Kraštovaizdžio archeologija (III) (0)

„Mokslo Lietuvos“ 2010 m. lapkričio 23 d. Nr. 22 (444) 

Šereitlaukio milžinkapis

Šereitlaukio milžinkapis

Kraštovaizdžio archeologija. Kas tai yra ir kokias galimybes teikia tyrinėtojams 

Humanitarinių mokslų daktarai Valdemaras Šimėnas ir Gintautas Vėlius su trijų šalies mokslo institucijų dar dešimčia archeologų nuo 2008 m. vykdo projektą „Kultūrinio kraštovaizdžio raida archeologijos ir gamtos mokslų duomenimis ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS“. 

Projektą finansavo Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas (dabar Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas) pagal prioritetinę kryptį „Tautinio identiteto išsaugojimas globalizacijos sąlygomis“. 

Mūsų pašnekovas V. Šimėnas yra Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vedėjas, o G. Vėlius – Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos Mokslinių tyrimų skyriaus vedėjas. Aptariame mokslinę, kultūrinę ir visuomeninę atlikto projekto reikšmę.   

Baltiškoji tematika archeologijoje  

Mokslo Lietuva. Kokių šalių tyrinėtojai toliausiai pažengę kraštovaizdžio archeologijos tyrinėjimuose? 

Valdemaras Šimėnas. Švedai, danai, vokiečiai tuose tyrinėjimuose yra labai panašaus, t.y. labai aukšto, lygio. Šių ir kitų Vakarų šalių archeologija turi senesnes tradicijas bei gerokai skiriasi nuo mūsų archeologijos. Buvome smarkiai nuo kitų šalių atsilikę. Atsimenu su kokiu pavydu 1998 m. pirmosios Vilniaus universiteto archeologų išvykos į Švediją metu klausėme švedų archeologo Ingmaro Jansono pasakojimų apie kraštovaizdžio archeologiją Švedijoje, lankėme kasinėjamus paminklus, matėme jų naudojamą įrangą. Vėliau teko stebėti danų ir vokiečių archeologų darbus. Tiesa pasakius, to meto lygio, nei metodinio, nei ypač techninio ir šiandien nepasiekėme. Teko dalyvauti keliuose Pasaulio archeologų kongresuose. Pagal juose skaitytus pranešimus ir man prieinamą literatūrą nepasakyčiau, kad anglosaksai ar amerikonai šioje srityje pirmautų. Archeologinio kraštovaizdžio linkme per pastarąjį dešimtį gerokai pasistūmėjo Rusijos archeologai, neblogai atrodo lenkai ir estai. Laimei, iš Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo (dabar Lietuvos mokslo tarybos Mokslo fondas) pavyko gauti finansavimą dviem projektams: prieš šešerius metus pradėjome pirmąjį – „Archeologinių lituanistikos išteklių sąvado sudarymas ir skaitmeninimas ARCHEOLITAS“ (jis vykdomas ir šiandien, projektui vadovauja Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (vadovas Aleksiejus Luchtanas). Apie projekto eigą ir pasiektus rezultatus galėtų būti įdomi atskiro „Mokslo Lietuva“ numerio pokalbio tema, o 2008 m. ėmėmės antrojo – ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS. 

Pirmajam projektui vykstant 2004-2010 m. užsienio šalyse ieškojome archivalijų ir muziejinių vertybių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva. Susipažinome su svarbiausiais Lenkijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių ir Rusijos muziejais, tyrinėjome archyvinę medžiagą. Bendraudami su tų šalių muziejininkais ir archeologais užmezgėme daug naujų ryšių, susidarėme bendrą tų kraštų muziejuose saugomo paveldo vaizdą. Pamatėme, kokią literatūrą, metodus ir įrangą turi ir naudoja mūsų užsienio kolegos. Dabar į tuos muziejus jau gali vykti jaunesnės kartos mokslininkai, konkrečių temų tyrinėtojai, žinodami, kur ir kokių mums rūpimų vertybių esama. Taigi pagal mūsų pirmąjį projektą medžiaga jau apdorojama. Vykdydami antrąjį projektą „Archeokraštovaizdis“ didelį žingsnį žengėme ir mes. Svarbiausia, kad jau turėjome pirmojo projekto metu susidarytą viziją, ryšių ir patirties. Priminsiu, kad viena iš Klaipėdos universiteto specializacijų taip pat yra Kraštovaizdžio archeologijos tyrinėjimai. Kol kas dirbome atskirai, todėl apie jų darbus šiame pokalbyje neminėsiu, tik galiu užtikrinti, kad ateityje mūsų ryšiai gerokai sustiprės. Tai parodė šių metų vasarą bendri mūsų, Klaipėdos universiteto ir vokiečių iš Frankfurto prie Maino darbai Vilkyškių-Šereitlaukio apylinkėse. Kaip minėjau, vilniečiai, kernaviškiai ir klaipėdiškiai jau esame įtraukti į dvi bendras su vokiečių archeologais projektų paraiškas. Ar bus suteiktas finansavimas – tai jau kitas klausimas. 

ML. Kiek baltiškoji tematika šiandien populiari tarp užsienio šalių archeologų? 

V. Šimėnas. Labai populiari, ypač daug dirba Rusijos archeologai. Pradėjus tiesti Baltijos jūros dujotiekį „Nord Stream“ Sembos pusiasalyje Kaliningrado srityje imta įrenginėti dujų saugyklas. Archeologiniam statybvietės ištyrimui skiriamos milžiniškos lėšos, ten dirba ir bene geriausios Rusijos archeologų pajėgos taip pat Vokietijos archeologai. Rusai turi labai stiprų archeologijos mokslo potencialą ir geras galimybes. Jeigu pavartysime paskutiniuosius Rusijos archeologijos leidinius, straipsnių rinkinius, tai įsitikinsime, kad vyrauja baltiškoji tematika. 

Jeigu pasidomėtume Sankt Peterburgo universiteto žymaus archeologo profesoriaus Marko Ščiukino (1937–2008 m.) darbais, tai įsitikintume, kad tame universitete baltiškajai tematikai buvo ir tebėra skiriamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, studentai seminaruose naudodami Taurapilio kunigaikščio kapo (Utenos rajonas) radinius, pagal chronologinius radinių indikatorius ir to kapo radinių analogijas Europoje, mėgina nustatyti tikslią kapo datą. Iškyla nemaža sunkumų, nes kape rasta daug dirbinių iš įvairių Europos vietų. Archeologas Adolfas Tautavičius, tyrinėjęs šio pilkapyno palaidojimus, juos datavo V a. pabaiga ir VI a. pradžia. Taigi jeigu mes kai kurias radimvietes datuojame kelių amžių tikslumu, tai amžiną atilsį M. Ščiukino studentai nustato, pavyzdžiui, kelių dešimtmečių tikslumu. O konkrečiai Taurapilio kapas datuojamas 490 metais. 

ML. Remiasi aptinkamais papuošalais? 

V. Šimėnas. Papuošalais, kapų kompleksais su monetomis, analogijų paieškomis su kitais regionais, kur aptikti panašūs papuošalai ir monetos. Studentams dėstau radinių chronologijos, tipologijos nustatymo metodus ir galiu pasakyti, kad tai nepaprastai įdomus ir labai plačias galimybes atveriantis mokslas. Daugiau galimybių atsirado, kuomet pradėjome modernius projektus, ėmėme naudoti naujas darbo priemones.  

Archeologams vis tenka bėgti paskui važiuojantį traukinį  

Gintautas Vėlius. Archeologams atsivėrė labai plačios technologinės galimybės, bet mes tiesiog nespėjame visų jų panaudoti. 

V. Šimėnas. Jaunoji archeologų karta, net studentai, jau seniai tomis naujovėmis domisi ir neblogai išmano, nes jiems prieinama literatūra, ypač anglų kalba. Bet kyla problemų su rusų ir vokiečių kalba. Dėstau Prūsijos archeologijos kursą, bet savo studentams negaliu pateikti literatūros rusų kalba – dauguma šios kalbos nemoka. Vokiškai didžioji dalis dar paskaito, o anglų kalba literatūros nedaug. Dar viena blogybė – mūsų archeologų naudojamos pasenusios ar nelegalios kompiuterinės programos. Kalbu apie GIS programas, kartografinius pagrindus. Taigi, mūsų projektas leido įsigyti bei atnaujinti ar legalizuoti naudotas programas. 

ML. Šiems studentams lieka tikėtis, kad Rusija vis sparčiau vesternizuosis, daugiau mokslinės literatūros leis ir užsienio kalbomis. 

V. Šimėnas. Didelės tautos sugeba labai greitai rasti joms priimtinus bendravimo būdus, tuo įsitikinau projekto ARCHEOLITAS metu lankydamasis Rusijos Valstybiniame istorijos muziejuje Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Tame muziejuje daug lietuviškų ir baltiškų eksponatų. Muziejaus darbuotojai pasakojo apie jų bendrus projektus su vokiečiais (kad ir „Merovingų“ projektas). Didelių tautų didelės galimybės, todėl šia prasme mums sudėtingiau. Tikimės, kad bus suteiktas finansavimas ir galėsime dalyvauti bendrame leidybos projekte su Vokietijos, Rusijos ir Estijos archeologais. Beje, ligi šiol su estų archeologais visada puikiai rasdavome bendrą kalbą. 

ML. Ar galima teigti, kad naujos technologijos ir tarptautinis bendradarbiavimas archeologijos mokslą išveda į visai naują kokybinį veiklos etapą? 

V. Šimėnas. Pasakyti galima, bet kartu tenka apgailestauti, kad visos tos galimybės mus pasiekia gerokai pavėluotai. Jeigu ne projektai ARCHEOLITAS ir ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS, tai ir šiandien dirbtume su kastuvu, pieštuku ir popieriaus lapu. 

G. Vėlius. Yra ir dar viena didelė problema. Pasakyčiau, kad 98 proc. visų archeologijos tyrinėjimų atliekame paveldosaugos sumetimais, kai reikia kuo skubiau ištirti užstatomas teritorijas, o ne siekiant mokslinių tikslų, atrasti ar patikrinti kažką mums nežinoma, tačiau labai svarbaus. Dabar kasama ten, kur turi būti nutiesti kabeliai, pradedami kloti pamatai, tiesiami keliai ir pan. 

V. Šimėnas. Neliko tikslinio tyrimų finansavimo ir tai viena iš archeologijos mokslui daromų blogybių. Priešokiais tyrinėjant statybviečių teritorijas, iškastus radinius registruojant ir atiduodant į muziejų saugyklas, niekas nesuinteresuotas tuos radinius toliau tyrinėti, aprašyti, atlikti apibendrinimus. Rastoji medžiaga neištyrinėta taip ir nugula į muziejų saugyklas. Lietuvos istorijos instituto ir didesnių universitetų pareiga būtų ištirti tų kasinėjimų medžiagą, ją susisteminti ir apibendrinti. Gerai Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate dirbančioms nemažoms archeologų pajėgoms, o ką daryti mažesnio masto objektuose? 

G. Vėlius. Kasmet archeologiniams tyrinėjimams atlikti išduodama apie 200 leidimų, tuose objektuose kasinėjimo darbus atlieka apie 70 archeologų. O kur jų tyrinėjimų rezultatai? 

Kur prasideda archeologija  

ML. Didesnę lėšų dalį tyrinėjimams archeologai tikriausiai gauna iš bendrovių, statančių įvairius statinius, tiesiančių kelius, atliekančių kitus žemės darbus? 

V. Šimėnas. Dabartiniai paminklosaugos įstatymai suformuluoti taip, kad dėl lėšų žvalgomiesiems archeologiniams tyrimams kaskart tenka tartis su kiekviena atskira bendrove. Priversti bendroves skirti pinigų tyrimams mes neturime jokios galios. Lietuvos archeologijos draugija nuolat rašo protestus dėl prarandamo kultūros paveldo, kreipiasi į Valstybinę paminklosaugos komisiją, bet archeologai nuolat klimpsta biurokratiniame klampsmėlyje. Miestuose paveldo niokotojai greičiau pastebimi, visuomenė greičiau reaguoja ir kai ką dar pavyksta išsaugoti, bet ką daryti periferijoje? Gerai, kad randame bendrą kalbą su kelininkais ar didesnių objektų statytojais, bet visų statybviečių nesužiūrėsi. 

Kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Rusijoje, Estijoje – paveldosaugos įstatymai daug griežtesni. Jie vykdomi, todėl atsiranda ir naujų atradimų. Prieš 10 metų Kaliningrado mieste jokie archeologiniai tyrinėjimai išvis nebuvo vykdomi, ko gero pirmus kasinėjimus atliko mūsų jau ne kartą minėtas Vladimiras Kulakovas, kai Kaliningrade buvo statoma nauja benzino kolonėlė. Jo straipsnis apie kasinėjimo radinius buvo paskelbtas žurnale „Lietuvos archeologija“. Dabar reikalai pajudėjo iš mirties taško: be archeologinių tyrimų ar priežiūros Kaliningrade jau nieko nepastatysi. Tuo tarpu Lietuvos miestuose statomi didžiuliai prekybos centrai, bet jokių tyrinėjimų neatliekama. Tik aptikus naujus paveldo objektus pasitelkiami archeologai. 

ML. Kokius žemės kasimo darbus turėtų prižiūrėti archeologas? 

Pagal tarptautines konvencijas viskas, kas yra po žeme, yra archeologinių tyrinėjimų objektai. Visa, ką archeologiniais metodais atkasame sudaro archeologiją. Kai kas įsivaizduoja, kad archeologijos specialistams rūpini tik seni kultūriniai sluoksniai, pavyzdžiui, jei tai XIX ar XX a. jau mojama ranka. Tai visiškas nesupratimas, kas yra archeologija. Labai liūdna, bet projektuotojai, net architektai, kartais stengiasi apeiti paveldosaugos įstatymus. Juk tame pačiame Gedimino prospekte Vilniuje, atliekant grindinio dangos rekonstrukciją, archeologui buvo grasinama: jeigu būsi labai principingas, rytoj gali netekti darbo. Statybininkams kartais knieti kuo greičiau aptiktus radinius užkasti, kol visuomenė nesukruto. 

G. Vėlius. Paveldo vertės suvokimas dar labai menkas, ir tai atsiskleidžia tiek nelegaliuose tyrinėjimuose, tiek „juodojoje“ archeologijoje. Skandinavijos kraštuose tokie dalykai išvis būtų nesuprantami ir neįmanomi, nes nuo vaikystės kiekvienas pilietis įsisąmonina, kad paveldas – tai visos tautos vertybė. 

V. Šimėnas. Turėčiau patikslinti, kad archeologinė priežiūra nebeegzistuoja. Reikalingi archeologiniai, tegul ir žvalgomieji, tyrimai. Reikalingi leidimai. Prižiūrėti galima tik savo bobutės daržą. Anksčiau paveldosaugos įstatymuose buvo nustatyta 5 hektarų riba. Dabar ir to nėra. Aišku, čia nekalbama apie paminklinius senamiesčius. Lietuvoje žmonės buvo įpratę negerbti valstybės nuosavybės, bet, deja, ir savo pačių nuosavybės nevertina. Prie Kretingos privačiam savininkui priklauso piliakalnis, šalia kultūriniuose sluoksniuose buvusios gyvenvietės pėdsakai ir kapinynas. Piliakalnio savininkas padarė ten keturračių trasą ir norintiems patirti aštrių pojūčių nuomoja keturračius, o tie ratais drasko piliakalnio šlaitus. Paveldosaugininkai nesikiša, nes savininkas žemės nekasa, o paveldosaugos įstatymuose neparašyta, kad keturračiais po kapinyną važinėti negalima. Priešingame Kretingos pakraštyje yra visai kitas pavyzdys. „Vienkiemio“ kaimo turizmo sodybos savininkas net prašo archeologų jam pateikti informacijos apie greta esančius objektus, domisi mūsų projekto rezultatais, nori įrengti informacinius stendus. Tai jo turtas. 

Bendradarbiavimo svarba ir nauda  

G. Vėlius. Turime ir gražių pavyzdžių, kai savininkai suvokia ne tik žemės vertę, bet ir svarbą praeičiai suprasti. Tokie žmonės bendradarbiauja su archeologais, nes jiems įdomu, kas slypi po jų kojomis. Tai tik gražios išimtys. 

V. Šimėnas. Mūsų projekto ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS vienas iš siekių – ryšys su visuomene. Šiame pašnekesyje kalbėjome apie Šereitlaukį Pagėgių seniūnijoje, minėjome Dovilų gyvenvietę dešiniajame Minijos krante Klaipėdos rajone. Šių gyvenviečių bendruomenės suinteresuotos išsaugoti savo kultūros paveldą, noriai bendradarbiauja su paveldosaugininkais ir archeologais. Tie žmonės trokšta, kad jų kraštas atsigautų. Šereitlaukio bendruomenės pirmininkė yra Šilutės I gimnazijos dailės mokytoja Kristina Blankaitė, todėl ten reikalai ir juda. Esu daug dirbęs Rambyno apylinkėse ir akivaizdžiai matau, kaip kyla kraštas, koks žmonių suinteresuotumas savo kraštu. O juk atsimenu laikus, kai Šereitlaukis priminė M. Gorkio „Dugne“ pavaizduotą gyvenimą. Buvęs apleistas Šereitlaukio dvaras po truputį tvarkomas. Matyt, turi įtakos Rambyno regioninio parko veikla, šalia esančios turistinės trasos. 

Klaipėdos universiteto studentai su dėstytoju Romu Jarockiu (antras iš kairės), šalia V. Šimėnas (trečias). Už studenčių vokiečių archeologai iš Römisch-Germanische Kommission (antras iš dešinės vadovas dr. Sebastian Messal). Grupės fone yra Vilkyškių ąžuolų aleja

Klaipėdos universiteto studentai su dėstytoju Romu Jarockiu (antras iš kairės), šalia V. Šimėnas (trečias). Už studenčių vokiečių archeologai iš Römisch-Germanische Kommission (antras iš dešinės vadovas dr. Sebastian Messal). Grupės fone yra Vilkyškių ąžuolų aleja

   

Gerus ryšius palaikome su Rambyno ir Neries regioniniais parkais. Šių parkų darbuotojai atlieka savo tyrimus, pasikeičiame su jais informacija. Tai abipusiškai labai reikalinga ir naudinga veikla. 

G. Vėlius. Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato kaimynas yra Neries regioninis parkas, su kuriuo mums pavyko užmegzti išties puikius ryšius. 

V. Šimėnas. Tokio gražaus bendradarbiavimo nepavyksta užmegzti, pavyzdžiui, su Baliulių bendruomene (gal jos ir nėra?) netoli Pabradės Švenčionių rajone. Nors žmonės ten nuoširdūs ir žino apylinkių istoriją (archeologams paklausus papasakoja). Tiesa, regioninis laikraštis apie ten atliekamus mūsų tyrinėjimus parašo, bet iš gyventojų bent kiek didesnio susidomėjimo nesame pajutę.  

ML. Kodėl archeologams neatėjus į vietinę mokyklą, mokiniams ir mokytojams nepapasakojus apie jų vietovėje vykdomus tyrinėjimus, vasarą nepakvietus į ekskursiją ar talką? 

V. Šimėnas. Vilniaus jaunųjų turistų centre (Polocko gatvėje) vadovauju jaunųjų turistų būreliui, papasakoju jiems, bet su Baliuliais sudėtingiau – reiktų ten gyventi. Kol kas Baliulių bendruomenė dar neišjudinama. 

G. Vėlius. Į mokyklų mokymo programas įtrauktas ir paveldosaugos fakultatyvas. Bet mažinant pamokų skaičių dažniausiai būtent fakultatyvai ir nukenčia. Daug priklauso nuo konkrečių vietos mokytojų iniciatyvos, jų nusiteikimo visuomeninei veiklai. 

V. Šimėnas. Mūsų projektas nukreiptas ir į tai, kad būtų skatinama visuomeninė veikla, gaivinamos konkrečios vietovės, turinčios galimybių tapti ekskursinio, turistinio lankymo objektais. Pirmais projekto vykdymo metais siekėme apsirūpinti būtiniausia įranga, kompiuterinėmis programomis, antrais metais atlikome žvalgomuosius tyrimus, o trečiais didesnį dėmesį skyrėme projekto rezultatų viešinimui ir sklaidai. Tai darome ne vien mes, projektą vykdantys archeologai, bet ir kiekvieno mikroregiono bendruomenės per vietos spaudą ir mokyklas viešina apie ten atliekamus darbus. Žadame išleisti leidinuką apie projekto vykdymo rezultatus, taip pat daromas skaitmeninis projekto žemėlapis.  

Nemuno jūros santaka vaizdas nuo Koplyčkalnio

Nemuno jūros santaka vaizdas nuo Koplyčkalnio

Paminklosaugininkai senokai dirba su GIS programomis, bet mes, mokslininkai, buvome gerokai atsilikę. Labai skirtinga buvo Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijos turima tyrinėjimų bazė. Net tarpusavyje skirtingų institucijų archeologams buvo sudėtinga bendradarbiauti. 

G. Vėlius. Skirtingos pajėgos, skirtingi įdirbiai, skirtinga darbų reikšmė. Projektas ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS padėjo sulyginti mūsų galimybes. 

ML. Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas kaip UNESCO paveldo objektas ir ligi projekto turėjo geresnes galimybes už Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto archeologus. Ar ką nors išties vertingo projektas ARCHEOKRAŠTOVAIZDIS Kernavės rezervato archeologams davė?  

G. Vėlius. Neabejotinai. Atlikome detalius žvalgomuosius kasinėjimus. Nekartosiu apie pagalbinių mokslų taikymo naudą mūsų tyrinėjimuose, nes apie tai jau buvome kalbėję. Tyrinėjome visas galimas žmogaus gyvenimo vietas Kernavės apylinkėse dar 15 km aukštyn Neries upe. Kas 30–50 metrų atlikome žvalgomuosius šurfus. Regione iškasėme apie 400 perkasėlių. Kasinėjimų metu labai aiškiai pamatėme, kokių ir kurio laikotarpio kultūrinių sluoksnių esama Neries pakrantėse. Kasimo darbus atlikome su studentais, prieš tai išanalizavę vietovės žemėlapius, turimą istorinę informaciją, archeologinę vietovių sanklodą, pasitelkdami visą pagalbinę informaciją iš šalies. Aptikome dvylika pirmųjų amžių po Kristaus ligi tol nežinotų gyvenviečių.  

Toje teritorijoje yra trys labai svarbūs archeologijos paveldo paminklų kompleksai: Karmazinų, Grabijolų ir Kernavės, o juose gyvena trys bendruomenės, su kuriomis mūsų ryšiai stiprėja. Šiuo projektu to ir siekėme. 

Dar norėčiau papasakoti apie bene įdomiausią atradimą – XIV a. degintinį Kernavės kapinyną. Apie jį buvo daug rašyta ir kalbėta, bet vis nepavykdavo rasti. Mes aptikome tą labai įdomų ir naują objektą, kuriame sudeginti mirusiųjų kaulai buvo laidojami upelio vandenyje. XIII–XV a. panašų kapinyną Obelių ežere (Ukmergės rajonas) buvo aptikęs archeologas Vytautas Urbanavičius, o Elektrėnų savivaldybės Bajorų kaime tokį kapinyną (Kaišiadorių rajonas) aptiko Lietuvos senųjų šventviečių tyrinėtojas Vykintas Vaitkevičius, kuriam talkino Kaišiadorių muziejaus darbuotoja Augustina Grinkevičiūtė, keletas studentų ir moksleivių. Dabar ir Kernavėje turime tokį objektą. 

ML. Kur tie mūsų protėviai tik nelaidojo savo mirusiųjų – po žeme, vandenyje ir net medžiuose. 

G. Vėlius. Pagal vadinamąjį Sovijaus mitą išties buvo laidojama ir medžiuose. Turime tas vietas ir laidojimo būdus atsekti erdvėje ir laike – kur, kada ir kaip. 

V. Šimėnas. Gintauto tėvelis Norbertas Vėlius rašė apie Sovijaus mitą, o sūnus gali įrodyti to mito atitikimą gyvenimo realybei. 

ML. To ir palinkėsime. Bet tai gali būti padaryta jau vykdant kitus projektus. Tegul jų nestinga visiems archeologams. 

  
Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Skaityti daugiau:
Kraštovaizdžio archeologija (I)
Kraštovaizdžio archeologija (II)
Kraštovaizdžio archeologija (III) 

 
http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/files/ML2_logo.gif
Kategorijos: Istorija, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: