Romualdas Ozolas | „Respublika“ nuotr.
Signatarų Namai vis labiau tampa signatarų centru. Lapkričio 18 dieną čia įvyko Romualdo Ozolo naujausios knygos „Aušros raudoniai“ istatymas. Į pilnutėlę salę susirinko ypatingi žmonės – politikai, menininkai, leidėjai, žurnalistai – buvę aktyvistai prieš 20 metų. Praėję du dešimtmečiai šiandien žadina giliau suvokti ir įvertinti kas vyko.
R.Ozolas tai literatūros ir politikos fenomenas, sukuriantis kasmet po storą knygą – tikrus naujųjų laikų Lietuvos metraščius. Vien tik „Nepriklausomybės kronikos“ – 7 tomai. Skaičiusieji gėrisi 2007 m. pasirodžiusiais „Supratimais“(730 psl.)
Man įdomiausia buvo tai, kad pagrindiniai vakaro žmonės buvo ramuviečiai, dalyvavę ankstyvosios Ramuvos veikloje – ekspedicijose, išvykose, žinoma, iki Ramuvos sutriuškinimo 1973 m. A. Šliogeris ir šiandien sako, jog jo filosofinėje kūryboje skleidžiasi Romuvos idėjos. O kai prasidėjo saugumo akcijos prieš kraštotyrą ir Ramuvą, man teko paslapčiom važiuoti pas Ozolą į kaimą ir perspėti apie grėsmes. Vakaro metu pats Ozolas pasakojo, kaip slėpė savo užrašus ir dienoraščius nuo saugumo.
Apie pačią knygą buvo kalbama kaip apie vieną iš atsikuriančios Lietuvos dokumentų. Dar daugiau kalbėta apie patį knygos autorių ir sudėtingus to meto įvykius. A.Šliogerio nuomone, per 50 metų mes išgyvenome tai, ką Vakarų Europa išgyveno per 500 metų. Tokį istorijos ir gyvenimo srautą nedaug kas galėjo atlaikyti, o ypač krito vyrai. Ozolas kaip tik yra vienas iš nedaugelio, ištvėrusių istorijos ir gyvenimo išmėginimus. Ištvėrė gal būt todėl, kad buvo labai įvairiapusis žmogus. Signatarų namų foje kabojo jo kūrybos paveikslai, fotografijos. Gražu.
„Aušros raudonis“ – tai 1990-1992 m. Sąjūdžio meto dienoraštis. Kalbėjusieji svarstė, kas yra biografija, autobiografija ir memuarai, kuo jie skiriasi nuo dienoraščių. Kaip tik tokio žanro literatūros dabar gausu, atėjo memuarų metas.
Dienoraščiai, ko gero, yra patikimiausi šaltiniai, norint pažinti praeities įvykius. Memuarai paprastai rašomi tarsi per laiko atstumą, kuomet galima „pataisyti“ gyvenimo momentus ir įvykius. Dienoraščiai nebūtinai rodo įvykius ir jų tikrumą. Ozolo dienoraščių knyga buvo įvertinta, kaip „autentiškas atmosferos paliudijimas“. B.Genzelis pastebėjo, jog dienoraščių rašymas tuo metu buvo pavojingas užsiėmimas. Tokie rašiniai dažnai tapdavo svarbiausiu represijų įkalčiu.
Ozolas aiškino, ką jam reiškė dienoraščių rašymas: „Dienoraščiai buvo man išsigelbėjimas, dar kitaip pasakysiu – tai buvo kasdienybės įveikimo būdas. O pastarojo meto įvykiai paskatino mane pakelti dienoraščius viešumon.“
Iš tiesų, šiandien nevienas veikėjas piešia Sąjūdžio laikus sau palankiom spalvom. Deja, tikresni dokumentai, kokiais dažnai yra dalyvių ir liudininkų dienoraščiai, kalba ir nutylimas tiesas. Vienas iš jaunesnių sąjūdiečių – Alvydas Medalinskas – prisimena. Sąjūdžio pradžioje vyravo idealizmas ir visuotinis solidarumas. Jam teko išvažiuoti į studijas Anglijon. Po metų grįžęs, jis pastebėjo permainas žmonių elgesyje. Veiklesnieji jau kalbėjo apie pelningą metalo ar kitų prekių vežimą per sieną, vietoje idealizmo – merkantilizmas. Tokios permainos buvo gana sparčios, o tų procesų pasekmes mes matome šiandien. Prasidėjo „kita Lietuva“, o šiandien vėl kalbama, jog reikia „kitokios Lietuvos“.
Dienoraščiai man primena mano jaunystę, kuomet aš pats buvau pamėgęs dienoraščius. Tas pomėgis mane atvedė į kraštotyrą, kuri taip pat buvo tikrovės pažinimo ir įamžinimo būdas. Teko ir man slėpti savo dienoraščius. Gal būt ir jie kada pasirodys knygų pavidalu. Bet vakaras Signataruose pažadino ir kitas mintis. Visi mes, bendraamžiai, pastebime, jog mūsų taip vertinamos knygos išgyvena „tuštėjimo“ metą. Jaunimas beveik neskaito knygų, nes jas atstoja internetas, facebook‘as ir pan. Laiškų jau mažai kas rašo, dienoraščių taip pat vargiai kas rašo. Į ką visa tai išvirs, ar liks kokie laikmečio dokumentai, kaip liudininkai, ar jau to nebereikės ?
Politikos ritualai erdvėlaikyje.Nenuilstantys propagandistai iš to ieškosi naudos.Jų apetitas tiesiog stulbina-sunku net patikėti- kasmet R.Ozolas parašo po storą knygą ir pasiskundžia, kad mažai kas bepaskaito.Todėl rašo sau.
Bobutės Nadieždos dienoraščiai, primena jaunyste, kuomet į juos draugės rašydavo atminimus 😀
Pone Vaiškūnai, na ta Jūsų arogancija… Deja, nenusileidžiate net pačiam Valinskui (jį, tikiuosi, irgi žinote, todėl jis Jums neturėtų būti Nulis).
O ponas Ozolas, manau, tikrai stengiasi dėl Lietuvos. Taip, kaip jis sugeba, išmano. Deja, jam, mano nuomone, kiša koją jo paties kietas įsitikinimas, kad apie visus jis žino daugiau, nei jie patys apie save. Ir tai, ką jis manosi žinąs, turi būti visiems nenuginčijama tiesa. Charakterio tvirtumas nėra neigiama žmogaus savybė, bet leisti sau būti visų kietu teisėju, tai jau nežinau, nežinau…
Bent šiek tiek pakantumo, jei jau ne pagarbos, ir kitokiai nuomonei, kitokiam požiūriui, vis tik turėtume visi turėti, jei manom, kad Lietuva yra ne tik kai kurių, bet visų mūsų namai. Todėl ir privalome išmokti gyventi visi kartu – visokie – nevaikydami vieni kitų ir neįžeidinėdami.
Be abejo, darbai yra darbai, o kalbos ir yra tik kalbos. Bet jei Jūs žinote, kad, tarkim, Kemblys visai nieko nenuveikė, tai gal jis nėra jau toks Nulis, nes vis tik kai ką žinote apie jį (būtent, kad jis nieko nenuveikė). O gal tiksliau, kad nieko gero (Jūsų nuomone) nenuveikė.
Aš, tarkim, nemanau, kad Lietuvos labui veikti, tai reiškia daryti tik ką nors viešo, apie ką visi žino. Ne kiekvienas turi tam galimybių bei gabumų, talento. Todėl man atrodo, kad kiekvienas kasdienis dorai ir sąžiningai atliktas darbas jau yra nuveikimas Lietuvos labui. Tokiais darbais laikau ir šlavėjo, ir virėjo, ir slaugytojo, ir namų šeimininkės, mamos, tėvo darbą, nes jie dirba ne vien sau, bet ir kitų labui, vadinasi, mūsų visų, o kartu ir Lietuvos labui.
P.S. Prašau nepriimti mano minčių kaip moralizavimo. Tai tik geranoriškas pasikeitimas nuomonėmis. Ir Kemblio aš tai tikrai visai nepažįstu, todėl negaliu nei girti, nei peikti jo darbų. O tuo labiau vadinti jį Nuliu ir dar visišku:)
Išoriškai- iš veido Jonas Vaiškūnas labai panašus į Romualdą Ozolą.
Tarybiniai filosofai Trinkūnas, Genzelis, Ozolas etc. apie sąjūdį M.Gorbačiovo perstvarkymo politikai remti… :DDDDD Ar gali būti dar kas nors labiau apgailėtina?????
Jeigu ne jie, pats dabar būtum apgailėtinas Римантас Иванович.
šiaip ar taip- pripažinkim- TRINKŪNAS, GENZELIS ,OZOLAS ir kt.yra LIETUVOS, lietuvybės PATRIOTAI ir daug nuveikė, nuveiks mūsų LIETUVAI.
Sąjūdžio laiku retkarčiais prie centrinės ”būstinės” ir per mitingus pardavinėdavau nevalstybinius ir mėgėjiškus ”mašinėle” spausdintus laikraščius- aš pats kažką prasmingesnio tik tiek ir benuveikiau.
Gatvėse tuo metu tarp okupantų krikščionių fundamentalistų buvo madingas lozungas:”Lietuva- Marijos žemė!”,kuris man keldavo juoką. Tačiau vėliau, kai pamačiau, kad tie judaistai nejuokauja- man irgi pasidarė nebejuokinga.
Vilma, nbesuprantu kada tu blaivas- Vilmantas Rutkauskas
2010 11 21 at 03:08 · Reply
Politikos ritualai erdvėlaikyje.Nenuilstantys propagandistai iš to ieškosi naudos.Jų apetitas tiesiog stulbina-sunku net patikėti- kasmet R.Ozolas parašo po storą knygą ir pasiskundžia, kad mažai kas bepaskaito.Todėl rašo sau.
;-DDDDDD
Aha, tikrai reikia Ozoui ir panašiems už Vokietijų susijungimą dėkot, už visą Rytų Europos išsivadavimą, už rusų išėjimą iš Afganistano ir dar už daugybę geopolitinių permanų! Šaunuoliai tarybiniai filosofai!!!