Liepos mėnesio antroje pusėje dangus vėl sutemsta pakankamai, kad užmiestyje plika akimi galėtume gėrėtis tūkstančiais Paukščių Tako galaktikos žvaigždžių ar, pasitelkę teleskopą, pasižvalgytume į dar tolimesnius pasaulius.
Giedrą vidurvasario vakarą pirmiausiai „pražys“ Didžiojo Vasaros Trikampio žvaigždės: žemiausiai pietryčiuose – Altayras, kairiau ir gerokai aukščiau – Denebas, o nuo jo į dešinę ir šiek tiek aukščiau, pati ryškiausia iš trijulės – Vega. Pastaroji yra viena iš artimiausių plika akimi matomų žvaigždžių. Jei skrietume šviesos greičiu, tai iki jos ir atgal užtruktume 50 metų. Altayras dar arčiau – kelionėje į abi puses sugaištume kiek daugiau nei 30 žemiškųjų metų. Kita kalba su Denebu, kelionė su grįžimu užtruktų 6500 metų. Vakarinėje dangaus pusėje rausvai „pražys“ Jaučiaganio žvaigždė – Arktūras. Šiaurinės žvaigždės vaidmenį atliks Kapela (lietuvių vadinta Tikučiu), vos sutemus ji ridinėsis ne aukštai virš šiaurinio horizonto.
Apie liepos 10 dieną prieš auštant Saulės spinduliuose vėl pasirodo garsusis padrikasis žvaigždžių spiečius – Plejados arba lietuviškas pavadinimas Sietynas. Liaudies kalendoriuje Sietyno dingimas Saulės spinduliuose siejamas su pavasario pradžia (apie balandžio 23 dieną), o pasirodymas – su antros vasaros pusės lietingumą lemiančia “septynių miegančių brolių diena”. Kadaise pagal septynių Sietyno žvaigždžių matomumą buvo pranašaujamas vasaros lietingumas. Įprasta sakyti, kad jei šią dieną lyja, tai gali lyti 7 dienas arba net 7 savaites.
Saulė šį mėnesį keliaus Dvynių žvaigždynu iki 20 dienos kuomet pereis į Vėžį ir ten pasiliks iki rugpjūčio.
Liepos 5 dieną mūsų gimtoji planeta bus toliausiai nuo savo žvaigždės – Saulės. Atstumas lygus 152 092 000 km, o tai tik 3,3 proc. toliau nei sausio mėnesį, kuomet mes erdvėje skriejam arčiausiai savojo spinduolio.
Nors Merkurijus šį mėnesį danguje nuo Saulės bus nutolęs labiausiai per 2012 metus, tačiau leisis beveik tuo pačiu metu, kaip mūsų gimtoji žvaigždė, todėl Lietuvoje nebus matomas.
Po įsimintino ir paskutinio šio amžiaus tranzito (proslinkio), Veneros (Aušrinės) paieška galime užsiimti antroje mėnesio pusėje rytais, prieš patekant Saulei. Tiesa, antroji Saulės sistemos planeta iki aušros aukštai pakilti nespėja, tačiau liepos pabaigoje ji jau gerai matoma rytuose Jaučio žvaigždyne.
Marsas visą mėnesį bus matomas Mergelės žvaigždyne vakarais ir kaskart žemiau. Raudonoji planeta danguje pamažu artės prie Saturno.
Jupiteris jau nuo mėnesio pradžios ima rodytis Jaučio žvaigždyne žemiau Sietyno, tačiau aukščiau Veneros. Liepos 15 dienos ryte didžiausiąją Saulės sistemos planetą užtemdys Mėnulio delčia. Vilniuje mūsų artimiausias gamtinis palydovas Jupiterį pradės uždengti apie 4 val. 50 min. t. y. likus vos 10 min. iki saulėtekio. Šį astronominį reiškinį bus geriausia stebėti pasitelkus mėgėjišką teleskopą.
Saturnas, kaip ir Marsas, šį mėnesį bus matomas vakarais Mergelės žvaigždyne aukščiau ryškiosios žvaigždės Spikos.
Šiemet birželio mėnuo lepino ne dažnu reiškiniu – sidabriškaisiais debesimis. Liepos mėnesį tęsiasi šio mįslingo reiškinio matomumo sezonas. Po saulėlydžio, sutemus, žvilgtelėkite į šiaurinę dangaus pusę ir, sėkmei nusišypsojus, pamatysite it plunksninių debesų šleifą.
Sidabriškuosius debesis galima stebėti tarp 50° ir 70° platumos abiejuose planetos pusrutuliuose. Debesimis jie taip pat vadinami su išlyga, mat susidaro maždaug 80 km aukštyje, mezosferoje. Tai aukščiausiai Žemėje esantys debesys ir savo giminaičius plunksninius debesis tuo požiūriu gerokai lenkia (pastarieji formuojasi 7–12 km aukštyje). Drėgmės taip aukštai praktiškai nėra, todėl ir ledo kristalams, iš kurių daugiausia sudaryti šie debesys, atsirasti reikia ypač žemos temperatūros. Vasarą mezosferoje ji krinta iki -120 C°.
Apie vasaros saulėgrįžą Saulė mūsų platumose nenusileidžia labai žemai už horizonto. Lengva jos pašvaistė matoma beveik visą naktį. Kaip tik tai ir leidžia pamatyti sidabriškuosius debesis. Būdami dideliame aukštyje jie yra apšviečiami Saulės, kuri stebėtojui esančiam ant žemės, jau paslėpta horizonto.
Iki galo sidabriškųjų debesų fenomenas nėra paaiškintas. Manoma, kad jų susidaryme dalyvauja ir ugnikalnių išmestos dalelės, ir antropogeninės kilmės dulkės, kurios patenka į aukštesnius atmosferos sluoksnius. Teigiama, kad vis dažnesnis jų pasirodymas XX a. susijęs ir su klimato kaita ir žmogaus įtaka, kadangi pirmą kartą aprašyti tik 1885 metais.
Geros žvaigždžių, planetų ir debesų medžioklės!
