A.Juozaitis. Naujieji viduramžiai

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt  

Sakome, pradžioje buvo Žodis. Tačiau daugumą žodžių ištariame vėluodami: pražiopsoję meilę, tariame – „mylėjau“, pražiopsoję jaunystę, sakome – „buvau jaunas“.  

Dabar mes vėluojame įvardinti dviejų dešimtmečių istoriją, kuri laužia Vakarų pasaulį perpus. Reikia tikslaus žodžio, sąvokos, apibūdinimo. Nes ateina naujasis totalitarizmas.  

Europiečiai senokai užkrėsti politinio korektiškumo pandemija, kurį pavadino  multikultūralizmo vardu. Tai labai patogus vardas kapituliacijos ideologijai pridengti, nes neaišku, ką jis reiškia. Ši ideologija pateisina nykstančią ir silpstančią kultūrą. Kurią lengva paženklinti politinio korektiškumo, globalizacijos ir vaivorykštės spalvų vėliavėlėmis. Nesvarbu, kad jaučiame, jog čia kažkas ydinga,  kad visi esame klaidinami ir net mulkinami. Ne, sako intelektualai su funkcionieriais politikais: multikultūralizmas – tai pasaulio druska ir tiesa. Su kuo ji valgoma? Kurie laikraščiai paaiškins? Puikios apysakos profesorius patarė: „Neskaitykite prieš valgį tarybinių laikraščių, prarasite apetitą“. „O kad kitokių nėra!” – sutrinka asistentas, kurio šaknys Vilniuje. „Neskaitykite jokių!“ – atkerta Filipas Filipovičius.  

Bet mes skaitome ir bandome suprasti. Ir prisimename, kada kas gimė. Pirmiausiai buvo tėvas –  politinis korektiškumas, gaivinęs 1968 metų jaunimo revoliucijų ir 1974 „raudonųjų brigadų“ atšiaurias aistras, po jo – sūnus, multikultūralizmas. Pastaras tapo politikos vėzdu ir smagiai ėmė štampuoti tikrovę, matydamas, kad ji silpsta. Šis „izmas“ ėmė pulti tradicines europiečių bendruomenes, tautas ir net krikščionybę. Esą žmogus yra tik žmogus, o visa kita – laikina. Buvai olandas? Tuoj liausiesi juo buvęs. Buvai krikščionis? – nebebūsi. Buvau lietuvis… Čia stop.  

Turiu pripažinti savo kaltę: buvau ir būsiu paskutinis Europos pagonis. Ir mirsiu lietuvis, kaip paskutinis ąžuolas. Jokie „izmai“ manęs nepakirs. Jeigu man įrodys, kad pasaulyje nebebus vietos Lietuvai, pasaulis man nereikalingas. Dviguba ar triguba pilietybė – ne man.  

Taigi kas įvyko mano žemyne? Žinau, kad 1990 m. krito Berlyno siena, Europa grįžo į save. Grįžo ir Baltijos valstybės. Beliko apsikabinti milijonams, kaip pranašavo F. Šileris, ir Europa apsikabino.  

Keistas buvo tas apsikabinimas, nes jau 2010 metais pastebėta, kad apsikabinti nė nesirengia Europoje įsitaisę per 20 milijonų nieko bendro su Europa neturėjusių žmonių. Ateivių. Jie siautė miestus, kūrėsi getais, tada ėmė statyti mečetes. Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje iškilę per tris tūkstančius maldos namų minaretų. Aplink Europos sostinę Briuselį religiškai gyvenantis žmonės rankasi jau tik mečetėse. Ten pulsuoja tikras gyvenimas. Kvapą gniaužianti tikrovė.  

Štai tas lūžis, tai, kas reikalauja naujo vardo. Tas vardas – Naujasis totalitarizmas.    

Berlyne, Paryžiuje, Beniliukse, Rusijoje, Palestinoje, Afganistane, Čečėnijoje, Indonezijoje, Tadžikistane – visur sparčiai kuriamas „naujas žmogus“. Kuriamas tikslingai, užsispyrusiai, strategiškai. Ideologiškai ir religiškai. Tai daro ne islamas. Tai daro islamizmas. Naujo ciklo atskaitos taškas – 2001 rugsėjo 11 diena.  

Nieko naujo po saule nėra. „Naują žmogų“ iki 1980 metų turėjo sukurti ir TSRS totalitarinis komunizmas. Skelbęs betautę žmonių bendriją ir naują žmogų, 1991 metais jis pralaimėjo. Apie 2000 metus pralaimėjo komunizmo projektas ir Kinijoje. Dangiškoje imperijoje vieninga komunistų partija šiuo metu sėkmingai atlieka kapitalizmo vadybininkės vaidmenį. Regis, ir ten kuriamas naujas „naujo žmogaus“ projektas. Bet mums rūpi Europa, Vakarai.  

„Naujo žmogaus“ idealas XIX a. Europoje gimė ne tik K.Markso galvoje, bet ir velnių prisirijusios M. Šeli projekte, vardu „Frankenšteinas“. Regis, pakako savų. Tačiau XXI amžius – kitoniškas, jis atnešė svetimą projektą. Kaip neatneš, kai Europoje šiltnamis –  multikultūralizmas, ir viso pasaulio augalai čia želia po dirbtina saule. Ore pakibo klausimas: kas pasakys tiesą?        

2010 metų rugpjūtį Vokietijoje pagaliau pasirodė knyga. Ji sukėlė šoką, sprogusios bombos efektą. Po II pasaulinio karo Vokietijoje toks tiesus žodis apie tautos likimą nebuvo nuskambėjęs. Sėkla krito į paruoštą dirvą, nes, rašant šias eilutes, jau spausdinamas 16-as šios knygos tiražas, o didelės kaip plyta knygos vienetų skaičius pasiekė 2 mln. Ji tebegraibstoma nuo prekystalių.  

Pavadinimas – „Vokietija griauna pati save“, autorius – Tilas Zaracinas (Thilo Sarrazin). Pensinį amžių pasiekęs vyras nėra nei rašytojas, nei žurnalistas, nei publicistas, nei filosofas, jis – valstybinio “Bundesbank” tarybos narys, socialdemokratas. Ekonomistas ir finansininkas. Jo kalba neįmantri, bet faktai nuginkluojantys. Jis – politiškai nekorektiškas, ir to nė neslepia: „Nenoriu, kad mano vaikai ir vaikaičiai gyventų islamiškoje Vokietijoje“, – sako jis. Bet niūriai priduria: „Tai greičiausiai nutiks, jeigu nieko nepakeisime“. Tai yra 2050 metais musulmonai sudarys apie 40 % Vokietijos gyventojų, o amžiaus pabaigoje vokiečių tebus apie 25%.  

Žinoma, tai skandalas. Antifašistai ir spalvoti žmogaus teisų gynėjai, medžiojantys bet kokį laisvą vokišką žodį, blokavo knygos pristatymus. Trigubai politkorektiškas federalinis prezidentas K. Volfas pareikalavo T. Zaracino atsistatydinimo iš “Bundesbank” tarybos. Ir vis dėlto absoliuti gyventojų dauguma – už. Nebegalėdama negirdėti gaudžiančios visuomenės, kanclerė A. Merkel spalį ištarė vokiečių jaunimui: multikultūralizmas mirė, mes – ties išnykimo slenksčiu.    

1990 m. Berlynas šoko ant komunizmo sienos griuvėsių. Ir vargu ar kas susapnavo, kad po dvidešimties metų nelaimingą miestą sups nauja grėsminga siena. Ji primins Niujorko juodųjų gyventojų rajonus, kuriuose nykiau nei Bronkse ar Brukline, kur betoninėse džiunglėse nekalbama šalies kalba. Kur vyrauja ne šalies įstatymus, kur iš Vokietijos ir pačios Europos juokiamasi, jeigu nesityčiojama. Baltam žmogui pasirodyti tose rajonuose pavojinga ne tik nakties metu, pavojinga pravažiuoti metro traukiniu.  

T. Zaracinas paskaičiavo, kad 38 % Vokietijos naujakurių nedirba ir dirbti neketina (šiaurės afrikiečių – per 50 % ). Ir vis vien visi legaliai ir nelegaliai atkakę, vos pagimdę palikuonį, automatiškai ima naudotis Vokietijos socialinėmis garantijomis.  

Trečia pasaulis veržiasi į Europą. Visi, kas prasmunka pro sienas, kas atskrenda padirbtais dokumentais ar visai be dokumentų – čia lieka. Nes tai – žmonės. Iš kurią čia pat islamizmas ima kurti „naują žmogų“. Veikia šimtai „santuokos“ organizacijų, kurios gabena į Vokietiją nuotakas. Sistema veikia tobulai, ir tik 2 %  atėjūnų tuokia ne su savos kilmės moterimi.  

T. Zaracinas nepuola islamistų, nes jie tik naudojasi multikultūralizmu kaip skydu. Kalta pati Europa. Jeigu krikščionys nesutvarko savo kiemo, baidosi net krikščionybės, su „meilės ir laisvės“ kultu sukūrė nebevaldomą pasaulį, kodėl neįvedus naujos tvarkos? Musulmoniškas pasaulis paprastesnis, jo žmogus siauresnis, valdomas. Tas pasaulis primena komunizmą? – nieko baisaus. Beje, moters vieta jame „sutvarkyta“, o moteris – pasaulio gimdytoja.  

Ką siūlo T. Zaracinas, kada bus vėlu gelbėtis? Buvęs „Bundesbank” tarybos narys atsako: tai tik politinės valios klausimas. Skaičiais parodo, kad netrukus atėjūnų masė ims žlugdyti Vokietijos ekonomiką.  

Bet kad tai būtų tik Vokietijos problema…  

Gruodžio pradžioje teko dalyvauti pasaulinėje Tarptautinio olimpinio komiteto ir UNESCO konferencijoje. Joje sutiktas tadžikas pasiguodė, kad du savo sūnus jau išsiuntęs į JAV: „Gyventi Tadžkistane vis baisiau, mes ritamės į viduramžius“.  Iš 20 % respublikoje buvusių rusų, belikę tik 2 %, ir kvalifikuota darbo jėga, intelektas beveik visai pasitraukęs. Ant kiekvienos sankryžos kyla musulmonų maldos namai, o turtingas Kataras Dušanbėje stato mečetę, kurioje turėtų tilpti 150 000 maldininkų. Pasaulio rekordas.  

Kas laukia Lietuvos? Šveicarai, sako, referendumo būdu uždraudė naujų mečečių statybą.

Spausdinti