Lietuvos kariuomenės pergalei prie Širvintų ir Giedraičių – 90 (1)

Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko karininkai užėmus Giedraičius.1920 m. lapkričio 22 d.

Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko karininkai užėmus Giedraičius.1920 m. lapkričio 22 d.

Suvalkų sutarties ir Vilniaus krašto okupacijos 90-metis

2010 m. gegužės 25 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) tarybai buvo pristatyta, o rugsėjo 1 d. lankytojams duris atvėrė Karybos istorijos (1795–1940) skyriaus vedėjos Dalės Naujalienės ir vyriausiųjų muziejininkų Mariaus Pečiulio, Andriaus Pūkio ir Andriejaus Stoliarovo parengta kilnojamoji paroda „Lietuvos kariuomenės pergalei prie Širvintų ir Giedraičių – 90“.

Parodoje nušviečiami Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės bei abiejų valstybių teritoriniai siekiai, nagrinėjama karinio konflikto genezė ir kariniai veiksmai nuo 1919 m. balandžio iki 1920 m. rugsėjo. Didžiausias dėmesys skiriamas želigovskiadai: lenkų gen. Liucijano Želigovskio (Lucjan Żeligowski) legionams, jų įsiveržimui 1920 m. spalio 8 d., pirmajam ir antrajam lenkų kavalerijos reidams spalio 17 ir 26 d., kautynėms prie Širvintų (lapkričio 19–20 d.) ir Giedraičių (lapkričio 20–21 d.), paliauboms ir karinio konflikto pasekmėms. Šie istoriniai momentai atskleidžiami eksponuojant VDKM rinkiniuose esančių nuotraukų, dokumentų, spaudos leidinių, apdovanojimų ir dalinių ženklų kopijas, mūšių schemas ir žemėlapius. Rengiant parodą kilo įvairiausių sunkumų, nes eksponatų, ypač apie Lenkijos kariuomenę, VDKM rinkiniuose nėra daug, todėl buvo remtasi ir asmeniniais archyvais. Trumpai apžvelgsime karinio konflikto tarp Lenkijos ir Lietuvos istoriją (1919–1920) ir eksponatus, kuriais šiuos įvykius iliustruojame parodoje.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę, tačiau valstybingumui įtvirtinti reikėjo karinių pajėgų. Lietuvos kariuomenės kūrimosi pradžia sutapo su bolševikų, o netrukus ir bermontininkų bei lenkų kariuomenių veržimusi į Lietuvos žemes. 1919 m. gegužės 8 d., lenkams užpuolus lietuvių sargybą prie Vievio, tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių prasidėjo pirmieji koviniai veiksmai, kurie su pertraukomis tęsėsi iki 1920 m. pabaigos. Parodoje šie įvykiai iliustruojami nuotraukomis („Lenkijos kariuomenės žvalgai fronte pirmųjų susidūrimų metu. Kariai ginkluoti 1898 m. modelio karabinais „Mauser“. 1919 m. balandis–gegužė“, „Lietuvos kariuomenės kariai kovos pozicijoje su 105 mm kalibro 1898–1909 m. modelio lauko haubica „Krupp“. 1919 m.“, „Lenkijos kariuomenė, užėmusi Vilnių, žygiuoja miesto gatvėmis. 1919 m. pavasaris“), taip pat laikraščių ir dokumentų kopijomis („Lenkijos karinės vadovybės („Lietuvos gynimo komiteto“) parengtas propagandinis atsišaukimas į lietuvių karius. Jame raginama sudaryti bendrą valstybę ir pasipriešinti bolševikams.

1919 m. Laikraščio „Mūsų kraštas“ („Nasz kraj“) priedas, nušviečiantis Lenkijos kariuomenės veiksmus užimant Vilnių. Vilnius, 1919 m. balandžio 29 d.“). Net keletą kartų karinį konfliktą sprendė tarptautinės kontrolės misijos, nustatydamos demarkacines linijas. Lenkai paprastai jų nepaisė, tad kovos veiksmai būdavo atnaujinami. 1920 m. rugsėjį kovose dėl Suvalkų, Seinų ir Augustavo su Lietuvos kariuomene kovojo 41-asis Suvalkų pėstininkų pulkas (nuotrauka „Lenkijos kariuomenės 41-ojo Suvalkų pėstininkų pulko raitieji žvalgai atokvėpio minutę. Kariai ginkluoti 1898 m. modelio vokiškais karabinais „Mauser“ ir 1917 m. modelio lenkiškais kavalerijos kardais. Apie 1920 m.“), 7-asis ir 16-asis ulonų pulkai ir kitos lenkų kariuomenės dalys. Rugsėjo pabaigoje su lietuviais kovėsi II lenkų armijos, vadovaujamos gen. Edvardo Rydzo-Šmiglo (Edward Rydz-Smigly), daliniai. Ši armija buvo suskirstyta į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarė I legionų pėstininkų divizija (sudarė keturi pėstininkų pulkai), I lietuvių-baltarusių divizija (sudarė trys pėstininkų pulkai), XVII pėstininkų divizija (sudarė keturi pėstininkų pulkai), II kavalerijos brigada (sudarė 3 kavalerijos pulkai) ir IV kavalerijos brigada (sudarė 4 kavalerijos pulkai). Antrąją grupę sudarė III legionų pėstininkų divizija, kalnų divizija ir savanorių divizija. Augustavo apylinkėse rezerve buvo palikta II legionų pėstininkų divizija ir Atskiroji brigada. Prieš Lietuvos kariuomenę kovos veiksmuose dalyvavo I legionų pėstininkų divizija, kurioje į dvi brigadas buvo suskirstyti 1-asis, 5-asis, 6-asis ir 41-asis pėstininkų pulkai bei kiti daliniai.

Lenkijos kariuomenės 41-ojo Suvalkų pėstininkų pulko minosvaidininkai užtaisę vokiškus 250 mm kalibro minosvaidžius. 1920 m.

Lenkijos kariuomenės 41-ojo Suvalkų pėstininkų pulko minosvaidininkai užtaisę vokiškus 250 mm kalibro minosvaidžius. 1920 m.

Didžiausi susirėmimai įvyko 1920 m. rugpjūtį-spalį. Rugpjūčio pabaigoje lietuviai, reaguodami į lenkų puolamuosius veiksmus pietų Suvalkijoje, atsakė žygiu į Seinus ir Suvalkų trikampį („Lietuvos kariuomenės 3-iosios pėstininkų divizijos Seinų operacijos žurnalas. 1920 m. rugsėjo mėn.“, nuotraukos „Grupė Lietuvos kariuomenės karių su šarvuotais automobiliais („Daimler“) ir sunkvežimiu lenkų fronte. 1920 m. rugsėjo 5 d.“, „Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko 7-oji baterija žygiuoja per Krasnapolį į naujas pozicijas. 1920 m. rugsėjo 6 d.“, schema „Lietuvių puolimas 1920 m. rugsėjo 2–5 d.). Nepasisekus įgyvendinti Augustavo–Seinų operacijos prieš 4–5 kartus gausesnį priešą, rugsėjo 22 d. Lietuvos kariuomenė patyrė pralaimėjimą ir prarado dalį kontroliuotų teritorijų („Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko 2-ojo bataliono vado kpt. Valerijono Bagdonavičiaus prašymas Nr. 67 pulko vadui kpt. Kaziui Škirpai organizuoti gynybos veiksmus – atsiųsti šarvuotą automobilį ir artileriją. 1920 m. rugsėjo 13 d.“).

Kovinius veiksmus nutraukė spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis, kurią jau kitą dieną Lenkija sulaužė, imitavusi savo karinių dalinių maištą. Spalio 9 d. šie daliniai, vadovaujami gen. L.Želigovskio, įsiveržė į Vilnių ir paskelbė įkurią atskirą „Vidurio Lietuvos“ valstybę. Šią parodos dalį iliustravome nuotraukomis ir dokumentais, karinių veiksmų schemomis (Lietuvos karo aviacijos skrydžių į frontą ir gen. L. Želigovskio dalinių puolimo 1920 m. spalio 7–lapkričio 17 d. schema). 1920 m. spalio pradžioje lietuvių–lenkų fronte (nuo Daugpilio iki Vištyčio) veikė maždaug 24 700 lenkų karių pajėgos. Gen. L.Želigovskio pajėgas sudarė iki 15 500 karių. Jo veiksmus dengusiose gen. Vladislavo Sikorskio (Wladyslaw Sikorski) pajėgose buvo apie 50 000 karių. Lenkijos kariuomenės ginkluotė kovų su Lietuvos kariuomene metu 1919–1920 m. buvo labai panaši į tą, kurią naudojo lietuviai. Daugiausia tai buvo įvairūs prancūziški ginklai, nes lenkai kovai prieš bolševikus sulaukė didžiulės paramos iš Prancūzijos – taip pat į Rytų frontą buvo permesti dar Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje, Austrijoje ir Rusijoje suformuoti lenkiški daliniai. Lenkų kariuomenės apranga 1919–1920 m. buvo labai įvairi. Pėstininkų daliniuose kariai dėvėjo 1917 m. modelio uniformas. Dominavo chaki spalva. Dalis pajėgų, kurios buvo permestos į Rytų frontą iš Prancūzijos, taip pat vilkėjo 1917 m. modelio, tik pilkšvai melsvas uniformas. Ryškiomis uniformomis išsiskyrė kavalerijos dalinių kariai, ypač ulonų karininkai (nuotraukos „Lenkijos kariuomenės 41-ojo Suvalkų pėstininkų pulko minosvaidininkai užtaiso vokiškus 250 mm kalibro minosvaidžius. 1920 m.“, „Lietuvos kariuomenės kariai Kaišiadorių stotyje prie iš lenkų atimto turto. 1920 m. liepa“ ir kitos).

Gen. L. Želigovskio pajėgų branduolį sudarė I lietuvių-baltarusių divizijos, sukurtos 1918 ir 1919 m. sandūroje, daliniai, kurių sudėtyje buvo 201-ojo pėstininkų pulko batalionas, pionierių batalionas, kavalerijos divizionas, dvi 216-ojo lauko artilerijos pulko baterijos, 3-ioji kavalerijos brigada bei 101-asis ir 13-asis ulonų pulkai (nuotraukos „Lenkijos kariuomenės totorių, vėliau 13-ojo Vilniaus ulonų pulko kariai. Šis pulkas dalyvavo gen. L. Želigovskio karinėje akcijoje“, „Lenkijos kariuomenės mirties husarų diviziono ir 2-ojo ulonų pulko pikės vėliavėlių nuotraukos. Vėliavėlės lietuvių karių paimtos kaip karo grobis Suvalkų operacijos metu. 1920 m.“). 1920 m. užėmusios Vilnių, lenkų pajėgos sulaukė pastiprinimo, kurį sudarė kavalerijos ir nedideli specializuoti technikos daliniai bei kitos tarnybos. Kovose prieš Lietuvą kartu su sausumos pajėgomis dalyvavo ir aviacija. Tai buvo 16-oji žvalgybinė eskadrilė, sudaryta iš penkių dviviečių žvalgybinių lėktuvų „Breguet XIV A2“ (nuotrauka „Lenkijos kariuomenės karo lėktuvas „Breguet XIV“, naudotas kovose su Lietuva. XX. a. 2–3 dešimtmetis“). Ši lėktuvų grupė 1920 m. spalio 27 d. iš Lydos buvo perdislokuota į šalia Vilniaus esantį Kirtimų aerodromą. Spalio 31 d. prie jos prisijungė ir lėktuvas „Albatros C XV“, pilotuojamas Lenkijos kariuomenės kpt. Vaclavo Ivaškievičiaus (Waaclaw Iwaszkiewicz). Iki 1920 m. pabaigos lenkų lėktuvai, vykdydami įvairias žvalgybos ir bombardavimų užduotis, atliko 30 kovinių skrydžių. Jų metu buvo bombarduojamas Kauno naerodromas ir Lietuvos kariuomenės pozicijos ties Kaišiadorimis ir Ukmerge.

Lapkričio 17 d. gen. L. Želigovskio pradėtas didelis puolimas įstrigo („Lenkų oficialusis leidinys „Vyriausybės dienraštis“ („Dziennik urzedowy“), jame skelbiami Vidurio Lietuvos vyriausiojo kariuomenės vado gen. L. Želigovskio įsakymai ir potvarkiai, kuriais remiantis sudaryta civilinė valdžia. Vilnius, 1920 m. lapkričio 30 d.“). Užimti Širvintas ir Giedraičius bei pasistūmėti kelis kilometrus į priekį pavyko tik tos dienos vakare. Vienintelė lenkų kavalerijos brigada, prasiveržusi gilyn ir mažai kliudoma, lapkričio 19 d. buvo pasiekusi Kėdainius (1920 m. lapkričio 17 d. gen. L. Želigovskio vadovaujamų karinių pajėgų puolimo schema, nuotraukos „Lietuvos kariuomenės 6-oji baterija pakeliui į Širvintas ties Gumbelių kaimu. 1920 m. lapkričio 19 d., „Lenkijos kariuomenės kariai Švenčionių apylinkėse. 1920 m.“, „Lietuvos kariuomenės 5-ojo pėstininkų didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko 3-iosios kuopos kariai priešakinėse lenkų fronto linijose. 1920 m.“ ir kitos).

Kadangi Lietuvai pralaimėjus grėsė didelis pavojus prarasti nepriklausomybę, susidariusią padėtį galėjo išgelbėti tik drąsus ir rizikingas manevras. Lietuvos kariuomenei grėsė apsupimas. I pėstininkų divizijos vadas plk. ltn. Edvardas Adamkavičius pritarė 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko karininkų pasitarimo paremtam pulko 3-iojo bataliono 8-osios kuopos vado vyr. ltn. Teodoro Balno pasiūlytam planui apeiti Širvintas ir smogti lenkams iš flango ir užnugario (1920 m. lapkričio 19 d. Širvintų kautynių schema, nuotrauka „Lietuvos kariuomenės I divizijos 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko 3-iojo bataliono 8-osios kuopos vadas vyr. ltn. Teodoras Balnas, lapkričio 18 d. vadovavęs 170–200 kovinei grupei, išgelbėjusiai Lietuvos kariuomenę nuo grėsusios lenkų apsupties prie Širvintų. 1921–1927 m.“). Šiam sumanymui įgyvendinti lapkričio 18 d. vakare buvo suformuota 170–200 karių dalinys, kuriam vadovavo pats vyr. ltn. T. Balnas. Dalinys, naktį atlikęs 14 km žygį mišku, prie Motiejūnų kaimo puolė stovinčius lenkų dalinius. Mūšio metu žuvo Gardino pulko vadas, į nelaisvę pateko gen. L. Želigovskio lietuvių baltarusių brigados ir Gardino pulko štabai, apie 200 lenkų kareivių, paimtas ir nemažas karo grobis, kurį sudarė 2 patrankos, 9 minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, gurguolė su įvairiu turtu. Ši pergalė pakėlė lietuvių karių kovinę dvasią ir leido Lietuvos kariuomenei į savo rankas perimti tolesnių karo veiksmų iniciatyvą. Persigrupavę lenkai lapkričio 20 d., lietuviams pasitraukus, vėl užėmė Širvintas (paveikslų nuotraukos „Artilerijos mūšis ties Širvintomis 1920 m. Dail. E. Jeneris, 1924 m.“, „1920 m. Lietuvos kariuomenės 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kariai prie Širvintų iš lenkų atima patrankas. Dail. V. Kosciuška. 1937 m.“).

Lietuvos kariuomenė, sustiprinusi esamus pulkus ir pritraukusi rezervų, ruošėsi kontrpuolimui. Gen. Silvestro Žukausko įsakymu kariuomenė puolimą pradėjo naktį iš lapkričio 20-osios į 21-ąją. Širvintos vėl apeitos iš šono mišku ir po trumpo mūšio užimtos. Puolant Giedraičių kryptimi, sunkios kautynės vyko ties Šiupieniais, Bekupe ir Giedraičiais (1920 m. lapkričio 19–21 d. Širvintų–Giedraičių–Musninkų kautynių schema, nuotrauka „Lietuvos kariuomenės 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko karininkai užėmus Giedraičius. 1920 m. lapkričio 22 d.“, dokumentas „Įsakymas kariuomenei Nr. 491, kuriame skelbiama Lietuvos Respublikos Prezidento padėka Lietuvos kariuomenei, įveikusiai gen. L. Želigovskio karines pajėgas prie Giedraičių ir Širvintų“). Šiose kovose ypač pasižymėjo 2-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pulko 3-iasis batalionas, vadovaujamas vyr. ltn. Andriaus Butkevičiaus. Lapkričio 21 d. po pietų Giedraičiai buvo išvaduoti. Giliai užnugaryje likusi atkirsta lenkų kavalerijos brigada ėmė skubiai trauktis ir, persekiojama lietuvių karių bei partizanų, lapkričio 24 d. prie Labanoro perėjo fronto liniją.

Buvo pasiekta istorinė pergalė, tačiau ja pasinaudoti nepavyko, nes tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjungos kontrolės komisija. Lapkričio 29 d. pasirašytos paliaubos, o kariaujančios pusės buvo atskirtos neutralia zona („Nepriklausomybės kovų žemėlapis, kuriame pažymėtos Lietuvos kariuomenės ir gen. L. Želigovskio karinių dalinių svarbiausių kautynių vietos ir datos, Antantės Aukščiausiosios Tarybos nustatytos demarkacinės linijos, valstybes skyrusi neutrali zona, Vidurio Lietuvos teritorija. 1919–1920 m.“). Pasibaigus kovoms Lietuvos kariuomenė, patyrusi nemažų nuostolių, grįžo į iki 1920 m. lapkričio 17 d. turėtas pozicijas. Buvo nukauta 15 karių (nuotrauka „Paminklas karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę kovoje prie Giedraičių, atidengtas 1932 m. birželio 19 d.“), apie 60 sužeista ir apie 70 dingo be žinios. Po Giedraičių kautynių Lenkijos kariuomenė taip pat patyrė nemažų nuostolių: sudaužytas šarvuotas automobilis, prarasti 2 kulkosvaidžiai, lietuviams atiteko apie 20 tūkstančių šovinių, keletas vežimų, artilerijos sviedinių, 60 belaisvių (nuotraukos „Lietuvos kariuomenės 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko vadas mjr. Julius Čaplikas, sugrįžęs iš lenkų nelaisvės. 1920 m. lapkritis–gruodis“, „Lietuvos kariuomenės Kauno bataliono pulko karininkai, pabėgę iš lenkų nelaisvės. Iš kairės: vyr. ltn. Kristupas Veczemelis ir ltn. Juozas Černius. Kaunas, 1920 m.“, „Lietuviai kariai, grįžę iš lenkų nelaisvės. 1920 m.“ ir kitos).

1923 m. buvo nustatyta administracinė linija, su kuria Lietuvos valstybė nesutiko. Vilnius ir Vilniaus kraštas iki 1939 m. rudens liko okupuotas lenkų (nuotraukos „Demarkacinės linijos padalintas Grabijolų kaimas prie Neries. XX a. 3–4 dešimtmetis“, „Lenkijos kariuomenės 7-ojo Lydos pulko 9-oji kuopa“, „Lietuvos kariuomenės 9-ojo pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko kariai, saugantys Lenkijos–Lietuvos demarkacinę liniją, prie sargybos būstų. 1921 m.“, „Sargybos tikrinimas prie Lenkijos–Lietuvos demarkacinės linijos Mlynke, Vievio apylinkėse. 1921 m.“ ir „Demarkacinę liniją tarp diplomatinių santykių nepalaikiusių Lietuvos ir Lenkijos valstybių žymėjo iki 6 m aukščio kartys su pririštais šiaudų pėdais, todėl demarkacinė linija dar buvo vadinama „šiaudine“ siena. Tokiais riboženkliais Lietuvos valstiečiai žymėjo ir savo laukų ribas. XX. 3–4 dešimtmetis“).

2010 m. rugsėjo 28 d. (VDKM) Karybos istorijos (1795–1940) skyriaus vedėja D. Naujalienė ir šio skyriaus vyriausiasis muziejininkas A. Stoliarovas Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazijos mokiniams, mokytojams ir į renginį pakviestiems garbiems svečiams pristatė parodą „Lietuvos kariuomenės pergalei prie Širvintų ir Giedraičių – 90“. Iki lapkričio 20 d. paroda apkeliavo dar dešimt Šalčininkų rajono mokyklų: Eišiškių Stanislovo Rapalionio gimnaziją, Baltosios Vokės „Šilo“, Jašiūnų „Aušros“, Turgelių, Dieveniškių „Ryto“ vidurines bei Dieveniškių verslo ir technologijų , Kalesnikų, Butrimonių, Čiužakampio, Poškonių pagrindines mokyklas.

Voruta. – 2010, spal. 23, nr. 20 (710), p. 14.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *