Liepos 4–24 d. Arkos dailės galerijoje (Aušros Vartų g. 7 Vilniuje) veiks baltarusių ir lietuvių menininkų paroda „Šaknys“, kuri skirta diplomatinių santykių užmezgimo 20-mečiui paminėti.
Ką bendra turi Lietuva ir Baltarusija, be istorinių prisiminimų apie kažkada mus jungusias bendras Valstybės ribas? Giluminiai nacionalinės psichologijos bruožai formuojasi šimtmečiais, jie dalinai apsprendžiami ir landšafto ypatumų. Tai, žinoma, pilnai neapibūdina sudėtingo nacionalinio charakterio sampratos, tačiau faktas lieka faktu: kalnų gyventojas stipriai skiriasi nuo dykumų ne tik savo išore.
Tiek lietuvio, tiek baltarusio tautinis charakteris didžiąja dalimi yra suformuotas miško įvaizdžio ir būtent ten verta paieškoti nacionalinio mentaliteto šaknų. Šią mintį, kad „be miško nebūtų baltarusio“, suformavo 1926 m. pirmajame baltarusiškame meniniame filme „Miško sakmė“ žinomas režisierius ir nacionalinės kultūros kūrėjas Jurijus Taričius. Tą patį, ko gero, būtų galima pasakyti ir apie lietuvį – ir jam Miškas jam visais laikais yra ir buvo maitintojas, gelbėtojas, draugas, sakmių ir padavimų šaltinis, meninės kūrybos įkvėpėjas. Miškas – Tėvas, galinga, paslaptinga, kartais net grėsminga stichija.
Paroda „Šaknys“ atveria Lietuvą ir Baltarusiją jungiančią miško temą, atskleidžia, kaip ji yra suvokiama ir išreiškiama abiejų šalių dailėje. Bendrą lietuvių – baltarusių dailės projektą vykdo trys galerijos: Vilniaus galerija ARKA ir dvi Baltarusijos galerijos: L. Ščemeliovo muziejus Minske ir G. Vaščenkos paveikslų galerija Gomelyje. Po 15 žinomų menininkų iš abiejų šalių pateikia kūrinius, labiausiai atspindinčius temą tiek idėjine, tiek formos prasme. Baltarusių dailėje realistinės tradicijos, kilusios iš rusiškos peizažo mokyklos, dar labai stiprios lig šiol. Todėl ekspozicijoje ženklią dalį sudaro klasikinis peizažas (Antonas ir Igoris Barchatkovai, Leonidas Gomonovas, Aleksandras Gailevičius ir kt.). Kai kas iš tapytojų, bėgant laikui, transformavo savo stilių į labiau dekoratyvų, tačiau vienok jų ryšys su ištakomis išlieka labai stiprus. (Aleksandras Griškevičius, Vladimiras Koncedailovas, Vasilijus Kostiučenko, Vladimiras Prokopcovas ir kt).
Kita menininkų grupė, tačiau ne tokia skaitlinga, atskleidžia miško temą per abstrakčias tapybos formas, tiesiogiai naudoja gamtines formas ir faktūras (Aleksandro Zabavčiko frotažų serija „Dialogai su kirvarpomis“). Apie 1980 m. ir baltarusių grafikai pradėjo savo kūryboje aktyviai eksploatuoti šį motyvą, kurti miško mitologijos tema, permąstyti ją kaip svarbų nacionalinės savimonės faktorių, gilintis į dar gyvą ryšį tarp gyvenimo ir su mišku susijusio folkloro ir ritualinių liaudies gyvenimo formų. Viena iš ryškiausių to laikmečio Baltarusijos dailės figūrų, iškilusių būtent savo šaknų paieškos dvasios dėka, tapo Valerijus Slaukas.
Pagrindinė miško kaip magiškos stichijos tema išreikšta jo ofortuose, piešiniuose plunksnele ir knygų iliustracijose. Paraleliniai miško pasauliai tapo regimi ir dekoratyvinėje – taikomojoje dailėje (Olgos Sazykinos stiklo ir grafikos darbai, Anos Balaš tekstiliniai ir tapybos pano). Skulptūrą parodoje atstovauja Sergejus Bondarenko, pagrinde dirbančio animalistinėje temoje, darbai. Jis vaizduoja baltarusiško miško gyventojus, o vienas jo darbų vadinasi „Paskutinis tauras“. Nužudytas prieš 400 m. paskutinis Europos miškų galiūnas, stiprusis neaprėpiamų mūsų miškų šeimininkas, yra tarsi mini-monumentas istoriniam faktui ir įspėjimas ateinančioms kartoms apie nykstančią mūsų gyvąją gamtą. Miško išsaugojimo aspektas, keičiantis požiūrį į mišką tik kaip į natūralių žaliavų resursą, plačiai atsispindi ir Baltarusijos dizainerių sąjungos plakatų kolekcijoje. Keletas žinomo fotomenininko Danilo Parniuko darbų papildo ekspoziciją foto dokumentika.
Vieningoje temoje labai įdomu matyti skirtumą tarp baltarusių ir lietuvių menininkų kūrybos. Lietuviškoje kolekcijos dalyje dominuoja tapyba, tačiau čia nepamatysi smulkiai ištapytų realistinių peizažų. Lietuvių tapytojų žvilgsnis į mišką yra labiau apibendrinantis, abstraktesnis. Menininkai semiasi iš miško įkvėpimo, spalvų gamos, tačiau reflektuoja jau savo subjektyvų – kartais ekspresionistinį, kartais dekoratyvų požiūrį į natūrą. Ričardas Filistovičius kuria miško tankmės ir medžių šabakštynų peizažus, primenančius laiką, kai mūsų neperžengiamose giriose saugų prieglobstį dar rado ir gyvūnai, ir miško dvasios. Dalia Kasčiūnaitė gamtos ir miško motyvus perteikia jai būdinga elegantiška minimalistine forma. Martinas Jankus naudoja medžių siluetus, sukurdamas paslaptingą, nostalgišką ir apibendrintą nykstančios senovės ir viską nustelbiančios augmenijos atmosferą. Abstrakčiuose Romualdo Balinsko peizažuose gali tik nujausti brėkšmos pilkumoje paskendusių gamtos motyvų kontūrus, tuo tarpu Gražinos Vitartaitės kopų augmenijos prisodrinti paveikslai tarsi alsuoja Lietuvos pajūrio spalvų ir kvapų gausa.
Broniaus Gražio ryškaus kolorito tapyboje medžio ir ypač kelmo motyvas yra ypač dažnas – jis tarsi apsipylęs žaliu samanų krauju, o mėlynas pjūklas, įsirėžęs į spalvingą augmenijos raizgalynę byloja apie žmogaus veiklos intervenciją į turtingą gamtos pasaulį. Medžio motyvas ir jo vaizdavimo spektras pateiktas labai įvairiai – nuo realistinių, tiesiog apčiuopiamų Pauliaus Juškos kamienų, ekspresionistinių ryškiaspalvių Romualdo Martinėno siluetų iki monochrominių dekoratyvių Arūnės Tornau faktūrų. Aleksandras Vozbinas išsiskiria savo „Šaknų“ temos traktuote – jis lieka ištikimas figūrinei kompozicijai ir istoriniam žanrui, pateikia savitą gaivališką siužetinę praeities viziją.
Tapybos darbus papildo grafika: Tatjanos Kazimierėnienės ir Nijolės Šaltenytės jautriai išraižyti, samanų ir augmenijos motyvus vaizduojantys ofortai-akvatintos ir meistriškos Birutės Stančikaitės augalinių peizažų litografijos.
Ekspozicijos centrą sudaro monumentalūs keramikos darbai – Sauliaus Jankausko sudėtingos lipdybos korėtos šamotinio molio kompozicijos ir moteriškai jautrios Nomedos Marčėnaitės moterys – paukštės.
Paroda „Šaknys“ – pradžia kompleksinio meninio tyrimo, kurio tikslas – atsakyti patiems sau ir kitiems: Kas mes? Iš kur mes? Kas mus jungia? Atsakymas žinomas jau iš anksto: visi mes – gamtos vaikai, o todėl esame broliai ir seserys. Unikalus gamtinis Baltarusijos ir Lietuvos kontekstas sufleruoja jų menininkams šio bendro atsakymo individualias intonacijas ir spalvas.
Toks įvairus ir turtingas šios temos traktavimas įrodo jos svarbą tiek baltarusių, tiek lietuvių menininkų kūryboje. Mūsų kaimyninių šalių geografinės, gamtinės, istorinės ir kultūrinės šaknys yra artimai susiję ir glaudžiai persipynę. XXI amžiaus žmogus vis dažniau leidžiasi į savo šaknų, nacionalinio identiteto paieškas, ieško jose atspirties taško ir įkvėpimo šaltinio. Bendra baltarusių ir lietuvių paroda demonstruoja abiejų šalių menininkų kūrybos ryšį su bendražmogiškomis vertybėmis.
