Iki rugsėjo 13 dienos likus trims mėnesiams, Riksdago (Parlamento) rinkimų Švedijoje, aiškėja bendras būsimų nugalėtojų ir pralaimėtojų paveikslas, kuris, manau, mažai begali keistis per vasarą.
Dabartinė valdančioji dešiniųjų partijų koalicija, vedama premjero Ulfo Kristersono, tikriausiai, patirs pralaimėjimą, nes nuo 2022 metų rinkimų, kai surinko 49,6 proc. balsų, paskutinės pristatomosios apklausos duomenimis, dabartiniu metu, gautų 7 proc. mažiau balsų – 42, 6 proc.
Keturių opozicinių Centro kairės partijų koalicija, vedama Magdalenos Anderson socialdemokratų, nuo 48,9 proc. 2022 metais paaugino savo palaikytojų procentą iki 55,2. Pati socialdemokratų partijos dalis, didžiausios Švedijos politinės partijos palaikytojų dalis, nuo 30,3 proc. 2022 metais pakilo iki 33,9 proc. norinčių už ją balsuoti šiuo metu.
Švytuoklės principas Švedijos rinkimuose per paskutinius kelis rinkimus tebeveikia – dešinė keičia kairę, paskui kairė keičia dešinę. Tačiau problemos šalyje išlieka tos pačios. Tai gaujų daromi nusikaltimai, pragyvenimo kaštų augimas, svarbios saugumo, imigracijos suvaldymo ir energijos užtikrinimo problemos.
Kas akivaizdu dėl tradicinio Švedijos gerovės valstybės modelio demontavimo, tai šis demontavimas yra sustojęs – švedai vėl nori pagerinti padėtį savo socialinėje apsaugoje, kuri, ir be to, yra labai išsivysčiusi. Socialdemokratų partija, kaip nė viena kita (gal tik išskyrus Kairiąją partiją), geriausiai, jų nuomone, tinka tai atlikti.
Ką nuveikė dešiniųjų partijų koalicija per keturis praėjusius metus? Kartais, net perspausdama, ribojo imigraciją, mažino mokesčius, atvedė šalį į NATO, stengėsi sumažinti gaujų nusikalstamumą.
Šią koaliciją rėmė 21-ame amžiuje sensacingai ir ekstremaliai besielgianti nacionalistinė Švedijos Demokratų partija, kurios palaikytojų skaičius pastaruoju metu yra stabilizavęsis, tačiau ji išlieka antrąja politine partija šalyje su 18,3 proc. palaikytojų.
Svarbu pažymėti, kad Liberalų partija, ketvirtoji iš dešiniųjų partijų, šiai dienai nebepraeina 4 proc. rinkiminio barjero norint patekti į Riksdagą.
Ką visa tai sako apie socialinį-ekonominį modelį šalyje?
Nors Švedija per pastaruosius 30 metų kokiu trečdaliu yra sumažinusi savo gerovės valstybės veikimą, ir pagal jį, savotiškai atsitraukusi ir priartėjusi prie kitų Vakarų Europos šalių lygio, ar, pagal kai kuriuos rodiklius, net susivienodinusi su jomis, ji tebesiekia savotiško balanso tarp socialinio teisingumo ir ekonominio veiksmingumo, kas visada stebindavo užsienio apžvalgininkus ir kas, šiais neramiais laikais, verčia ją toliau stebėti ir ja žavėtis.
Nors imigracijos problema Švedijoje yra pasiekusi tikrai nemažą lygį, o dėl to šalis buvo užsienyje ir viduje labai stipriai kritikuota, atitinkama politinių partijų veikla pastaruoju metu leidžia tikėtis, kad ir ši problema gali būti suvaldyta. Ir nepalikti visko savieigai – kas būtų geras pavyzdys ir Lietuvai.
