Trampas paragino Zelenskį nutraukti Ukrainos smūgius Rusijos dyzelino gamybos infrastruktūrai. JAV prezidentas pareiškė, kad šie smūgiai sukelia pasaulinį dyzelino trūkumą ir didina jo kainas.
Ir iš tiesų, rugsėjo viduryje, vidutinė dyzelino kaina Jungtinėse Valstijose pirmą kartą perkopė 6 dolerius už galoną. Tuo tarpu Kalifornijoje ji viršijo net 8 dolerius – amerikiečiams sunkiai suvokiamą ribą – ir priartėjo prie lietuviams gerai pažįstamo kainų lygio.
Bet pasaulinę dyzelino krizę sukėlė ne Ukrainos dronai. Ją lemia karas su Iranu, sutrikusi laivyba Hormūzo sąsiauryje, smarkiai sumažėję Persijos įlankos naftos produktų srautai, Rusijos įvestas dyzelino eksporto draudimas ir nauja husių ekspansija prie Bab el Mandebo sąsiaurio. Husiai užėmė Didžiojo ir Mažojo Hanišo salas, Mochos uostą bei strategiškai svarbią Perimo, arba Majūno, salą.
Tarptautinės energetikos agentūros duomenys rodo, kad šių veiksmų pasekoje Persijos įlankos valstybių ir Rusijos bendras dyzelino bei benzino grynasis eksportas rugpjūtį buvo maždaug 1,6 mln. barelių per dieną mažesnis negu vasarį.
Tad Trampo pareiškimas, kad Artimieji Rytai su dyzelino krize esą nesusiję, yra eilinis nusikalbėjimas, ar greičiau, nevykęs mėginimas vieną sudėtingos krizės dalį paversti visa jos priežastimi, atsakomybę patogiai permetant Ukrainai.
Politinis interesas čia akivaizdus: iki JAV Kongreso rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai, o brangstantis kuras respublikonams tampa rinkimine našta. Dyzelinas – ne vien skaičius degalinės švieslentėje. Juo varomi sunkvežimiai, traukiniai, laivai, žemės ūkio ir statybų technika. Brangesnis dyzelinas didina transporto ir gamybos sąnaudas, kelia infliacijos baimę finansų rinkose ir galiausiai pasiekia pirkėjų pinigines. Už jį sumoka net tie, kurie ir automobilio neturi.
Nors Vašingtonas reikalauja, kad Ukraina koreguotų savo karo strategiją pagal Amerikos degalinių kainas, tačiau pačios JAV administracijos veiksmuose sunku įžvelgti racionalumą. Kokio politinio rezultato ji siekia kare su Iranu? Kaip ir kada jį ketina pasiekti? Dar daugiau, pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad „establišmentas“ tik bejėgiškai stebi be nuoseklios strategijos prieštaringai ir impulsyviai veikiantį savo prezidentą.
Todėl sakome tiesiai: Ovaliojo kabineto šeimininkas nusprendė pigesnio kuro siekti ukrainiečių gyvybių sąskaita. Spausdamas Zelenskį stabdyti smūgius į Rusijos naftos perdirbimo infrastruktūrą – vieną svarbiausių Kremliaus karo ekonomikos ir karinės logistikos atramų – Trampas nepareikalavo, kad Putinas nustotų raketomis ir dronais daužyti Ukrainą.
Trampas ragina užpultą valstybę savanoriškai atsisakyti vieno iš nedaugelio instrumentų, kuriais ji gali perkelti karo kainą agresoriui. Mainais jis nepasiūlo nei papildomos oro gynybos, nei alternatyvaus spaudimo Rusijai, nei saugumo garantijų. Jo „genialaus“ pasiūlymo esmė paprasta: Ukraina turi tausoti Rusijos karo mašiną, kad amerikiečiui būtų pigiau pripildyti sunkvežimio baką.
Žinoma, kiekvienas Ukrainos smūgis kiekvienai naftos perdirbimo gamyklai pats savaime nėra strategiškai išmintingas ir gali turėti pasekmių visai pasaulinei rinkai. Tačiau tokį klausimą turi spręsti ne vien MAGA rinkimų štabas. Pirmiausia jį turi spręsti valstybė, kurios miestai, energetikos sistema, traukiniai, pasienio punktai ir taikūs gyventojai kasdien yra Rusijos taikiniai.
Ką visa tai reiškia politiškai? Šiuo spaudimu Trampas politiškai talkina Maskvai. Jeigu Ukraina jo reikalavimą įvykdytų, Rusija gautų labai apčiuopiamą karinę ir ekonominę naudą. Šis reikalavimas papildo ir kitą Kremliaus spaudimo kryptį: apriboti Ukrainos galimybes gintis ir atgrasyti Europą nuo jos apsaugos.
Dar prieš Trampo pareiškimą Putinas pagrasino, kad Europos karių dislokavimas Ukrainoje reikštų karą su Rusija. Paklaustas apie galimą Europos karių dislokavimą Ukrainoje, Rusijos diktatorius pareiškė, kad net jeigu šios pajėgos nebūtų skirtos pulti Rusiją, jų atsiradimas Ukrainos teritorijoje reikštų karą tarp Europos ir Rusijos.
Kodėl? Amerikiečių kariai dislokuoti Vokietijoje, Pietų Korėjoje ir daugybėje kitų valstybių. Vienos valstybės kariuomenės buvimas kitos suverenios valstybės teritorijoje, šiai valstybei sutinkant, savaime nereiškia karo su trečiąja šalimi. Tai normali valstybių sąjungų, kolektyvinės gynybos ir tarptautinio saugumo praktika. Suprantama, pajėgų dislokavimas kariaujančioje valstybėje kelia kitokią susidūrimo riziką. Tačiau ši rizika nesuteikia Maskvai teisės spręsti už Kyjivą.
Bet kodėl tada Europos karys, įžengęs ne į Rusiją, o į Ukrainą Kyjivo kvietimu, Putinui staiga reiškia karą? Nes Kremliaus geopolitiniame žemėlapyje Ukraina nėra visavertė suvereni valstybė. Tai teritorija, į kurią Rusija įsivaizduoja turinti ypatingų teisių ir kurioje tik Maskva esą gali spręsti, kokias sąjungas Ukraina renkasi ir kieno kariuomenę kviečia.
Kalbėdamas apie Europos pajėgas, Putinas priminė Antrojo pasaulinio karo rezultatus ir Sovietų Sąjungos žlugimą. Padarė jis tą visai neatsitiktinai. Po Antrojo pasaulinio karo Europa buvo padalyta į įtakos zonas. Sovietų Sąjungos valdžioje arba jos kontroliuojamoje erdvėje atsidūrė milžiniška Rytų ir Vidurio Europos dalis. Berlyno siena vėliau tapo fiziniu šio padalijimo simboliu.
Ir nors kol kas Putinas tiesiogiai nekalba apie Rusijos pretenzijas pusei Europos, jo mintis yra ne mažiau pavojinga: Maskva nori susigrąžinti teisę nustatyti kaimyninių valstybių užsienio politikos, saugumo ir net suvereniteto ribas. Ukraina šiame žemėlapyje turėtų priklausyti Rusijos įtakos zonai. O jeigu Ukraina pati pasirenka Europą, NATO ar europiečių karius, Kremlius tai vadina ne Ukrainos sprendimu, bet Vakarų agresija prieš Rusiją.
Būtent todėl Putinas ir kiti režimo ruporai nuolat kartoja savo suktas tiesas su dvigubu dugnu. Viena burnos puse jie tauzija: „Mes neketiname kariauti su Europa.“ Kita – grasina Europai karu, jei ši Ukrainos teritorijoje darys tai, kam pritaria pati Ukraina. Tai – tipinis Kremliaus veikimo metodas: pirma paneigti grėsmę, tada ją išsakyti ir galiausiai dėl galimų jos pasekmių iš anksto apkaltinti auką.
Ačiū Dievui, kad Europa pagaliau Putino gaujos kliedesiais nebetiki. Europos gynybos biudžetai auga, šiemet ES valstybės savo saugumui ketina išleisti apie 454 mlrd. eurų. Milijardai popieriuje dar turės virsti ginklais, amunicija ir parengtais daliniais. Tam reikia laiko, kurį Europa gauna Ukrainos dėka.
Naujoji Berlyno siena šiandien stovi prie Mažosios Tokmačkos – sugriautos Ukrainos gyvenvietės. Prie jos Rusijos karo mašina įstrigusi nuo 2022-ųjų. Nedidelio kaimo griuvėsių rusų orda niekaip nepajėgia galutinai užimti jau penktus metus, į mirtį vis siųsdama naujus savo driskius.
Ten brėžiama riba tarp Europos, kurioje laisvos valstybės pačios sprendžia savo ateitį, ir Putino-Trampo pasaulio, kuriame silpnesniųjų laisvė iškeičiama į stipresniųjų ramybę.
Arba į pigesnį galoną dyzelino.
Pilną baką, pone prezidente! Sąskaitą – Ukrainai.
Ukrainos sąskaita savų tikslų siekia Vakarų globalistai.
O dėl kariuomenės – kaži, kaip baigtųsi kokiai Meksikai, jei ji pakviestų į savo šalį JAV priešiškos šalies kariuomenę?
O Zelenskis, nuvažiavęs pas savo rėmėjus, sako, duokit dar kelis milijardus, man šoviniai baigėsi. O mūsų patriotiniai rašytojai, išlaikomi soroso pinigais, irgi suras bet ką prieš respublikonų valdžią. (Panašu, kad altruistiškai čia veikia tik Rusija – žmonės tiesiog nori išlaikyti savo čekistinę imperiją.)
Valstybė, kuri susikūrė ant čiabuvių kaulų, negali būti dora, tad amerikonų niekada nelaikiau ir toliau nelaikau moraliniu pavyzdžiu.
O kaip su Europos šalimis, kurios savo turtus krovėsi ant kolonijų čiabuvių kaulų? – D.Britanija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Belgija, Olandija?
…Rusija ?
Vincai, žmonių, kaip tokių, bendrai negalim laikyti doroviniu pavyzdžiu. Tik doruosius iš jų.