Šiaudiniais sodais išpuoštos erdvės, drožinėta verpstė ar kraičio skrynia – tai nebylūs liudytojai to, kaip gyveno, dirbo ir mylėjo mūsų protėviai.
170-ąjį gimtadienį švenčiančio Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose įsikūrusi Etnografijos saugykla-paroda kviečia lankytojus gilintis į senuosius papročius ir pajusti lietuviško paveldo gyvybingumą.
„Etnografiniai artefaktai pasakoja ne tik apie buitį ar amatus, bet ir apie vertybes, pasaulėvaizdį, kas mums buvo svarbu, kas šventa, kas gražu. Mūsų pareiga – ne tik saugoti šiuos artefaktus, bet ir leisti žmonėms juos pamatyti, išgirsti jų pasakojimus.
Tik taip paveldas tampa gyvas ir svarbus šiandien“, – sako Istorijų namų vadovė Simona Širvydaitė-Šliupienė. Anot jos, atverta Etnografijos saugykla nėra vien eksponatų rinkinys – tai kvietimas keliauti po lietuvių tapatybę formavusius kultūrinius klodus.
Saugoti, kad būtų atsiminta
Įvairūs senoviniai daiktai Lietuvos kaimuose pradėti rinkti jau XIX a. pradžioje. Rinkimas gerokai suaktyvėjo tautinio atgimimo metu XX a. pradžioje. Prie to labai prisidėjo Lietuvių mokslo draugija ir jos pirmininkas Jonas Basanavičius.
Nemaža dalis draugijos surinktų daiktų dabar saugoma Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvuose ir saugyklose.
Štai ką apie Etnografijos saugyklos lobius pasakoja Istorijų namų švietėja dr. Audronė Daraškevičienė: „Įdomu, kad skirtingus Lietuvos regionus pristato rinkiniai, pasižymintys gana skirtingais bruožais.
Pavyzdžiui, verpstės daugiausia yra iš Aukštaitijos ir Dzūkijos, prie ratelio tvirtinamos prieverpstės – iš Žemaitijos ir Suvalkijos.
Taip yra dėl to, kad, pradėjus rinkti senojo kaimo ženklus, Žemaitijoje archajiškųjų verpsčių jau beveik neaptikta – čia jas jau buvo pakeitusi kur kas naujoviškesnė per Mažąją Lietuvą atkeliavusi technologija – ratelis.
Tuo tarpu Dzūkijoje ir Aukštaitijoje verpstės naudotos iki pat XX a. pradžios, tad nenuostabu, jog jų daugiausia surinkta būtent šiuose regionuose.“
Žvalgantis Etnografijos saugykloje akį traukia skirtingi skrynių ar spintų marginimai. Anot švietėjos, tai taip pat susiję su regionais, iš kurių atkeliavę daiktai.
Vakariniuose regionuose daugiau tamsesnių, santūresnių, šiaurietišką gamtą atspindinčių spalvų, o rytiniuose – spalvos ryškesnės, raštai margesni. Matyt, kad vakarų ir šiaurės Lietuvai didesnę įtaką bus turėjusi šiaurietiška estetika, o pietrytinei – pietrytinių kaimynų skonis.
Saugykla įdomi ne tik tuo, kad čia atsispindi skirtingų regionų savitumai. Senojo kaimo artefaktų rinkimas buvo susijęs ir su noru užfiksuoti bepradedantį nykti archajišką gyvenimo būdą ir su juo susijusią pasaulėžiūrą, senąsias technologijas.
„Prasidėjus gamyklinei gamybai, rankų darbo daiktai ir gebėjimas juos pasigaminti pradėjo nykti. Per visą XX amžių dirbę etnografinės medžiagos rinkėjai spėjo užfiksuoti kitokį gyvenimo būdą, kuriame viską daraisi pats, o ne perki masinės gamybos daiktus.
Šioje saugykloje galima susipažinti su tokiu gyvenimo modeliu ir jam būdingomis vertybėmis. Tad čia tikrai daug įdomaus ras puoselėjantys tokias vertybes kaip tvarumas, originalumas ar autentiškumas“, – pasakoja A. Daraškevičienė.
Meilės dovanos ir darbo svarba
Vaikštant po saugyklą, galima atkreipti dėmesį, kad už kiekvieno daikto slepiasi žmogaus gyvenimas – jo patirtys, jausmai, svajonės, siekiai.
Pavyzdžiui, kiek daug istorijų gali papasakoti ta pati verpstė, aplink kurią sukosi anuometinės kaimo moters gyvenimas. Istorijų namų Etnografijos saugykloje galima rasti ir mažos mergaitės verpstę. Anot švietėjos A. Daraškevičienės, tokie eksponatai liudija apie ankstyvą vaikų įtraukimą į namų ūkio darbus, tradicinius amatus.
„Mergaičių nereikėdavo versti verpti. Jos noriai imdavosi šio užsiėmimo, nes matė, kad tuo užsiima visos suaugusios moterys ir kad šis užsiėmimas yra labai gerbiamas.
Atkreipkime dėmesį, kad tradicinei kultūrai būdinguose pasakojimuose verpia ne tik moterys, bet ir deivės: lietuvių mitologijoje – deivė Laima, antikinėje graikų mitologijoje – moiros.
Ir verpia ne bet ką – o žmogaus likimo siūlą! Tad verpimas – iki dievų pasaulio pakylėtas, žmogaus likimo dramos klausimus aprėpiantis darbas“, – dalijasi A. Daraškevičienė.
Anot pašnekovės, verpstės pasakoja ne tik apie kasdienius žmonių darbus. Jose užkoduotos ir meilės istorijos.
„Nors dabartiniam žmogui gali pasirodyti keista, bet anuomet darbo įrankis verpstė buvo įprasta meilės dovana: vaikinas dovanodavo verpstę merginai kaip meilės ir palankumo ženklą.
Įdomu, kad kai kurios merginos jų turėdavo ir po keletą. Tačiau yra užfiksuota ir tokių istorijų – mergina viešai sudaužo verpstę, nes dovanotojas vedė kitą“, – kalba švietėja.
Verpsčių parodoje daugybė. Kiekviena jų išskirtinė, raižyta vis kitokiais raštais. Tačiau kai kurie simboliai – archetipiniai, perteikiantys mitinį supančio pasaulio vaizdą.
Pavyzdžiui, verpsčių ornamentikoje dažnai pasitaikantys paukščiai – dangaus pasiuntiniai, saulė – šviesos ir gyvybės simbolis, gyvybės medis – pasaulio ašies ženklas. Kartkartėmis verpstėse pasirodo ir bažnyčios vaizdas. Nenuostabu, juk verpstė galėjo būti padovanota kaip užuomina apie santuoką.
Parodoje esančios kraičio skrynios pasakoja apie vedyboms besiruošiančios merginos rūpesčius.
„Kraičio skrynioje turėjo tilpti daugybė dovanų, kurias nuotaka išdalindavo vyro šeimos nariams, giminaičiams. Didelė ir sunki skrynia – merginos darbštumo įrodymas. Tad kai kada į skrynios dugną būdavo įdedama keletas akmenų, kad šioji pasirodytų sunkesnė“, – šypsosi A. Daraškevičienė.
Apsaugos nuo piktųjų dvasių
Etnografijos saugykloje sukaupta daug įvairių tradicinės architektūros detalių: nuo langų rėmų su puošybiniais bruožais iki trobesio pamatinio vainiko kampo su iškirstu namus apsaugoti turinčiu kryželiu.
Žalčių ar kitokiais ornamentais puošti langai taip pat turėjo ne tik estetinę funkciją. Žmonės tikėjo, kad langą puošiantys simboliai saugo namus nuo piktųjų dvasių ir nelaimių. Panašiai ir kiti pastatų puošybos bruožai turėjo ne tik puošybinę, bet ir apsauginę prasmę.
Anot A. Daraškevičienės, tokį tikėjimą galėjo nulemti ir tai, kad anuomet (kalbame net ir apie ne itin senus laikus – XX a. pradžią) žmogus neturėjo didelės dalies apsaugos priemonių, kuriomis nuo ligų, nederliaus ir panašių nelaimių ginamės mes.
„Tuo metu vaikų mirtingumas buvo tikrai didelis. Kitaip tariant, netekti vaiko buvo kur kas labiau įprasta negu dabar, nors ne mažiau skaudu. Šiandien didžioji dalis žmonių nebesijaudina dėl krušos, perkūnijos ar sausros, nes daugeliui tai nebesisieja su kažkokiais nepritekliais.
O anuometiniam žmogui tai buvo grėsmės, galinčios sukelti badą. Tad maginės apsaugos nuo stichijų ir piktųjų dvasių paieška žvelgiant iš tų žmonių perspektyvos atrodo tikrai suprantama“, – dalijasi A. Daraškevičienė.
Suprantamas ir krikštasuolės – šventojo namų kampo – įrengimas. „Tai – pats gražiausias namų kampas, jame sodinami garbingiausi svečiai, kabo šventi paveikslai ir rankšluostinė, saugomos šventenybės.
Vilniaus krašte užfiksuota, kad dar XX a. pradžioje šiame kampe dar buvo paliekama maisto vėlėms. Galima sakyti, kad krikštasuolė – mūsų kraštams būdingas namų altorius. Tai labai graži tradicija, apie kurios atgaivinimą verta pagalvoti“, – dalijasi Audronė.
Šiaudiniai sodai ir drevės
Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografijos saugykloje gausu ir XVIII a.–XX a. pr. kaimo amatus atspindinčių artefaktų: nuo žvejybos įrankių iki bitininkystės inventoriaus.
Galima pamatyti netgi patį seniausią bitininkavimo būdą – drevinę bitininkystę – iliustruojančių eksponatų. O kartu galima išgirsti, kad ir anais laikais būta nesąžiningo elgesio bei su tuo susijusių kivirčų.
„Drevę turi miške, užsidedi ženklą, kad ji tavo, bet ateina kas nors kitas ir užsideda savo ženklą… Dėl tokių ginčų ne kartą buvo prieita ir iki teismo: tiek medus, tiek vaškas – didelis turtas“, – medžiu kvepiančioje parodos dalyje pasakoja A. Daraškevičienė.
Akis traukia ir įspūdingas šiaudinių sodų rinkinys. Šis paprotys 2023 m. įrašytas į UNESCO žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Seniausias Lietuvos nacionalinio muziejaus Etnografijos saugykloje rodomas sodas – 70-ies metų. Ne mažiau įdomi ir vertinga rinkinio dalis – dabartinių sodų rišėjų sukurti kūriniai.
„Sodas per pagrindines kalendorines ar šeimos šventes kabėdavo virš stalo. Jaunavedžiai, grįžę iš bažnyčios, turėdavo savąjį sodą išsipirkti, tą sodą vėliau veždavosi į jaunojo namus.
Įspūdinga akimirka, kai sodas būdavo išvežamas su plevėsuojančiais kaspinais. Tačiau tai ne tik puošmena. Remiantis senaisiais tikėjimais, sukdamasis jis baido piktąsias dvasias, o per šventes ant jo nutupia namų aplankyti grįžusios vėlės“, – pasakoja Audronė.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose įsikūrusią Etnografijos saugyklą-parodą galima aplankyti su gidu. Kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį – nemokamai.
Daugiau žinių: čia.
