buvo nukamuoti, kad negalėjo nė atsikvėpti. Nuo tol pamedėnai, pagudėnai, varmiai, notangai ir  bartai, šitaip viską patvarkius viešpačiui Jėzui Kristui, kurio rankose aukščiausia visų karalysčių valdžia ir teisė, sugrįžo į tikėjimą ir davę broliams įkaitų, iš naujo pasidavė.”

Štai šitoje vis dar krauju garuojančioje žemėje vyskupas Anzelmas kuria nukariautojų bažnyčią, o po 750 metų Kryžiuočių ordino magistras iškilmingai čia padeda atminimo akmenį.

Visai netoli šitos vietos yra garsioji Tolkemita, kurios vardu pasivadino Vokietijos prūsų draugija, netoli – Balga (Honeda), kurioje prieš 1500 metų įvyko Didysis Prūsų susirinkimas, pradėjęs Vaidevučio ir Prutenio prūsišką epochą.

Bet tai nieko nedomina, nesuvirpa sąžinės balsas ir dėl  1 milijono išžudytų baltų  kryžiaus karų metu. Juk galima buvo pastatyti ir akmenį už nukankintų prūsų sielas. Bet ir tiek nepakyla ranka.

Dar prisiminkime netoliese esančią  Marienburgo (Malborko) pilį. Milžiniška kryžiuočių karinė pilis, pastatyta prūsų žemių nukariavimui įtvirtinti. Aplankykite šią pilį ir jūs nepamatysite beveik nieko apie baisią šios baltų žemės nukariavimo istoriją.

Vaikščiodami po pilį, pamatysite ant sienų kabančius kryžiuočių magistrų ir lenkų ponų bei vyskupų portretus. Tuomet suprasite, kodėl taip mielai Olštyne (prūsiškai Alna Stabs) priimamas kryžiuočių ordino magistras.

Kategorijos: Istorija, Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: