Nedidelis laikotarpis skiria Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Jis simbolizuoja mūsų kančias ir gyvybingumą. Kai kurios datos tampa simboliais: lietuvių tautai tokios esti Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji.
Pirmoji byloja apie Lietuvos valstybės atgijimą, praėjus šimtmečiams, antroji – apie Lietuvos valstybės atkūrimą.
Jos primena ir tai, kad 1927 metų vasario 16 dieną mirė Jonas Basanavičius, o 2011 metų vasario 16-ąją – Justinas Marcinkevičius. Be to, Just. Marcinkevičius ir gimė kovo 10 dieną. Abu šie vyrai buvo mūsų atgimimo šaukliai. Šie metai ypatingi ir tuo, kad siekiama sumenkinti lietuvių tautos iškovojimus tiek 1918-aisiais, tiek 1990-aisiais.
Analizuoji šiųmetinę mūsų intelektualinę būseną ir susimąstai: kodėl Lietuvoje yra tiek žmonių, ir dar save vadinančių intelektualais, kurie ne tik nenori būti lietuviai, bet ir girdėti Lietuvos vardo. Bene ryškiausiai šias nuotaikas atskleidė švenčių proga 2011 metų vasario 16 dieną internetiniame dienraštyje Vilis Normanas straipsnyje „Kas yra Lietuva?“ Jo atsakymas – Lietuva fikcija, be realaus turinio.
Autoriui „neįtikėtinai skamba teiginys, kad lietuviai vasario 16-ąją švęs Nepriklausomybės dieną. Iš tiesų Sąjūdis nebuvo kovos už laisvę klubas. Tai buvo nacionalistų suburtas dramos būrelis, kuriam atrodė, kad meilė savo tėvynei – tai meilė ne Sovietų Sąjungai, o Lietuvai. Tik kas yra Lietuva?“ Ar galima atkurti tai, ko nėra, mąsto V. Normanas. Jis teigia, kad lietuviai – nacionalistai, ir klausia: „Ar tikrai mes niekuo nesiskiriame nuo hitlerinės Vokietijos ir laikome save pranašesniais už kitas tautas?“
Tokių kaltinimų net disidentams neišdrįso mesti brežneviniai kagėbistai. O dabartinės Lenkijos ir Rusijos žiniasklaidoje ne kartą išgirsti, jog lietuviai pernelyg maža tauta, kad ji būtų pajėgi būti suvereni (reikalinga jai globa). Leonidas Donskis, Šarūnas Liekis, Vilis Normanas ir Co plauna lietuvybės, valstybės pamatus ir dar šaukia: „Lietuviai netolerantiški!“
Taip, aš su artimaisiais bičiuliais priklausiau tam „nacionalistų dramos būreliui“. Taip, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariams svarbiausias siekis buvo Lietuvos valstybingumo atkūrimas. Jeigu taip, mes buvome nacionalistai ir anksčiau: kelis dešimtmečius iki nepriklausomybės atgavimo ant Jono Basanavičiaus, Povilo Višinskio ir kitų garbingų Lietuvos vyrų kapų deginome žvakutes, nes jie mums – Lietuvos valstybingumo simboliai.
Man likimas lėmė gimti vasario 16 dieną. Bendraminčiai susirinkdavo lyg ir švęsti gimtadienio, bet tai buvo priedanga būties apmąstymams. Ateidavo Romualdas Ozolas, Gražina ir Marcelijus Martinaičiai, Leonarda ir Bronius Kuzmickai, Ingė Lukšaitė, žurnalistė Birutė Mackonytė, žurnalistas Kęstutis Demskis ir kiti bičiuliai. Visų lūkesčiai buvo identiški: kaip išsaugoti Lietuvos kultūrą.
Nepriklausomybė atkurta. Deja, pasirodo, ne visiems, kurie pase įsirašo „lietuvis“, ji reikalinga. Ar ne dėl to siekiama iš paso išbraukti šią grafą? Čia nenuilstamai darbuojasi teisingumo ministras Remigijus Šimašius, siūlydamas įstatymo pataisą, pagal kurią valstybės vėliavos iškėlimas būtų privatus reikalas.
Jau antrus metus Vasario 16 dienos valstybinis minėjimas keičiamas labdaros koncertu. Verčiama pamiršti, su kokiu patosu 1989-aisiais po daugelio metų vėl viešai buvo švenčiama Vasario 16-oji. Stebimės, kad silpnėja jaunimo patriotizmas. Iš kur jo semtis, kai to jausmo neturi aukščiausi Lietuvos pareigūnai, o anksčiau minėti asmenys, kuriems Lietuva – tuščia sąvoka, rengia Lietuvos diplomatus. Kas tada skatins meilę tėvynei, jei vos ne kiekvienas patriotizmo virptelėjimas įvardijamas kaip nacionalizmas, kai reikalaujama gerbti kitus ir niekinti save?
Jeigu tokios nuotaikos būtų vyravusios prieš imperijos griūtį, vargu ar šiandien būtume turėję nepriklausomą Lietuvą. Naujai žvelgiu į Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus, Broniaus Vaitkevičiaus tipo veikėjus. Tada buvau tikras, kad jie tarnauja imperijai arba iš baimės, arba dėl skalsesnio duonos kąsnio. Juk jų pozicijos niekuo nesiskiria nuo mūsų įvardijamų „didvyrių“. Tik tada tikėjome, jog žinome, kam jie tarnauja. Dabar atsakymas skendi miglose. Nematau jokio skirtumo tarp ankstesnių internacionalistų ir dabartinių globalistų: ir vieniems, ir kitiems tauta – atgyvena. Vadinasi, čia rimtesnė problema negu jos suvedimas prie išorinių jėgų vėjų poveikio.
Neseniai sutikau vieną pažįstamą lenkę, gerai mokančią lietuvių kalbą, viešinčią Vilniuje. Viešnia buvo skaičiusi tokių mūsų rašėjų kūrybą. Paklausiau, ar jos tėvynėje galimi tokie rašiniai apie lenkus ir Lenkiją. Ji atsakė: „Su tokiu rašeiva nesisveikintų kaimynai, pažįstami perbėgtų į kitą gatvės pusę…“
Siūlau visiems tautiškai mąstantiems, nepriklausomai nuo jų politinių pažiūrų ir požiūrių į valstybės valdymo formas, visada rašyti taip, kaip parašyta Lietuvos Konstitucijoje:
– Lietuvos Valstybė,
– Lietuvių Tauta.
Visada ir visur šiuos žodžius rašykime tik iš didžiųjų raidžių, taip parodydami savo pagarba šioms dviems mūsų bendroms pamatinėms vertybėms.
O trečia mūsų bendra pamatinė vertybė yra Lietuvių Kalba!!!!
Kadangi labai gerbiu poną Genzelį už jo darbus Lietuvai, tai nedrįstu jam prieštarauti, tačiau padiskutuoti būtų visai įdomu, nes manau, kad iš esmės nesame skirtingos nuomonės apie nacionalizmą.
Šiandien šis žodis, man atrodo, turėtų būti priimtas pagal jo visą tikrąją reikšmę. Todėl šiandien jis jau negali skambėti mums taip, kaip jis mums skambėjo, kai buvome aneksuoti, o mūsų šalies okupantai mūsų norą turėti laisvą savo Tėvynę traktavo kaip mūsų nacionalizmą. Tada juk puikiai supratome, kodėl jie taip mus vadina. Supratome, kad jie tyčia ima netinkamą žodį nusakyti mūsų patriotiškumui, tautiškumui. Ir jie tai puikiai suprato, nes žinojo šio žodžio tikrąją, neigiamą reikšmę ir tyčia mus taip vadino, kad pažemintų ne mus pačius mūsų akyse, o mus svetimųjų akyse ir protuose. Todėl tada ir man pasakymas, jog esu nacionalistė buvo kaip pagyrimas, kaip malonus pripažinimas, kad okupantui esu baisi ir jis griebiasi net melo, šantažo, vartoja ne tuos, netinkamus ir neteisingus žodžius, kad bent kaip nors mane pažemintų.
Šiandien nenoriu būti vadinama nacionaliste, nenoriu, kad mane, laisvos Lietuvos pilietę, lietuvę, savo šalies pripažintą šeimininkę kas nors, kas Lietuvoje nesijaučia kaip namie, nors ją laiko savo namais, ją myli, taip vadintų, nes jam pasirodytų, kad save, savo tautybę keliu aukščiau už jo – ne lietuvio, nors čia ir gimusio, ir tebegyvenančio. Šiandien lietuviui nereikia būti nacionalistu, kad pasakytų, jog jis yra Lietuvos patriotas. O Lietuvos patriotais yra ne tik lietuviai. Taigi, patriotiškumas – meilė savo Tėvynei – nėra tik vienos, kad ir didžiauios tos šalies tautos, bruožas. Tai bruožas, kuris yra būdingas kiekvienam savo Tėvynę mylinčiam žmogui, nepriklausomai nuo to, ar jis Lieuvos lietuvis, ar rusas, ar lenklas, ar žydas… Lietuva yra Tėvynė juk ne vien lietuviams.
Patriotiškumui parodyti, išsakyti nereikia nei garsių, nei skambių, nei labai prasmingų, išmintingų, pompastiškų žodžių. Apskritai, žodžiai apie Tėvynę turi būti tik nuoširdūs, paprasti, tikri. Daugiausia apie žmogaus meilę Tėvynei, žmogui, gamtai pasako jo darbai.
Vilius Normanas ir man yra, švelniai tariant, keistas rašinėtojas (jį tik iš jo straipsnių lryte ir tepažįstu). Jo vienam rašiniui irgi esu rašiusi viešą atsakymą, bet prie jo Co jokiu būdu nepriskirčiau, tarkim, Leonido Donskio.
Jei trumpiau, tai norėjau parašyti tik tiek, kad apskritai, nacionalizmas neturi jokio gero turinio, bet okupacijos (nelaisvės) sąlygomis, daug kas keičiasi – kas neleistina, net laikoma nusikaltimu, lasvės sąlygomis, tampa pateisinama veika nelaisvės sąlygomis. Carinės priepaudos metais buvo būtina bet kokiais žodžiais, bet kokiom, net išgavotom legendom, kelti žmonių pasididžiavimą savo tauta, jų orumą, nes juos nuolat žlugdė, žemino dėl tautybės, dėl to, kad kalbėjo lietuviškai, kad mokė vaikus lietuviško rašto arba kaip sovietų okupacijos metais, kad nestojo vaikai ir jaunimas į komunistines jaunimo organizacijas, kad vengė santuokų su kitataučiais, kad rinkosi lituanistikos studijas, kad tėvai buvo tremtiniai, o patys gimę Sibire ir pan. Tada mes turėjome kaip nors ginti save bent jau savo pačių akyse, kad nenutautėtume, net nesudvejotume, nesusvyruotume, nepagalvotume, jog lietuviu būti yra kažkas gėdingo, žeminančio.
O šiandien, ačiū Dievui, jau yra kitaip. Šiandien ne kiti mus žemina ar niekina. Šiandien reikia kelti lietuvio orumo, bet ne tiek kaip lietuvio (ne vien jo tautybę pabrėžiant), o, apskritai, kaip žmogaus, kad nustotume galvoti, kad esame blogesni už kitus, kitų tautų žmones. Bet žinojimas, kad nesi blogesnis jokiu būdu nereiškia manymo, kad esi geesnis už kitus. Ne, esi toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, ir gali savo Tėvynėje susitvarkyti taip, kaip susitvarkė savo namuose vokiečiai, anglai, ar bet kokios kitos žmoniškai gyvenančios šalies žmonės.
Tarkim, Vokietija kaip tik suklestėjo tik tada, kai atsisakė savo nacionalizmo, kai pripažino, kad ji nėra išrinktoji ir už kitas geresnė tauta. Tik tada, kai sugebėjo atgaivinti savo žmogiškumą, ne tautiniu pagrindu grįstą orumą. Ir būtent netgi po to, kai visas pasaulis vos ne keiksmažodžiu laikė žodį “vokietis”, nes jį tapatino su žodžiu “nacis”. Po to, kai savo šalyje lygiais laiko ir pripažįsta visų tautų, čia gyvenančių, žmones, o kartu ir duodama aiškų toną visiems naujiesiems savo bendrapiliečiams – Vokietija turi savo kalbą, savo istoriją, savo tradicijas, šventes ir visa tai turi būti toleruojama ir visų kitų tautų Vokietijos gyventojjų. Stengiantis ne asimiliuoti kitų tautų žmones su vokiečiais, o padėti jiems integruotis į Vokietijos valstybės gyvenimą – jie privalo priimti tai, kas būtina gyvenant Vokietijoje, vokiško, bet neprivalo atsisakyti, to savito, tautiško, kas nesikerta su Vokietijos valstybės interesais.
Kas iš žinomų visuomenės veikėjų lietuvius laiko geresniais už kitus, ar net “išrinktąja tauta”? Galite tokius nurodyti konkrečiai? O jeigu tokių ir atsirastų, kiek jie atstovauja lietuvių bendrą nusiteikimą? Ar nemanote, ponia Elena, kad tie nuolatiniai perspėjimai dėl to lietuviams neva gręsiančio laikymo save geresniais, protingesniais ir pan., tėra tik jūsų pačios kompleksas, “idėja fix”, neleidžianti jums pamatyti realios situacijos?
Poniai Elenai
Nepainiokite tarptautinio termino “nacionalistas” ir “nacionalizmas” tikrosios europinės reikšmės su ta “moskališka” reikšme, kurią jiems “suteikė” rusiška- sovietinė imperinė propaganda.
Tai jau seniai pastebėjo ir patys rusai:
Национализм
Источник –
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9D%D0%B0%D1%86%D0%B8%D0%BE%D0%BD%D0%B0%D0%BB%D0%B8%D0%B7%D0%BC
Материал из Википедии — свободной энциклопедии
Национализм в России
В современном русском языке наиболее употребительное значение слова «национализм» отличается от описываемой в данной статье идеологии и по смыслу приближается к шовинизму и ксенофобии.
Оно имеет выраженный негативный оттенок и делает акцент на превосходстве своей нации, национальном антагонизме и национальной замкнутости.
Русская языковая традиция также приравнивает понятие «нация» к этничности.
Это связано, с одной стороны, с тем, что Россия в целом слабо знакома с идеологией национализма, а с другой стороны, с намеренным искажением принятого в мире значения этого термина царским и советским режимами.
Следствием является подмена терминов, которую в своих целях используют как противники национализма, так и сторонники национального антагонизма[27].
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo:
nacionalist|as, ~ė dkt. (2)
nacionalizmo šalininkas
nacionalizmas (2)
1. ideologija ir politika, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu.
2. judėjimas, kuriuo siekiama suvienyti žmones kalbos, kultūros, etninių ir kt. ryšių pamatu.
Taigi, žodis “nacionalizmas” turi dvi reikšmes, kurios, kaip matome, yra labai skirtingos. Todėl siūlyčiau, nusakant antrąją šio žodžio reikšmę, vartoti kitą, dviprasmybių nesukeliantį žodį
patriotizmas (2)
atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, savo tautai,
o dar geriau būtų vartoti dar lietuiviškesnę ir gražesnę šio žodžio formą – patriotiškumas.