Palydėdami vasarą į didžiausią Lietuvos pelkyną Žuvintą renkasi išskirtinai gausūs gervių pulkai. Šią savaitę jų susirinko virš dviejų tūkstančių trijų šimtų. Tiek grakščių ir balsingų paukščių seniausioje saugomoje šalies teritorijoje dar niekada nebuvo registruota, o jų kasdien vis daugėja – praėjusią savaitę gervių buvo visu tūkstančiu mažiau. Žuvinto biosferos rezervato specialistai kas penkios dienos skaičiuoja nakvynėn į Žuvinto palių gilumą iš aplinkinių laukų suskrendančias gerves.
Ilgus metus džiugindavo pulkai, siekiantys iki tūkstančio paukščių. Pernai rugsėjo pirmomis dienomis pasiektas dviejų tūkstančių rekordas jau dabar perkoptas.
Įsimintini gervių trimitai, būriuose su tėvais parskrendančių jauniklių cypčiojimai jau tapo neatskiriama kiekvieno rugpjūčio vakaro Žuvinte dalimi. Ramiu oru gervių balsus girdi joms esant už gero kilometro. Gervės renkasi į Žuvintą gerokai prieš saulės laidą – kartais net pora valandų anksčiau, o paskutinieji pulkeliai parskrenda jau nusileidus saulei. Žuvinto palių atvirumuose – Rudės plynėje, ežero saloje jų šūkčiojimai netyla visą naktį.
Anksti ryte gervės pakrinka po artimesnes ir tolimesnes rezervato apylinkes. Dauguma jų tradiciškai ganosi į pietus nuo pelkės – Saltininkų, Zailių kaimų laukuose, kitos skrenda gerokai toliau, už kelių ar net keliolikos kilometrų – nelygu kur likę ražienų, netrikdo traktoriai ir kombainai. Laukuose aptikti paukščius ne visuomet paprasta: neretai gervės susispiečia kur nors slėnyje ir jų iš toliau nesimato. Bet jei aptinki gervių būrį, nuo kalvų stebėti slėniuose suskridusius paukščius yra nepaprastai įdomu: čia jos lesinėja, kutinėja plunksnas, neretai gracingai šokčioja viena prieš kitą, vaikosi, trimituoja užvertusios galvas. Jei pamatysi tris ar keturias gerves besiganant kartu, lengvai atskirsi šeimyną – kiek didesnius senius ir vieną ar du rudakaklius jauniklius. Gervės kitaip nei gandrai, neskuba skirtis su jaunikliais vos šie pradeda savarankiškai skraidyti. Nesvarbu, jog susitelkę į didelius pulkus, šeimos stengiasi nepasimesti, o jei kuris nuklysta tuoj pasigirsta tėvų trimitai ir išskirtinis jauniklių balsas – pirmais gyvenimo metais jie tik cypia.
Šiomis ramiomis ir saulėtomis dienomis, ypač vakare Žuvinte tampa triukšminga ir judru. Leidžiantis saulei iš laukų grįžta ne tik gervės, bet ir pilkųjų žąsų būriai – dažniausiai ne mažiau triukšmingi ir gausūs. Keli tūkstančiai didžiųjų ančių irgi nuolat skraido po apylinkes ieškodamos maisto. Nušienautose ežero pakrantėse ar salos krantuose užskridęs jūrinis erelis pabaido pempių, perkūno oželių, gaidukų pulkus. Jei ne šis plėšrūnas, net neįtartum, kad ten tiek gyvybės. Tačiau gervių trimitai vis dėlto įsimintiniausi. Šiais gracingais paukščiais Žuvinte bus galima grožėtis visą rugsėjo mėnesį.
