Profesorės Pranės Dundulienės šimtmečiui (0)

Prof. Pranė Dundulienė (1910-1991)

Prof. Pranė Dundulienė (1910-1991)

Profesorė Pranė Dundulienė (1910 02 12–1991 02 27) – pirmoji ir ilgą laiką vienintelė etnografė, istorijos mokslų daktarė (dabar habil. dr.) Lietuvoje, ne tik šios mokslo srities, bet ir lietuvių tautos kultūros kruopšti ir energinga puoselėtoja. Profesorės šimtmečio minėjimas susidėjo iš kelių renginių: prisiminimų vakaro Lietuvos nacionaliniame muziejuje; parodos Vilniaus universiteto bibliotekoje ir Tarptautinės konferencijos. Tikimasi šimtmečio minėjimą pratęsti ir Kupiškio bibliotekoje, tačiau jau 2011 metų pradžioje.

Pagerbiant profesorę 100-ųjų gimimo metinių proga Lietuvos nacionalinis muziejus 2010 m. vasario 11 d. organizavo renginį, skirtą profesorės Pranės Dundulienės atminimui. Renginį vedusi muziejaus direktorė Birutė Kulnytė (1973 m. prof. P. Dundulienė vadovavo jos diplominiam darbui) pasidžiaugė susirinkusiųjų gausa ir apgailestavo, kad Vilniaus universitetas, kuriam visą gyvenimą atidavė istorikas profesorius Bronius Dundulis ir Pranė Dundulienė, pamiršo gražias, kadaise susiklosčiusias tradicijas – pagarbą vyresniems. Prof. B. Dundulio šimtmetis praslinko visai tyliai – o juk išugdė tiek mokinių, daug jų dar tebedirba universitete…

P.Dundulienė etnografineje ekspedicijoje

P.Dundulienė etnografineje ekspedicijoje

Renginyje kalbėjo prof. Regina Merkienė, dr. Žilvytis Šaknys, Jūratė Burokaitė, prof. Mykolas Michelbertas, dr. Aldona Vasiliauskiene, prof. Juozapas Algimantas Krikštopaitis.

Mokslininkai atskleidė profesorės P. Dundulienės veiklos svarbą Lietuvos kultūriniam palikimui, jos darbų vertę kaimyninių šalių etnografijos mokslo tyrimuose, prisiminė bendravimo epizodus.

Muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitė kartu su Justinu Lingiu parengė kaleidoskopą – nuotraukų montažą profesorės P. Dundulienės gyvenimo keliais (kaleidoskopą rengti padėjo profesorės dukros Ieva ir Daiva bei vaikaitis Mindaugas).

Nuoširdų padėkos žodį renginio organizatoriams Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei ir Etninės kultūros skyriaus vedėjai Elvydai Lazauskaitei bei visiems taip gražiai ir pagarbiai prisiminusiems Motiną – profesorę Pranę Dundulienę – šeimos vardu tarė profesorių Pranės Dundulienės ir Broniaus Dundulio dukra, fizikos mokslų dr. Daiva Senulienė, primindama, kad profesorė visada skatindavo studentus didžiuotis, kad yra lietuviai.

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas dr. Žilvytis Šaknys pranešė, kad neapsiribos šiuo renginiu profesorės 100-čiui, planuoja organizuoti tarptautinę konferenciją su išvažiuojamąja sesija Švenčionyse, tad pakvietė visus 2010 m. spalio 8–10 d. aktyviai dalyvauti.

Profesorė Pranė Dundulienė ir Bronius Dundulis su dukterimis Ieva ir Daiva

Profesorė Pranė Dundulienė ir Bronius Dundulis su dukterimis Ieva ir Daiva

2010 m. vasario 12 d. – balandžio 12 d. Vilniaus universiteto bibliotekos III aukšte veikė paroda „Etnografei Pranei Dundulienei – 100“ (parodos rengėja – Snieguolė Misiūnienė). Pa-rodoje gausu nuotraukų, etnografinių ekspedicijų medžiagos pavyzdžių, profesorės straipsnių, knygų, profesorei Pranei Dundulienei skirtų straipsnių ir jos rankraščių pavyzdžių.    

Mokslinė veikla

Būsimoji profesorė gimė Švenčionių rajono Pilypų kaime 1910 m. vasario 12 d. neturtingų valstiečių Emilijos ir Vinco Stukėnų šeimoje.

1939 m. gegužės 8 d. Stepono Batoro universitete apgynusi mokslinį darbą „Marcinkonių apylinkės etnografinė monografija“ tapo filosofijos magistre ir sunkiai bei sudėtingai skynėsi kelią į mokslo aukštumas.

Pradėjusi tyrinėti vieną iš labai svarbių etnografijos problemų – žemdirbystės ir jos įrankių raidą Lietuvoje nuo seniausių laikų – 1954 m. apgynė kandidatinę, o 1968 metais – daktarinę disertaciją – „Žemdirbystė ir jos įrankiai Lietuvoje“.

Nuo 1944 m. beveik pusę amžiaus (iki mirties) dirbo Vilniaus universitete, eidama vis aukštesnes pareigas – 1971 m. jai buvo suteiktas profesorės vardas.

Nuo 1950 m. kasmet – iki pat mirties – organizuotos etnografinės ekspedicijos buvo savotiškas pasipriešinimas tuometinei valdžios politikai. Tai, ką valdžia specialiai ardė, griovė, naikino, ji kantriai kaip bitelė rinko ir fiksavo: aprašė, braižė, fotografavo – siekė įamžinti.

 Konferencija Švenčionyse

2010 m. spalio 8–10 d. Lietuvos istorijos etnologijos skyrius (vedėjas dr. Žilvytis Šaknys) kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi ir Švenčionių rajono savivaldybės viešąja biblioteka suorganizavo tarptautinę konferenciją „Etnologija: istorija, dabartis ir perspektyvos“, skirtą žymios etnologės profesorės Pranės Dundulienės gimimo šimtmečiui.

Dvi dienas konferencijos dalyviai Vilniaus universiteto Teatro salėje klausėsi paskaitų, skirtų prof. P. Dundulienės asmenybei, jos tyrinėtoms kryptims. Klausytojai taip pat buvo supažindinti su etnologijos mokslo vystymusi ir atliekamais tyrinėjimais įvairiose šalyse.

Nagrinėjamos temos buvo suskirstytos į sekcijas: Pranė Dundulienė ir Lietuvos etnologijos istorija; Europos šalių etnologijos istorija; Teoriniai ritualo aspektai; Senųjų ritualų apraiška; Etniškumas ir tradicija; Liaudies Žinija, kūryba, menas ir tradicija.

Šešiose sekcijose buvo perskaityti 33 pranešimai: 23 parengė Lietuvos mokslininkai ir 10 atvykusieji iš įvairių šalių mokslo institucijų: Baltarusijos (Minskas), Čekijos (Praha), Estijos (Tartu), Latvijos (Ryga), Lenkijos (Poznanė), Olandijos (Amsterdamas), Rusijos (Maskva), Udmurtijos (Iževskas) ir dvi mokslininkės iš Bulgarijos (Sofija).

Pirmoji konferencijos darbo diena užbaigta Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnologijos skyriuje, kur skyriaus vedėja dr. Elvyda Lazauskaitė komentavo prof. P. Dundulienės vaikaičio dr. Mindaugo Senulio parengtą nuotraukų vaizdajuostę. Tad visi galėjo tarsi ir gyviau prisiliesti prie profesorės asmenybės.

Trečioji diena – išvyka į Švenčionis. Pirmiausia atvykusieji aplankė profesorės Pranės Stukėnaitės-Dundulienės gimtąjį Pilypų kaimą. Profesorei augant, kaimas buvo vadinamas lenkiškai – Jankovčyzna. Pilypų kaimo pavadinimas atsirado gerokai vėliau.

Konferencijos dalyviai įsiamžino fotografijose prie tautodailininko Juozo Jakšto sukurtos ir prieš 15 metų (1995 m.) prie gimtojo P. Stukėnaitės – Dundulienės namo atidengtos lentos. Tada buvo minimos profesorės 85-osios gimimo metinės.

Pranė Dundulienė su I-ąja studentų etnografų laida 1950 m.

Pranė Dundulienė su I-ąja studentų etnografų laida 1950 m.

Bendravo su namo savininke Albina Paškonyte-Geniušiene (gim. 1923 m. balandžio 7 d., Varkalių kaimas), 1948 metais ištekėjusia ir persikėlusia gyventi į Pilypus. 1953 m. Geniušai nusipirko Stukėnų namus, kuriuose užaugino 6 vaikus. Penki vaikai išvyko iš gimtinės: Roma, Bronė ir Arūnas gyvena Vilniuje, Magdutė – Alytuje, Dangyra – Ignalinos rajone. Pilypuose liko sūnus Antanas, kuris, laukdamas atvykstančių svečių, gražiai atnaujino atminimo lentą.

Po pietų konferencijos dalyviai rinkosi į Švenčionių viešąją biblioteką, kur kraštietės Pranės Dundulienės 100-osioms gimimo metinėms paminėti buvo atidaryta paroda „Žadinusi meilę ir pagarbą savosios tautos vertybėms“.

Renginį labai subtiliai, su dideliu dvasios pojūčiu vedė Algirdas Braidokas. Sveikinimo ir padėkos žodį tarė konferencijos sumanytojas ir pagrindinis organizatorius Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas dr. Žilvytis Šaknys. Jis bibliotekai padovanojo savo knygą.

P.Dundulienė etnografineje ekspedicijoje

P.Dundulienė etnografineje ekspedicijoje

Profesorės gyvenimą ir veiklą, remdamasis dr. A. Vasiliauskienės bei kitų straipsniais, labai įtaigiai ir jautriai perskaitė Cirkliškio kaimo bendruomenės pirmininkas Bronius Lozoraitis.

Pranešimą „Mokyklinės etnokraštotyros galimybės ir problemos“, detaliai pateikusi išnagrinėtą medžiagą, perskaitė Švenčionių Papildomo ugdymo centro metodininkė Ana Pilipavičienė, kuruojanti mokyklinę etnokraštotyrą ir muziejininkystę.

Sveikinimo žodį tarė dr. Aldona Vasiliauskienė ir įteikė bibliotekai keletą savo knygų. Dukrų Daivos Senulienės ir Ievos Šenavičienės vardu kalbėjo ir prisiminimais apie mamą su širdies virpuliu dalijosi Ieva. Dukros bibliotekai padovanojo profesorės knygų.

Renginio metu muzikinius intarpus užpildė Švenčionių meno mokyklos kanklininkės Angelė, Ingrida ir Neringa (vadovė Lilija Girulskienė). Poeto Algio Jakšto eiles: „Išeinantys kaimai“, „Pakrypę grytelės“, „Išeidami Anapilin“ skaitė Zigmo Žemaičio gimnazijos gimnazistė Greta Razmytė.

Svečiai iš užsienio šalių džiaugėsi galėję apsilankyti Mėžionyse – gatviniame kaime, užsukti į trobas, pamatyti dar kūrenamas krosnis (duonkepes), ant kurių galima atsigulti ne tik pasišildyti, bet ir gydytis nugaros skausmus, pasižiūrėti į kieme esančius akmeninius rūsius, kitus statinius…

Sumaniai surengta konferencija – ne tik profesorės P. Dundulienės prisiminimas, bet ir paskata domėtis savo krašto kultūra, istorija – deramai įvertinti tuos unikalius daiktus, kuriuos dar turime. Profesorė mylėjo savo kraštą, brangino istoriją, kultūrines vertybes. Ji šiandien mums primena, kad itin svarbu pajėgti atsilaikyti tame plačiai skleidžiamame globalizmo chaose ir iškelti savosios istorijos tikrąsias vertybes.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *