Ilgių metas, kuomet prisimenamos vėlės, turbūt yra pats tinkamiausias laikas imtis senovės mįslių įminimo.
Nežinau kas pastūmėjo pasidomėti egzotiškos fino-ugrų uraliečių – Erzių tautelės žodynu: pavartyti dar 1930-ais metais atspaustą rusų kalbininko D.V.Bubricho1 straipsnį „Erzių kalbos garsai ir formos. Remiantis Kozlovkos kaimo (Kozlovkos rajonas, Mordovijos sritis) tarmės pavyzdžiais“.
Turbūt pietų metu geras perskaitytas tekstas apie šviesaus atminimo mitologą Gintarą Beresnevičių.
Laiminga ranka kažkodėl atsivertus 52-ą straipsnio puslapį, akis iš karto tarp kitų žodžių užkliuvo už erzių ‚andan – maitinu‘ su giminingais ‚anntanok, andomo, anduma‘.
Tuoj pat kilo hipotezė – o kas, jei mūsų baltiškas ANDOJAS turėjo tiesioginę maitintojo prasmę ir animalistiniu šamanizmo laikotarpiu buvo garbinamas fino-ugrų ir baltų kaimynystės areale iš kur išplito gerokai į pietvakarius.
Bene išsamiausiai Andojo kilties ir prasmės aiškinimus iki šiol bus apžvelgęs ir apmąstęs Dainius Razauskas savo straipsnyje „ANDAJAS, NUNADIEVIS (IR PERKŪNAS). Dar viena interpretacija“2.
Šis tyrėjas pastebėjo, kad „A. Brückneris jį siejo su J. Lasickio minimu Gondu.
E. Volteris Andajo vardą skaido į du dėmenis — ang-is ir diev-as (deiv-as) — ir atitinkam ai laiko jį gyvačių, t. y. angių, dievu ar tiesiog „dievu angimi” ; tokią interpretaciją palaikė A. Mierzynskis ir P. Dundulienė…
Vieną populiariausių Andajo vardo aiškinimų pasiūlė V. Toporovas, įžvelgęs šiame varde priešdėlį an(t)- ir šaknį deiv- (diev-), taigi Andajas esąs dievas „ant (visų) dievų” arba tiesiog ,,An(t)-dievas”, t. y. aukščiausiasis dievas, pats Dievas.
V. Toporovą iš esmės palaiko Z. Zinkevičius, N. Laurinkienė, kurį laiką jam pritarė ir N. Vėlius.
Dar kitaip Andają aiškina A. J. Greimas, siedamas šį dievą su vandeniu, su apatine, vandens sritimi vertikaliame trinariame pasaulio modelyje, o jo vardą Andojas — tiesiog su lietuvių kalbos žodžiu anduo Vanduo’ (LKŽ I 135) bei su 1611 metais jėzuitų kronikoje paminėtu vandenų dievu Andeiniu3; plg. dargi liet. ande-nis ‘vandenis, vanduo’ (LKŽ I 134).
Tokiam Andajo (Andojo) vardo bei padėties mitiniame pasaulio modelyje aiškinimui galiausiai pritarė ir N. Vėlius. Kaip matyti, aiškinimų išties daug ir jie gana prieštaringi.“
Pats D.Razauskas Andoją sieja su praeitimi greta Nunadievio.
Ieškant argumentų fino-ugrų ir baltų paribio dievo Andojo prasmės ir kilmės išaiškinimui, pirmiausiai teko pagvildenti leksemų ‚and-, ant-‘ geografiją fino-ugrų kalbose. O ji įspūdinga:
| Kalba | Žodis | Reikšmė |
|---|---|---|
| Suomių | antaa | duoti |
| Estų | andma | duoti |
| Karelų | antua | duoti |
| Vepsų | anda | duoti |
| Erzių | andams | duoti valgyti |
| Mokšų | andoms | maitinti |
Pajungus savąją vaizduotę, tenka formuluoti prielaidą, kad Rytų Baltų ir Uraliečių arealo paribyje, tačiau gal pačiame seniausiame pirminio apgyvendinimo ir kalbos formavimosi laikotarpyje, žodis ‚vanduo‘ reiškė ne šiaip sau vandenį, o tokį, kuriame verta žvejoti.
Juk šiaurinės tautelės turi ne vieną pavadinimą, orui, lietui, speigui, sniegui, kadangi nuo šių gamtos duotybių stipriai priklauso išgyvenamumas, tad ir elgtis reikia atitinkamai.
Nenuostabu, kad A. Dolgopolskio nostratinių šaknų žodynas4 duoda bent jau 1021 su vandeniu, įvairiose jo leksinėse formose susijusį kontekstą, pvz. vanduo properšoje tarp ledų Altajiečių kalbose turi savitą, specifinį pavadinimą.
Gi uraliečių vandens prototipas – *wete pateiktas šiame žodyne įvadiniame paragrafe, kaip etaloninis nostratinių kalbų šaknų bendrystės nusakymui, pavyzydys.
Ir jis puošia kitą garsųjį – ukrainiečių genijaus, poligloto Vladislavo Markovičiaus Illyč-Svityč nostratinį žodyną5 sparnuotajame posakyje apie praeities pažinimo vandenis.
Svarbus argumentas yra ir erzių ‚ved – vanduo‘. Būtent iš čia formuojasi seniausias, itin svarbus pirmykščiams žvejams, erzių mitologinis žodynas: Ved’ava (Vandens Motina – undinės pavidale) žinoma ir Mordovijoje, kuriai žvejai aukodavo pirmą sugautą žuvį.
Tada belieka prisiminti, kad stipriai atšalus orams prie Uralo, pabaltijyje pasirodo pirmos fino-ugrų gentys su sava Sperrings tipo (apie 5000 m. per. Kr.), evoliucionavusia į ankstyvojo neolito šukinę-duobelinę keramiką6, ir užima dabartinės Estijos teritoriją bei vėliau pasirodo net už Dauguvos arčiau mūsų – lietuvių, fino-ugriškos lyvių genties pavidale.
Betgi, lyvių kalboje buvo veiksmažodis: ‚andõ / anda’ su prasme ‚duoti‘.
Baltų ir finougrų kalbiniai ryšiai yra pakankamai gerai ištyrinėti, o urališkos kilties genetinė komponentė N1с tebėra itin ryški dabartinėje vyriškoje Lietuvos populiacijoje.
Aptardamas Andoją, A.J. Greimas yra pavadinęs v – parazitine priebalse be kurios apsieina aukštaičiai nuo Biržų iki Gudijos7, tad iš tiesų, šios dievybės kilmės lokalizacijos paieškoje tikėtina Rytų Baltų kontaktinė sritis su uraliečiais.
Dėl šių priežasčių ir Volynės metraščio, įėjusio į Ipatijaus metraštį, įraše apie 1258 metus ir Joano Malalos „Kronikos“ Sovijaus laidotuvių aprašymo vertimo prieraše datuojamame apie 1261 metus8 minimas lietuvių dievas Andojas – labai tikėtinai galėjo turėti davėjo, maitintojo vandenų gėrybėmis prasmę, netgi, su pirminiu Vandojo žodiniu pavidalu, kadangi iki žemdirbystės bei gyvulininkystės technologijų atkeliavimo žuvys buvo itin svarbus ar net svarbiausias maistinis resursas greta žvėrienos ir surinktų gamtos gėrybių.
Gi Prūsų dievas Okopirmas irgi yra sietinas su vandeniu, nes ‚aka‘ – latvių kalboje šulinys, turintis lotynišką atitikmenį ‚aqua‘, kuris savo ruožtu irgi turi pašėlusiai senas – nostratines šaknis9.
Svarbu pastebėti, kad pačių archajiškiausių per visus žemynus išplitusių žodžių žodynėlyje nurodyta, jog ‚aja‘ turi moters, vyresnės jos giminaitės10, sakyčiau panašios skambesiu į mūsų ‚ainę‘, prasmę, todėl Andojo sandas ‚- ojas‘ liudytų itin archajišką, tikėtiną dievybės vandens moters – Andojos, (analogiškai Ved’avai) egzistavimą, kuri vėliau šamanistiniame praktikavime įgijo vyriškąjį pavidalą su galūnės pakitimu, gal kai vyro vaidmuo sėkmingoje žvejyboje buvo labiau sureikšmintas nei moters.
Kitos Andojo interpretacijos bus atsiradę gerokai vėliau.
Tai galėjo būti dalies protėvių, iš tiesų, vėliau suvoktas pamariuose ir paežerėse kaip svarbiausias dievas – „antdievis“ Andojas dėl pramitimo.
Ungurių žvejai jį galėjo sieti su angimis, o radusis Nunadievui, Andojui galėjo būti suteikta ir anų – praėjusių amžių dievo prasmė.
Vis tik, pirminiu bus Andojo – maitintojo (davėjo) vandens gėrybėmis dievo suvokimas, kilęs šamanizmo laikotarpiu baltų-uraliečių bendrame pakraščių areale.
Nuorodos:
- Dmitrijus Vladimirovičius Bubrichas (Д. В. Бубрих, 1890-1949) buvo vienas žymiausių sovietinio laikotarpio finougristas, daug nusipelnęs komių, karelų, mordvių (erzjų ir mokšų), udmurtų bei kitų finougrų kalbų tyrimams ↩
- Razauskas D. ANDAJAS, NUNADIEVIS (IR PERKŪNAS). Dar viena interpretacija. TAUTOSAKOS IR MITOLOGIJOS STUDIJOS. Tautosakos darbai XI (XVIII), psl. 105-117, 1999. ↩
- A.J. Greimas yra nurodęs, kad jėzuitai konstatavo Andojo atitikmenį romėnų mitologijoje – Neptūną. A.J. Greimas. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago, 1990, žr. 388 psl. ↩
- Dolgopolsky, A. Nostratic Dictionary. [Book]. http://www.dspace.cam.ac.uk/handle/1810/196512 ↩
- Опыт сравнения ностратических языков“ („Nostratinių kalbų lyginimo apybraiža / patirtis“), M., I tomas išleistas 1971 m., II – 1976 m., III 1984 m. ↩
- Girininkas A. Baltų kultūros ištakos. Savastis, V., 1994, žr. psl. 29 ↩
- Greimas A.J. Tautos atminties beieškant. Vilnius-Chicago, 1990, žr. 388 psl. ↩
- Toporov V. Baltųmitologijos ir ritualo tyrimai. Aidai, 2000, žr. 30-31 psl. ↩
- Dolgopolsky, A. Nostratic Dictionary. [Book]. 2008, p. 836,žr. rekonstrukciją nr. 123 http://www.dspace.cam.ac.uk/handle/1810/196512Žr. 123 ↩
- Ruhlen M., Bengston J.D. . Global Etymologies /chapt. 14 in “On the Origin of Languages: Studies in Linguistic Taxonomy”. St., 1994, p. 277–336 ↩
gaila, kad tik pusdienį šis straipsnis, kurs praskleidė su dideliu tikėtinumu Baltų Dievų ANDOJAUS (Lietuvių), OKOPIRMO (prūsų ) pirmykštę prasmę, pabuvojo pagrindinėje alkas.lt juostoje. O tai juk naujas žodis baltų mitologijoje!
Gal Okopirmas- Autrimpas? vle.lt/straipsnis/autrimpas/
Atsiprašau, suklydau, buvo ir Okopirmas- vle.lt/straipsnis/okopirmas/
Prūsų žemės driekėsi Baltijos pakrante iki Vyslos ar dar toliau. Jūra, vanduo, žvejyba jiems turėjo didelę reikšmę, kaip ir kitoms baltiškoms pamarių gentims. Šventojoje kasinėjant rasta senovinių žvejybos priemonių – tinklų, plūdžių, žeberklų…. Todėl Okopirmas sando Oko- netapatinti su latvių ako – šulinys, lotynų aqua – vanduo yra tiesiog neįmanoma.Straipsnis enciklopedijoje, sakyčiau, mokslinio aklumo pavyzdys, kur iš piršto priskaldyta daugybė spėlionių. O jis pirmas buvo todėl, kad MAITINTOJAS. Juk ir garsiojoje Maslow piramidėje maistas yra viršūnėje, taigi, kad pirmas. Ieškokime tikrų prasmių, ieškokime Vytauto Didžiojo ir daug ką atskleisime. Svarbu gi išmokti skaityti praeities “kodą”
>skt.
Kalbėdamas apie baltų Dievus, straipsnyje ‘Zametki po baltijskoj mitologii’ (Pastabos apie baltų mitologiją) 1972 ir remdamasis daugiausia prūsų medžiaga, akademikas V. Toporovas (nuotrauka kn.’Ist. par. į Lietuvą’ p.8) rašo, kad ‘Virš prūsų religinės sistemos ir net virš jos panteoną vainikuojančios dievų triados stovi VIENAS Dievas, latvių Dievs, prūsų Deivs, kuris vėliau buvo pavadintas Okopirms.’ V. Toporovas rašo, kad ‘galima padaryti didele tikimybe paremtą prielaidą, jog Okopirms funkcija buvo visiškai ta pati, kaip ir Dievo – Dievs rytų baltų tradicijoje’. V. Toporovo mintys baltams vertingos dar ir tuo, kad aiškina Baltų tikėjimą kaip religijos rūšį, kurį lydėjo ir tebelydi juos tūkstančius metų: kitos religijos atsirado baltų tikėjimo pagrindu’. Knygos p.74 prof. hab. dr. Rimantas Balsys (nuotrauka) monografijoje ‘Apie baltiškas teofanijas’ (nuotrauka) rašo, jog ‘baltų tikėjimas buvo brandus ir visavertis’. LDK Mindaugas ir LDK Gediminas sakė tą patį – dievas visiems yra vienas. Humanitarinių m. dr. A. Bučys (nuotrauka p. 75) knygoje ‘Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje’ (virš. nuotrauka) pateikia duomenis, kad, ‘nors ir be krikšto, daug lietuvių Europoje de facto ir de jure buvo pripažinti karaliai’. O Jo Eminencija kardinolas Sigitas Tamkevičius (kn. 94 p.) visa tai užtvirtina sakiniu: ‘Visuomet reikia sakyti tiesą’. Dėkoju.
Ačiū. Straipsnis įdomus. Kažin, ar lietuvių kalbos mokslo doktorantai studijuoja ir tyrinėja bent jau panašias temas?
dėkui. Gal jie mano, kad viskas jau yra išaiškinta ir nėra ką daugiau atradinėti?
Jie taip manyti gali. Bet tam yra doktirantūros vadovai.
ir vadovai gali panašiai manyti, kad viskas iš esmės jau atrasta, nors tai ryški netiesa
Tai kokio jie lygio, jeigu taip?
P. S. Žemaičių kuršių Mikytų piliakalnio akmenyje įspausta ‘Velnio pėda’, Sniego žmogaus pėda Molėtų rajono akmenyje ir Sniego žmogaus pėdos Himalajų kalnuose (kn. ‘Ist. Par. į Lietuvą’ p. 63), taip pat pasirodymai jų einant visu ūgiu Šiaurės Amerikoje ten, kur buvo arba yra ledynų riba (yra Pasaulinė Sniego žmonių medžiotojų organizacija, bet nušauti jų dar niekam nepavyko) liudija, kad protingi Žemėje esam ne vieni. Kita vertus, 2021.09.10, KU leidyklai KTU mokslininkams, neatpažintas skraidantis objektas NSO (UFO), pakibęs viršum Šatrijos kalno renginio 2021.09.10 žmogaus teisių apsaugos ir šeimų maršo mitingo metu jam jau beveik pasibaigus (kn.’ Ist. par. į Lietuvą’ 81 p., dvi nuotraukos) liudija, kad procesai Žemėje ne tik kad mūsų, bet ir astronautų iš Visatos taip pat yra stebimi. Dėkoju.
P. P. S. Klaipėdos universiteto leidykla paprašė kitą, o ne jų, mokslinę organizaciją patvirtinti arba paneigti minėtų nuotraukų originalumą. Paprašius (kelis kartus pasididinus, po to kelis kartus pasimažinus ir, be to, keli renginio liudininkai matė lėtai skrendant į šalį nuo kalno šviesulį), Kauno Technologijos Universiteto Mokslo taryba nuotraukų originalumą patvirtino. Ačiū.
TAIGI> kalbėčiau ne apie mokslininkų mitologų lygį, o apie problematikos sudėtingumą. A.J. Greimas, Norbertas Vėlius, prof. Rimantas Balsys, pagaliau Gintaras Beresnevičius, Domas Razauskas yra daug nuveikę sistematizuojant, rekonstruojant, hipotetizuojant įvairias mitologemas, betgi čia galynėjamasi su laiku – pačia galingiausia substancija. Šiuo atveju man labai pasisekė, kad pataikiau atsiversti tą 52 psl. Greimas tik išsakė prielaidą, kad Andojus yra susijęs vandeniu – paviršutiniška, o man pavyko argumentuoti kur kas giliau. Todėl Toporovo hipotezė galima sakyti, kad griuvo. Beje, su redaktoriaus Jono Vaiškūno atidumu, nes būčiau pripainiojęs su metraščių datomis
Manau, šiuo atveju ne Domas, bet Dainius Razauskas.
taip – ačiū, atsiprašau
Manau, ne visai taip. Viena iš pagrindinių dievybių turėjo palikti ryškų pėdsaką tautosakoje, tačiau, kažkodėl, jo nebuvo aptikta. Reiškia, kažkurios prielaidos buvo netikslios arba ne visi įnanomi variantsi buvo apsvarstyti. Vienintelis šaltinis yra skirtingi metraščio nuorašai su dvejopa transkripcija – Andaevi arba N’daevi. Dar yra paliudijimas panašiai tame pačiame laikmetyje lietuvius iš apmaudo šaukus “Janda” į savo dievą, pagal viską – tą patį, tik šiuo atveju, pasižiūrėjus į kirilicos raides, jau galima atrasti ir galiną pirminį variantą – Jandojas arba, veikiausiai, Juodojas, Juodėjas – tas pats Šiaurės Lietuvoje žinomas Juodis, Latvijoje – Juods (Jods) ar Suomijoje juudas (piktoji dvasia).
Greičiausiai, tai jo vardą matome ir varde (pavardėje) Jundilas, o ir pačiame juodos spalvos pavadinime, kuris skiriasi nuo kitų indoeuropiečių kalbų, netgi nuo latvių. Be viso to, kaip netiesioginį patvirtinimą galime atkreipti dėmesį į slavų dievybės Černeboho vardą, kurio daryba (ir, veikiausiai, funkcija) būtų identiška Juodėjui.
Mūsų tyrėjų – mitologų pagrindinė problema yra bene tame, kad jie vadovaujasi atgyvenusiu indoeuropiečių kilties ir baltų susiformavimo modeliu, kuris atima iš baltų istorijos bent penketą poledyninių tūkstantmečių. Tada dingsta ir ištisas šamanizmo laikotarpis, o tai ir neleidžia mitologams žvelgti plačiau bei giliau, ieškoti nostratinių mitologemų susidarymo šaknų
>Kęstutis K.Urba
‘Jie vadovaujasi atgyvenusiu indoeuropiečių kilties ir baltų susiformavimo modeliu, kuris atima iš baltų istorijos bent penketą poledyninių tūkstantmečių’. Logiška. Tačiau imkime dar giliau, kur žmonijos lopšys (Cradle of Humankind, – UNESCO) yra konstatuojamas esantis Pietų Afrikoje Gautengo provincijoje į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo, pridedant Rytų Rytų Afriką (pvz. Etiopija, Kenija, Tanzanija),kur rasti vieni seniausių šiuolaikinio žmogaus (Homo sapiens) pėdsakai. Čia, (įskaitant Egiptą ir Šiaurinę Afriką), rasti lingvistiniai ir tautosakiniai (pasaka ‘Eglė žalčių karalienė’) lietuvių egzistavimo tose geografinėse platumose pėdsakai (kn. ‘Istorija pareinant į Lietuvą’, Klaipėdos universiteto leidykla/2023, kurią galima įsigyti internetu per firmą Patogupirkti.lt už 25 EU). Išvada: neveltui platūs Rusijos Federacijos mokslininkų atlikti genetiniai tyrimai reziumuoja, jog “Litovskij narod – eto platforma vsego čelovečestva (Lietuvių tauta – tai visos žmonijos platforma). Dėkoju.