Klaipėdos universiteto archeologų tyrimai Kukuliškiuose atskleidžia vis ryškesnį prieš beveik 3000 metų Lietuvos pajūryje gyvenusios bendruomenės vaizdą. Naujausi radiniai rodo, kad čia stovėjo mediniai namai, buvo lydoma bronza, gaminami įrankiai, ruošiamas maistas, audžiami audiniai, o pajūryje surinktas gintaras mainytas į iš tolimų kraštų atgabentas žaliavas.
Kukuliškių piliakalnyje ir greta esančioje senovės gyvenvietėje archeologiniai tyrimai šiemet vyko jau septintą sezoną. Aptiktos keturių gyvenamųjų pastatų liekanos, puikiai išsilaikiusios medinės konstrukcijos ir įrankiai, bronziniams kirviams skirti mediniai kotai, papuošalai, bronzos lydymo tiglių bei liejimo formų dalys.
Archeologai taip pat rado puodų su maisto liekanomis, medinių mentelių ir kablių, žuvų bei gyvūnų kaulų, riešutų lukštų, priešistorinių obuolių puselių, retos audinio skiautės ir odinio dirbinio dalį. Tokia radinių įvairovė leidžia atkurti ne vien šios bendruomenės amatus ar prekybinius ryšius, bet ir kasdienį žmonių gyvenimą.
Keturi pastatai liudija ilgai gyvavusią gyvenvietę
Kukuliškių piliakalnis ir šalia jo buvusi gyvenvietė datuojami maždaug 800–400 m. prieš Kristų. Tyrėjai šią vietovę sieja su vėlyvuoju bronzos amžiumi, kai istorinė kuršių gentis dar nebuvo susidariusi, tačiau Baltijos pajūryje jau gyveno sėslios baltų protėvių bendruomenės.
Iš pradžių archeologai svarstė, kad Kukuliškiai galėjo būti trumpai, vos 25–30 metų, naudota gyvenvietė, kurios gyventojai vėliau išsikėlė. Tačiau naujausi radiniai tokį spėjimą keičia.
Skirtingiems laikotarpiams priskiriamos keturių gyvenamųjų pastatų liekanos leidžia manyti, kad žmonės čia gyveno ne kelis dešimtmečius, o mažiausiai apie šimtmetį, galbūt ir ilgiau.
Vadinasi, Kukuliškiai buvo ne laikina stovyklavietė ar pavienė sodyba, bet pastovi ir gerai įsitvirtinusi pajūrio gyvenvietė.
Archeologinių tyrimų vadovės, Klaipėdos universiteto archeologės dr. Miglės Urbonaitės-Ubės teigimu, kai kurioms išlikusioms medinėms konstrukcijoms yra apie 2800 metų.
Toks medienos ir kitų organinių medžiagų išlikimas – itin retas ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos krašte.
Išliko mediniai įrankiai, maistas, audinys ir oda
Įprastai apie priešistorinių žmonių gyvenimą archeologai sprendžia iš keramikos, akmens ar metalo dirbinių ir gyvūnų kaulų. Mediena, audiniai, oda, maistas bei augalų liekanos per tūkstantmečius dažniausiai suyra.
Kukuliškiuose susidarė palankios sąlygos, kuriomis mediena ir kita organinė medžiaga išliko iki mūsų dienų. Todėl archeologai gali tyrinėti apie 2800 metų senumo pastatų grindis, medines konstrukcijas, laužavietes ir vidaus apyvokos reikmenis.
Tarp radinių yra medinių įrankių, pastatų viduje kabintų kablių, maistui ruošti naudotų mentelių, puodų su pridegusio maisto liekanomis, žuvų bei kitų gyvūnų kaulų. Aptiktos net priešistorinių obuolių puselės ir riešutų lukštai.
Puoduose išlikusius degėsius numatoma ištirti laboratorijoje. Tai gali padėti nustatyti, kokius augalus ir gyvūninius maisto gaminius vartojo gyvenvietės žmonės, kaip maistas buvo ruošiamas ir kokie indai tam naudoti.
Ypač retas radinys – bronzos amžiaus audinio skiautė. Iki šiol tokio laikotarpio audinio Lietuvoje buvo aptikta tik po vandeniu esančioje Luokesų senovės gyvenvietėje Molėtų rajone. Kukuliškiuose rastas audinys gali suteikti naujų žinių apie to meto verpimą, audimą, žmonių aprangą ir naudotas žaliavas.
Archeologai taip pat aptiko odinio dirbinio dalį. Tokie radiniai Lietuvos priešistorės gyvenvietėse pasitaiko labai retai, todėl jų tyrimai gali atskleisti iki šiol menkai pažintą bronzos amžiaus žmonių kasdienybės pusę.
Gintaro radinių – jau daugiau kaip 300
Viena svarbiausių Kukuliškių gyvenvietės ypatybių – išskirtinė neapdoroto gintaro gausa. Iki naujausio tyrimų sezono čia buvo rasta apie 200 gintaro gabalėlių, o dabar jų skaičius viršijo 300.
Pasak dr. M. Urbonaitės-Ubės, tai didžiausias gintaro kiekis, aptiktas vėlyvojo bronzos amžiaus gyvenvietėje visame Baltijos jūros krašte. Gintaras vietos žmonėms buvo ne vien papuošalų žaliava ar kasdien randamas gamtos turtas – jis galėjo būti svarbiausia bendruomenės mainų prekė.
Tyrėjai mano, kad viena iš pagrindinių priežasčių kurtis šioje Baltijos pajūrio vietoje galėjo būti galimybė rinkti gintarą. Mainais už jį bendruomenė gaudavo bronzos ir kitų vietoje neturėtų žaliavų.
Gyvenvietėje aptikti bronzos lydymo tiglių ir liejimo formų likučiai rodo, kad atgabenta bronza buvo lydoma bei apdirbama pačiuose Kukuliškiuose. Vadinasi, vietos meistrai mokėjo lieti bronzinius dirbinius ir turėjo šiam darbui reikalingų žinių.
Bronzos apdirbimo pėdsakai, papuošalai, kirvių kotai ir gausūs gintaro radiniai leidžia Kukuliškius laikyti svarbiu tuomečio Baltijos pajūrio amatų ir mainų židiniu.
Jūrinė baltų protėvių bendruomenė
Naujausi tyrimų duomenys taip pat keičia ankstesnį požiūrį į Baltijos pajūrio gyventojų ryšius su aplinkiniais kraštais. Kukuliškiuose gyveno ne nuo kitų atsiskyrusi žmonių grupė, bet veikli jūrinė bendruomenė, palaikiusi ryšius su kitomis Baltijos jūros pakrančių gyvenvietėmis.
„Kukuliškiuose gyveno ne izoliuota bendruomenė, o aktyvūs Baltijos jūros regiono dalyviai“, – pabrėžia dr. M. Urbonaitė-Ubė.
Tyrėjų teigimu, Kukuliškių gyventojai priklausė baltų protėvių bendruomenėms, gyvavusioms dar iki istorinės kuršių genties susidarymo. Jų gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jūra, pajūrio gamtos turtais, amatais ir mainais.
Per Baltijos jūros prekybinius ryšius ir vadinamąjį Gintaro kelią pajūryje surinktas gintaras galėjo pasiekti Vidurio bei Pietų Europos kraštus. Kukuliškių bendruomenė savo ruožtu gaudavo bronzos, kurios žaliavų Lietuvos pajūryje nebuvo.
Šie duomenys rodo, kad Lietuvos pajūris jau prieš beveik tris tūkstančius metų buvo įsitraukęs į plačias mainų grandines, siejusias skirtingas Baltijos jūros pakrantes ir tolimesnius Europos kraštus.
Per dešimtmetį – nuo atradimo iki tarptautinės reikšmės
Kukuliškių piliakalnis buvo atrastas tik 2016 metais. Pirmieji archeologiniai tyrimai surengti 2017-aisiais. Nors pradžioje buvo ištirtas nedidelis plotas, jau tuomet paaiškėjo, kad piliakalnis siekia vėlyvąjį bronzos amžių ir slepia gerai išlikusį kultūrinį sluoksnį.
Vėlesniais metais tyrimai apėmė ne tik piliakalnio aikštelę, bet ir jo aplinką. Greta piliakalnio buvo nustatyta senovės gyvenvietės vieta, kurioje aptikta pastatų, ūkio, amatų ir kasdienio gyvenimo pėdsakų.
Kukuliškių radiniai jau nagrinėjami Lietuvos ir užsienio tyrėjų mokslo darbuose. Tiriama keramika, augalų liekanos, gyvūnų kaulai, gintaras, bronzos apdirbimas ir bendruomenės ryšiai su kitomis Baltijos jūros kraštų gyvenvietėmis.
Klaipėdos universiteto rektoriaus prof. dr. Artūro Razbadausko vertinimu, Kukuliškių tyrimų reikšmė jau peržengė Lietuvos ribas ir tampa svarbi Europos priešistorės pažinimui.
Tyrimus remia Klaipėdos rajono savivaldybė
Detaliems Kukuliškių piliakalnio archeologiniams tyrimams Klaipėdos rajono savivaldybė 2026 metais skyrė 6640 eurų.
Savivaldybės administracijos direktoriaus Jevgenijaus Bardausko teigimu, kiekvienas tyrimų sezonas papildo ne tik Klaipėdos krašto, bet ir viso Baltijos krašto priešistorės pažinimą. Todėl savivaldybė siekia nuosekliai prisidėti prie šio kultūros paveldo tyrimo ir išsaugojimo.
„Kukuliškių piliakalnis yra reikšmingas Klaipėdos rajono istorinio paveldo objektas, o kiekvienas archeologinių tyrimų sezonas atneša naujų atradimų, kurie papildo ne tik mūsų krašto, bet ir viso Baltijos regiono priešistorės pažinimą. Todėl Savivaldybei svarbu nuosekliai prisidėti prie šių tyrimų – investuodami į mokslinius tyrimus investuojame į mūsų istorijos išsaugojimą bei jos pažinimą“, – sakė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius J. Bardauskas.
Kukuliškius sieks išsaugoti ir atverti lankytojams
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo specialisto Laisvūno Kavaliausko vertinimu, Kukuliškiai yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir Europos archeologijos objektas.
Ateityje ši vietovė galėtų tapti ne vien svarbia mokslinių tyrimų vieta, bet ir gyvu priešistorės pažinimo židiniu. Čia galėtų atsirasti atkurtų bronzos amžiaus statinių, radinių paroda ir lankytojams skirta pažintinė erdvė.
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos vadovas Darius Nicius pabrėžia, kad būtina rasti tinkamą pusiausvyrą tarp vietovės apsaugos ir jos atvėrimo visuomenei. Direkcija kartu su archeologais ketina ieškoti sprendimų, kaip išsaugoti pažeidžiamą kultūrinį sluoksnį, pritaikyti teritoriją lankymui ir supažindinti žmones su jos istorija.
Kukuliškių atradimai keičia ilgai vyravusį Baltijos pajūrio priešistorės vaizdą. Prieš beveik tris tūkstančius metų čia gyveno sėsli, sumani, amatus išmananti ir į jūrinius mainus įsitraukusi baltų protėvių bendruomenė. Jos gyvenimą šiandien padeda atkurti net menkiausios medžio, audinio, odos, maisto, bronzos ir gintaro liekanos.
Parengta pagal Klaipėdos universiteto, Klaipėdos rajono savivaldybės ir Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos pranešimus.













































Klaipėdos rajono savivaldybė 2026 metais skyrė net 6640 eurų. Nuostabu.
O Alkas prie tokių rašinių galėtų pridėt bent žemėlapį.