Nubraukiau išnašas bei kitokias mokslo leidiniui privalomas atramas ir dedu čia savo rašinį, išspausdintą Lietuvos kultūros tyrimų instituto „Senovės baltų kultūros“ knygoje „Iš praeities šaknų“ (2023), Gintarui ir skirtoje.
Gintaras nakty atviroje
Akys baisininkės žiurkso į atlapą puslapio plynę, vis priekaištingai primena kai kuriuos pažinotus žmones, jų pirštai raidžių skruzdėlytes berdavo atmintinai, pradėdavo aukštai kairiajam puslapio kampe, smulki rašysena nuskubėdavo iki dešinio krašto, taip vis žemyn, žemyn – puslapis sklidinas. Tada kitas, tada vėl… Nesustodami. Netaisydami. Nė menkiausios klaidelės.
Gintaro Beresnevičiaus pirštai 2005-aisiais šitaip rašė rekomendaciją mano jau susiklostytai ir Rašytojų sąjungos leidyklos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasišautai išleisti knygai, neįprastam poezijos ir esė stumtraukiui, pavadintam „Naktiraščiais“. Kreipiausi į Gintarą galbūt ir todėl, kad jį prisiminiau mane vardijus tarp pačių pirmųjų „moderniosios Lietuvos“ eseistų. O ir eilėraščių rinkinį jau recenzavus. Ir tų naktiraštinių esė spaudoje skaičius.
Gintaras pasiūlė susitikti kavinukėj Aliumnato kieme, atsinešiau aplanką spausdintų lapų ir nusiteikiau ilgam pokalbiui bei darbui. Bet buvo kitaip. Gintaras tuos lapus pavartė, kai kur nuojauta jį kiek pristabdė, kai kur vėl prabėgomis. Nespėjo nė kava praaušti – rekomendacija, tokia, gali sakyt, puslapinė recenzija, tan aplankan ir atgulė.
Po teisybei, buvau smarkiai sujaudintas. Ne iškart, ne rašymo spartos, o paskiau, įsiskaitęs, kas ir kaip buvo parašyta. To parašymo taiklumo ir glausto iškalbumo. Juk tas mudviejų susitikimas iš pažiūros atrodė vos ne šiaip buitinis vyksmas: susitiko du pažįstamu, kavos išgėrė, žodeliu persimetė. Bet kad va tuos žodelius, parašytus ar pasakytus, ar patylėtus, Gintaras mokėjo skaityti kaip beveik niekas kitas.
Galutinai patyriau turintis ne dažnų susitikimų, pasisėdėjimų (nors būta ir jų), o sielos, pasaulėjautos bičiulį, regintį tave kiaurai, gebantį tave pratęsti, pasakyti aiškiau ir ligi galo. Tokių brangių žmonių, savų, nors apie tą savumą dažniausiai nė neprasitarta, esu turėjęs, tebeturiu – vos kelis. „Artimas virpėjimo dažnis, kai siela atsiliepia“, pasak man irgi svarbios plačiašakės autorės, neseniai kūrinį pasirašiusios Egle Juozapa.
Dabar Gintaro žodžių apie tuos naktiraščius ir jų autorių nė nebeprisimenu, tik aiškiai žinau, kad nė vieno pro šalį, kad kiekvienu pataikyta tiesiai į šerdį. Taip išėjo, kad vis dėlto paskiau pats persigalvojau ir tos knygos aplanką iš leidyklos atsiėmiau, eilėraščiai atiteko tik jų vienų rinkiniams. Bet didžiausias nusivylimas mane ištiko po kelių ar keliolikos metų. Tada savo padrikame archyve radau tą Gintaro rekomendacijos lapą – jis buvo tuščias. Vienas vienintelis tuščias. Visas melsvas tušas, rašyta juk tušinuku, – gangreit plynai išblukęs, nieks nebeįskaitoma.
Kitas Gintaro kūrinys apie mane žuvo man jo nė nepamačius. Tiesa, čia nebūtų nieko neįprasta, tokių kūrinių, nors ir jiems skirtų, mirtingieji paprastai ir neišvysta. Ir paslaptis čia banali: tų kūrinių žanras – nekrologas. Gintaras Beresnevičius man rašė nekrologą. Visai ne kaip poetas Vladas Baltuškevičius, gyviems kolegoms tokių dosniai prieiliavęs. Ne, Gintaras rašė ne šmaikščios vaizduotės nešamas, o netikėtos žinios prislėgtas.
Man pačiam ta žinia irgi buvo netikėta, bet sukrėtė mane kur kas menkiau. Buvo bene pirmadienis, su saviške Alma dairinėjomės Universiteto knygynėly, tame dar tikrai universiteto. Matau, vienon lentynon įknibęs Bronys Savukynas. Žengiu prie jo, atsisuka ir… sustingsta. „Taigi tu mirei“, – pagaliau prataria. Vis dėlto atsipeikėjęs papasakoja tą žinią išgirdęs iš vieno Dailės akademijos profesoriaus (tiesa, šis vėliau man teigė atvirkščiai), mat profesorius iš Rašytojų sąjungos kavinės, tuomet „Trečiojo brolio“, ėjęs pro sąjungos salę, ten pamatęs karstą, gedulingų veidų, dar skelbimų lentoj parašyta, kas miręs. O velionis kolega turėjo pavardę, panašią į manąją. Tad garbusis dailininkas, sutikęs Bronį Savukyną, vyriausiąjį „Kultūros barų“ redaktorių, šiam apie „mano“ nelaimę ir pranešęs, šis kolegoms kitų kultūros leidinių redaktoriams, kilusi savaitgalinė sumaištis. Vyriausiasis „Krantų“ žurnalo redaktorius Helmutas Šabasevičius paskambinęs Gintarui, kad reiktų nekrologo, Gintaras iškart ir sėdęs… Ką jis ten rašė? Na ką jis ten rašė?
Vėliau sutikęs klausiau, net parodyt prašiau. Atsakė trumpai, veik šiauriai: „Iškart sunaikinau: tokiais dalykais nejuokaujama“. Tą akimirką suvokiau besikalbantis su tuo Gintaru, kuris čia – lyg anapusybės reikalų patikėtinis. Kaip religijotyrininkas, bet ir kaip žynys. Ar, šiuolaikiškiau sakant, išminčius, raganius, rašytojas. Yra prasitaręs, jog beveik išsigandęs, kai, pakviestas į vienas apeigas pakalbėti, pajutęs, jog čia jam, racionaliam metodiškam religijotyrininkui, taip sava ir gera, kad norėtųsi ne ką protingai aiškinti, o paprasčiausiai stoti ratan su visais prie laužo, dainuoti, linguot, įlinguoti, būti…
Gal ir mano kolegų poetų bus justa Gintarą žinant kai ką, kas šiaip slapta. Gal dėl panašių nuojautų, tarkim, Gintaras Beresnevičius kviesta ir tokian beveik privačian kito Gintaro, Grajausko (Gintaras Grajauskas), „Poetų placdarman“ prie Baltijos. Kviesta šio kelių dienų poezijos festivalio kapelionu, taigi visokių poezijos atnašų aiškintoju bei laimintoju. Ir man Gintaras Beresnevičius, šiaip jaunesnis beveik dešimtmečiu, pamatinius pasaulių vyksmo dalykus dažnai atrodė išmanantis ne iš savo amžiaus, o tiesiai iš amžių patirties. Nebuvo užtat karklas. Buvo atrama.
Bronio Savukyno nebėr, Gintaro taip pat. Nebėra nei mano naktiraščių, nei Gintaro rekomendacijos juos leisti, pagaliau nebėr nė Gintaro rašyto, taip niekieno ir nepamatyto mano nekrologo. Bet daug kas lieka. Išnyra, grimzta, išnyra… Taip pat ir ta ilga kelionė su „Poetų placdarmo“ kapelionu, o drauge visam laikui ir su „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu“ – toks buvo Beresnevičiaus straipsnis „Šiaurės Atėnuose“, kur Gintaras tada dirbo, ir beveik po mėnesio toks pat mano sonetas, Gintarui skirtas, Gintarui pirmam garsiai toje kelionėj ir skaitytas, jo prisimintas:
„Prieš tai ilga kelionė su Vladu Br., jis geras žmogus, ima visus „balsuojančius“, prie Elektrėnų įsėda toks studenčiokas į Kauną. Man norisi rūkyti, Vladui, pasirodo, irgi, bet jo golfuke nerūkoma; sustojam drėgno šiukšlino miško aikštelėje, kalbamės apie Zuikių dievą, rūkom, Vladas parodo eilėraštį apie Zuikių dievą, tvirtas kažkoks barbarų romėnų pasienio aidu dvelkiantis eilėraštis, tokie galėjo būti skaitomi Dakijoje, Sarmigetūzoje. Vaikinukas ant užpakalinės sėdynės gūžiasi, jis apsimeta, kad nesiklauso, ir mano, kad mes išprotėję.
O mes tai – neišprotėję. Čia ir yra juokas“ .
Taip, visas juokas, kad mudu rimtų rimčiausiai. Santūriai, bet iš esmės. Pasirodo, abu labu. Juk šįsyk pirmą žingsnį link mudviejų bendrystės buvau žengęs pats, šiaip mėgstantis laikytis pakraštėliais: perskaitęs Gintaro opusą apie Zuikių dievą, 2000-ųjų rugpjūčio 22-ąją, prieš mudviejų kelionę pajūrin, tada dar netikėtą, parašiau ir iškart redakcijai elektroniniu paštu Gintarui nusiunčiau sonetą, jis netrukus išspausdinta:
Zuikių dievo reabilitacijos klausimu
Gintarui Beresnevičiui
neik su velniu medžiot, apsiverkusio zuikio Rygoj neparduosi
bemat vokiečiukas pažins, jā, tas zaķēns ar velnu ir nošauts
ir neiki, vaikeli, tamson, subadys tave zuikis raguotas
ne zuikis, babut, toks jau senas Silvanas, dabar tik pajuodrūka
juokis ir duokis, taboką smardink ar kaliošo
padą uždegęs, nešūkauk, neprisišauk ant galvos
tai iš jos, jau žilos, į dausas atsilošusios, lošia
jau paskutiniai laisvūnai, jie dūmlaužių dūmuos užtrokš
duobias į vidų sienojai senosios suklypusios gryčios
koks šiltakraujis, iš vilkduobės galvą iškišęs
benusijuoks į akis, vėl su velniu medžiot išsiruoš
matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios
stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios
gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros
Dar parašiau kaip ir laišką Gintarui, kaip ir to soneto lydraštį, redakciją iškart irgi ketinusi spausdint, bet vėliau susilaikiusi, štai jis, nors ne visas:
„<…> Labai jau smagiai skaičiau „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu“. Kaip, beje, skaitau ir visus Paties rašinius. Netikėtai toptelėjo: lyg irgi turėčiau šalutinį argumentėlį, gyvai siekusį dar mano vaiko metus. „Neik tamson – kiškis [mūsų tarmėj ne zuikis] subadys“, – sakydavo man babutė (prie Pasvalio, Dagilišky). O juk yra ir toks dalykas: mitinės sakmių, kitos tautosakos realijos, personažai tik jiems vieniems težinomais keliais kartais ateina ir iki mūsų dienų – neatpažįstamai ar sunkiai beatpažįstamai degradavę, bet ir užsikonservavę dažnai jau beprasmiuose prietaruose, tiesiog idiomatiniuose juokeliuose, betinkamuose tik vaikams pažaidint. <…> Dar dėl visa pikta įsiklausytina: kiškio medžioklė senojoje kalendorinėje tautosakoj, sakysim, kalėdinėse dainose… Iš kur, ar atsitiktiniai (taip nebūna) tie motyvai? <…>“.
Tas sonetas tuoj pasidarė lyg kokia veik nesuvokiamos, bet patirti būtinos mudviejų apeigos dalis: Gintaras prorečiais vis paprašydavo tą sonetą jam, vieninteliam klausytojui, paskaityti balsu, o aš atsisakyt nemokėjau, nejauku nebuvo, man pačiam beskaitant žodžiai vėrėsi vis naujai. Pagaliau va tik dabar ir pačiam dingtelėjo, iš kur čia ir kodėl toji naktis – atvira. Juk žmogui naktis pirmiausia syja kaip tik su uždarumu, su aklina tamsybe.
Ko gera, ir Zuikių dievo, ir Beresnevičiaus, pagaliau ir šio mano soneto naktis – bus ta trumpintelė amžina vidurnakčio valandėlė, tas jokiai įprastai mūsų pasaulio tvarkai nepavaldus šventybės šuoras, kai pasauliai prasiveria, atsilapoja, susieina, susiklauso, susipranta, kai gali įvykti bet kas, bet koks susikeitimas, šiurpas ar tapsmas, bežodis bendrystės stebuklas.
Kartą Gintaras, paklaustas, kada jis taip spėja rašyti, gal ir miegodamas rašantis, visai rimtai atsakė: taip, rašau. Gintaro minties, jo vaizduotės, jo vizijų intensyvumas toks stebinantis, kad visas jo laikas man atrodo ir bus buvęs toji trumputė vidurnakčio valandėlė, toks jos plyšys – pro jį žmogaus sąmonei ar pasąmonei veriasi anapusiai, jų šviesa ir tamsa, aukštybės ir gelmės, dausos ir paskandos, istoriniai ir amžini laikai, ištisas tirštas būties kosmosas, jo grožis ir šiurpas. Toji trumputė valandėlė, kasdienybės akimis nė nepastebima, galinti būti ir kitas paros virsmo laikas, pirmiausia vidurdienis, kai vaidenasi net bažnyčioj.
Tos stebuklo valandėlės Gintarui bus buvusios begalinės, viena į kitą įsiliejančios, pamiršusios užsiverti. Sąmonė privalėjo būti ir nuolat buvo budri, galingas, skvarbus ir išlavintas protas turėjo įdėmiai stebėti žaidžiančią vaizduotę, skatinti ją ar brėžti jai griežtas ribas. Gintaras Beresnevičius mokslininkas taip ir darė, įstengė sėkmingai taip daryti – ir griežtai metodologiškai, ir vizionieriškai, tegul kartais ir kiek rizikingai, bet jo rizika buvo naši ir didinga, naujus akiračius verianti – kaip ir jo didžiųjų kolegų, tarkim, Algirdo Juliaus Greimo, Marijos Gimbutienės, Norberto Vėliaus…
Ir apie Gintarą Beresnevičių rašytoją būtų ne kita kalba. Ta pati, tik čia intelektinis sąmonės prievaizdas gal bus turėjęs šiokios tokios atvangos progą, didžiųjų darbų priedermė čia jau bus tekusi vaizduotės galiai. Tos galios skubriai vedžiojami rašančiojo pirštai regėjo ir atpažino, žadino ir žodino, kalbino ištisas karalystes, – karalystes lyg savo pačios, tos nežabotos vaizduotės, bet vis dėlto visuotines, archetipines, jos klusniai leidosi žemėn kaip vardu pašaukti dangaus ežerai; rašytojas ir jų gilybe, ir raibuliais skonėjosi nebesivaržydamas.
Gintaras buvo gavęs daug. Daug ir atidavęs, spėjęs atiduoti.

























