Bronislovas Genzelis
Nedidelis laikotarpis skiria Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Jis simbolizuoja mūsų kančias ir gyvybingumą. Kai kurios datos tampa simboliais: lietuvių tautai tokios esti Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji.
Pirmoji byloja apie Lietuvos valstybės atgijimą, praėjus šimtmečiams, antroji – apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Jos primena ir tai, kad 1927 metų vasario 16 dieną mirė Jonas Basanavičius, o 2011 metų vasario 16-ąją – Justinas Marcinkevičius. Be to, Just. Marcinkevičius ir gimė kovo 10 dieną. Abu šie vyrai buvo mūsų atgimimo šaukliai. Šie metai ypatingi ir tuo, kad siekiama sumenkinti lietuvių tautos iškovojimus tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais.
Analizuoji šiųmetinę mūsų intelektualinę būseną ir susimąstai: kodėl Lietuvoje yra tiek žmonių, ir dar save vadinančių intelektualais, kurie ne tik nenori būti lietuviai, bet ir girdėti Lietuvos vardo. Bene ryškiausiai šias nuotaikas atskleidė švenčių proga 2011 metų vasario 16 dieną internetiniame dienraštyje Vilis Normanas straipsnyje „Kas yra Lietuva?“ Jo atsakymas – Lietuva fikcija, be realaus turinio.
Autoriui „neįtikėtinai skamba teiginys, kad lietuviai vasario 16-ąją švęs Nepriklausomybės dieną. Iš tiesų Sąjūdis nebuvo kovos už laisvę klubas. Tai buvo nacionalistų suburtas dramos būrelis, kuriam atrodė, kad meilė savo tėvynei – tai meilė ne Sovietų Sąjungai, o Lietuvai. Tik kas yra Lietuva?“ Ar galima atkurti tai, ko nėra, mąsto V. Normanas. Jis teigia, kad lietuviai – nacionalistai, ir klausia: „Ar tikrai mes niekuo nesiskiriame nuo hitlerinės Vokietijos ir laikome save pranašesniais už kitas tautas?“
Tokių kaltinimų net disidentams neišdrįso mesti brežneviniai kagėbistai. O dabartinės Lenkijos ir Rusijos žiniasklaidoje ne kartą išgirsti, jog lietuviai pernelyg maža tauta, kad ji būtų pajėgi būti suvereni (reikalinga jai globa). Leonidas Donskis, Šarūnas Liekis, Vilis Normanas ir Co plauna lietuvybės, valstybės pamatus ir dar šaukia: „Lietuviai netolerantiški!“
Taip, aš su artimaisiais bičiuliais priklausiau tam „nacionalistų dramos būreliui“. Taip, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams svarbiausias siekis buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Jeigu taip, mes buvome nacionalistai ir anksčiau: kelis dešimtmečius iki nepriklausomybės atgavimo ant Jono Basanavičiaus, Povilo Višinskio ir kitų garbingų Lietuvos vyrų kapų deginome žvakutes, nes jie mums – Lietuvos valstybingumo simboliai.
Man likimas lėmė gimti vasario 16 dieną. Bendraminčiai susirinkdavo lyg ir švęsti gimtadienio, bet tai buvo priedanga būties apmąstymams. Ateidavo Romualdas Ozolas, Gražina ir Marcelijus Martinaičiai, Leonarda ir Bronius Kuzmickai, Ingė Lukšaitė, žurnalistė Birutė Mackonytė, žurnalistas Kęstutis Demskis ir kiti bičiuliai. Visų lūkesčiai buvo identiški: kaip išsaugoti Lietuvos kultūrą.
Nepriklausomybė atkurta. Deja, pasirodo, ne visiems, kurie pase įsirašo „lietuvis“, ji reikalinga. Ar ne dėl to siekiama iš paso išbraukti šią grafą? Čia nenuilstamai darbuojasi teisingumo ministras Remigijus Šimašius, siūlydamas įstatymo pataisą, pagal kurią valstybės vėliavos iškėlimas būtų privatus reikalas.
Jau antrus metus Vasario 16 dienos valstybinis minėjimas keičiamas labdaros koncertu. Verčiama pamiršti, su kokiu patosu 1989-aisiais po daugelio metų vėl viešai buvo švenčiama Vasario 16-oji. Stebimės, kad silpnėja jaunimo patriotizmas. Iš kur jo semtis, kai to jausmo neturi aukščiausi Lietuvos pareigūnai, o anksčiau minėti asmenys, kuriems Lietuva – tuščia sąvoka, rengia Lietuvos diplomatus. Kas tada skatins meilę tėvynei, jei vos ne kiekvienas patriotizmo virptelėjimas įvardijamas kaip nacionalizmas, kai reikalaujama gerbti kitus ir niekinti save?
Jeigu tokios nuotaikos būtų vyravusios prieš imperijos griūtį, vargu ar šiandien būtume turėję nepriklausomą Lietuvą. Naujai žvelgiu į Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus, Broniaus Vaitkevičiaus tipo veikėjus. Tada buvau tikras, kad jie tarnauja imperijai arba iš baimės, arba dėl skalsesnio duonos kąsnio. Juk jų pozicijos niekuo nesiskiria nuo mūsų įvardijamų „didvyrių“. Tik tada tikėjome, jog žinome, kam jie tarnauja. Dabar atsakymas skendi miglose. Nematau jokio skirtumo tarp ankstesnių internacionalistų ir dabartinių globalistų: ir vieniems, ir kitiems tauta – atgyvena. Vadinasi, čia rimtesnė problema negu jos suvedimas prie išorinių jėgų vėjų poveikio.
Neseniai sutikau vieną pažįstamą lenkę, gerai mokančią lietuvių kalbą, viešinčią Vilniuje. Viešnia buvo skaičiusi tokių mūsų rašėjų kūrybą. Paklausiau, ar jos tėvynėje galimi tokie rašiniai apie lenkus ir Lenkiją. Ji atsakė: „Su tokiu rašeiva nesisveikintų kaimynai, pažįstami perbėgtų į kitą gatvės pusę…“
Parašykite komentarą