Mūsų ąžuoliukas yra įregistruotas į ąžuolų, pasodintų Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui ir Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui sąrašą. Čia, Mažojoje Lietuvoje, jis gyvena jau šešetą metų nuo pasodinimo dienos.
Ąžuoliukas nepaprastas
Jis Kėdainių miškininkų rūpesčiu išaugintas iš Stelmužės ąžuolo gilės, paskiepytas, kad išsaugotų Lietuvos senolių ąžuolų genofondą, kad čia augtų ne vieną tūkstantį metų.
Kad mes Šilutės literatų sambūrio „Vėdrynas“ literatai, lankydami jį po tų tūkstantmečių, galėtume pasidžiaugti ir jo ūgiu, ir susėdę po plačiu lajos šešėliu prisimintume jo atsiradimo čia istoriją bei tos istorijos žmones. Žinia, literatų vaizduotėje tai visiškai įmanoma, o kol kas dar neilga tikroji istorija.
Sodinuką atvežė Aloyzas Masolas
Ąžuoliuką, tada mažytį, bet nebenorintį gyventi kibiro lopšyje sodinuką atvežė Aloyzas Masolas ir 2020 m. pavasarį, atvelykio išvakarėse, pasodino Žibų pradinės mokyklos kieme (talkino mokyklos ūkvedys Alvydas Judžentis).
Kolegos literatai nedalyvavo sodinant medelį, nes visi tebebuvom įkalinti Covid – 19 nelaisvėje. Tačiau vėsios to pavasario dienos šiltėjo, karantinas traukėsi, pagaliau galėjom susirinkti į tikrąsias ąžuoliuko sutiktuves.
O kol tos dienos laukėme, sudarėme ir išleidome, dabar jau istorine tapusia Covid – 19 karantino laikotarpio užrašų knygą „Kai laisvi vaikščiojo tik debesys“, Žibų pradinės mokyklos mokiniai dalyvavo rašinio apie ąžuoliuką konkurse, pasiruošėme šventinei popietei, kurią papuošė Šilutės TAU šokėjų kolektyvas.
Popietėje be vėdryniečių dalyvavo mokiniai, konkurso prizininkai ir jų tėveliai. Klausėmės vaikų rašinių ir plojome varžytuvėse nugalėtojams: Austėjai Gedrimaitei (1 vieta), Pauliui Gužauskui (2 vieta), Aronui Vytuviui ir Urtei Valančiūtei (3 vieta). Nugalėtojai buvo apdovanoti padėkos raštais ir Aloyzo Masolos įsteigta pinigine premija.
„Šie rašiniai – tai giedras ir skaidrus vaiko balsas, kuris nuspalvina ir pilkiausią kasdienybę, – apibendrinome šventę. O rašiniai – viltingas žvilgsnis į autorių ateitį. Austėja nustebino įžvalgia fantazija, Paulius – gana brandžiu supratimu apie savo ryšį su šeima ir aplinkas, Aronas ir Urtė pasakojo apie pirmąją patirtį stebint išaugantį iš gilės daigą.
Jiedu regi medelių ateitį, o Urtė jau žino apie lietuvių paprotį pasodinti skirtinį medį sūnui ar dukrai. Imi tikėti, kad mūsų vaikai ne tuščiažiedės gėlės, o būsimi Lietuvos ąžuoliukai, tęsiantys papročius ir kursiantys gražią šalį“.
Turėjome ką prisiminti sustoję apie mūsų augintinį ąžuoliuką, taip išaugusį, kad net aukščiausias mūsų narys, nebeturėjo vilties susilyginti ūgiu. Auk, ąžuolėli, auk. Mes ne kartą dar tave lankysime.
Liūdna, bet su mumis jau nebėra svarbiausio šioje istorijoje žmogaus Aloyzo. Bet, kai atmintyje, tai ir šalia. Stovėjome apsupę ąžuoliuką ir kalbėjomės apie Aloyzą; jo begalinį darbštumą, žingeidumą, gebėjimą užduoti intriguojančius klausimus TAU paskaitų lektoriams.
Prisiminėme, koks nepamainomas gidas būdavo mūsų kelionėse po rajono apylinkes – vargu, ar buvo jo nežinomas kelias, įdomios sodybos, čia gyvenę žmones.
Žinojom: tai iš jo ilgametės darbo Šilutės MSV patirties. Maža ko, jis gi įrašytas į Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos istoriją, šaulys ir aktyvus visuomenininkas.
Biurokratiniai trikdžiai
Deja, dėl biurokratinių trikdžių nespėjęs įkurti šiuolaikinio mažųjų žvėrelių auginimo ūkio, kurį tikriausiai būtume net po daugelio metų prisiminę kaip išskirtinį dalyką. Kaip prisiminė kolegė Nijolė jo tėvonijos sodybą.
Bet jo rūpesčiu pasodintas ąžuoliukas – gyvas priminimas, kad, kai žmogus įleidžia šaknis į mylimą kraštą, auga kartu su juo, stiprėja, ir šlama jo lapais apie būtiną kiekvieno mūsų atsakingą pasirinkimą savo šalies tarnystei.
Autorė yra Šilutės „Vėdryno“ literatų klubo vadovė
