Vaikystėje laikas, regis, tekėjo lėčiau – šiandien dažnas stebisi, kaip greitai prabėga metai. Nors visi gyvename pagal tą patį laikrodį, laiko tėkmę kiekvienas patiriame skirtingai: vienomis dienomis minutės slenka lėtai, kitomis nepastebimai ištirpsta mėnesiai ar net ištisi metai.
Kauno technologijos universiteto (KTU) psichologė Viktorija Ivanauskaitė sako, kad laiko pojūtį kuria ne kalendorius, o mūsų dėmesys, jausmai ir į atmintį įsirėžiančios patirtys.
Laiko pojūtis – tai vienas subjektyviausių psichikos procesų, priklausantis nuo to, kaip mūsų dėmesys, jausmai ir atmintis rengia patirtį.
Tai lengva atpažinti ir kasdienybėje: kai mums smagu, laikas tarsi praskrieja, o laukiant ar nuobodžiaujant minutės ima slinkti lėčiau. Kuo mažiau dėmesio skiriame pačios laiko tėkmės stebėjimui, tuo greičiau ji praeina. Būtent todėl daugelis žmonių su amžiumi vis dažniau pagauna save galvojant, kad metai bėga vis greičiau.
Vaikystė – atradimų laikas
V. Ivanauskaitės teigimu, šis jausmas nėra iliuzija – jis atspindi natūralius psichinius ir kognityvinius pokyčius. Tyrimai rodo, kad su amžiumi mažėja naujų, intensyvių įspūdžių ir jausmų pikų skaičius, todėl atsiminimų struktūra tampa retesnė. Smegenys laiko neskaičiuoja, o jį įsimena – jei įvykių mažai, žvelgiant atgal jie atrodo tarsi susitraukę.
„Tai patvirtina ir vyresnio amžiaus tiriamųjų analizės, rodančios, kad subjektyvus laiko pojūtis greitėja tuomet, kai žmogaus kasdienybėje atsiranda mažiau naujų patirčių ir įsimintinų akimirkų.
Šį reiškinį aiškina kognityvinio senėjimo ir atminties tyrimai, kuriuose aptariama, kad laiko vertinimas glaudžiai susijęs su įvykių tankiu, o ne su tinkama jų trukme“, – sako KTU psichologė.
Pasak jos, vaikystėje laikas tarsi plečiasi, nes kiekviena patirtis yra nauja – pirmos vasaros, pirmi atradimai, pirmi draugai, pirmos meilės. Smegenys dar tik kuria atminties žemėlapį, todėl kiekvienas įvykis palieka ryškų žymeklį. Vaikas gyvena nuolatinio atradimo režimu, kuriame net maži dalykai patiriami kaip nauji.
„Suaugęs žmogus dažniausiai gyvena rutinoje: darbas, finansai, įsipareigojimai ir buitis sukuria pasikartojančią seką. Kai didžioji dalis dienų yra panašios, smegenys nustoja fiksuoti jų skirtumus. Kaip rašė Marselis Prustas, „mes nejaučiame praeinančio laiko, kai esame abejingi savo dienoms“, – dalijasi ji.
Patirtys, kurios neišlieka
KTU psichologė pastebi, kad šiuolaikinis gyvenimo tempas šį procesą dar labiau pagreitina. Žmogus šiandien patiria ne tiek naujumą, kiek žinių perteklių, kuris neįsirašo į atmintį kaip patirtis. Nuolatinis skubėjimas ir dėmesio išskaidymas kuria nepalankią aplinką tam, kas lėtina laiką – giliam buvimui, jutiminiam patyrimui, refleksijai ir prisiminimų įtraukimui.
„Pavyzdžiui, kai žmogus ryte, keliaudamas į darbą, vienu metu tikrina žinutes, rašo kolegai, klausosi tinklalaidės ir galvoja, ką gamins vakarienei, dėmesys išsiskaido į kelias kryptis.
Todėl niekas neįsirėžia į sąmonę kaip iš tiesų patirta akimirka. Net jeigu oras gražus ar gatvės pilnos įdomių detalių, jos lieka fone – neįvardytos ir nepastebėtos, taip užkertant kelią patyrimui, kuris galėtų sulėtinti laiko pojūtį“, – aiškina ji.
Moksliniai duomenys rodo, kad kuo labiau išskaidomas žmogaus dėmesys, tuo mažiau jis fiksuoja kasdienio gyvenimo turinį, o ilgainiui tai sukuria subjektyvų laiko greitėjimo įspūdį.
Technologijos, nors ir suteikia patogumų, taip pat prisideda prie laiko pojūčio praradimo. Socialiniai tinklai orientuoti į trumpą, dažnai paviršutinišką turinį. Tai sukuria psichiką įtraukiančią, bet menkai integruotą patirtį. Naršydami socialiniuose tinkluose žmonės patiria daug smulkių dirgiklių, tačiau jie nevirsta atsiminimais.
„Tai tarsi garso triukšmas, užgožiantis melodiją. Kai nėra melodijos, laikas tampa vienodų impulsų virtine, neišsiskiriančia jokiu naratyvu – tarsi kažkas vyktų, bet iš tiesų nieko neįvyksta“, – pažymi V. Ivanauskaitė.
Ilgos dienos, trumpi metai
Stresas ir perdegimas dar labiau iškreipia laiko suvokimą. Psichologinio perdegimo būsenoje žmogus funkcionuoja, bet nejaučia – būtent šis jausmų nejautrumas labiausiai greitina laiko pojūtį. Dienos gali atrodyti ilgos, tačiau mėnesiai ir metai praeina tarsi vienu ypu.
„Jausmų lygis tampa nuslopintas, o tokiame jausmų lauke laikas tarsi neturi į ką atsiremti. Psichologiniai tyrimai rodo, kad depresinės ar išsekimo būsenos siejasi su pakitusiu laiko tėkmės vertinimu, o tokie laikotarpiai silpnai įsirėžia į atmintį, todėl retrospektyviai susitraukia“, – sako KTU psichologė.
Paradoksalu, kad net ilsėdamiesi žmonės ne visada pajunta laiko lėtėjimą. Tai dažnai susiję su tuo, kaip jie ilsisi. Pasyvus poilsis, pavyzdžiui, televizoriaus žiūrėjimas, naršymas telefone ar socialiniuose tinkluose, atlieka nutildymo funkciją, tačiau neatkuria vidinių išteklių.
Tokios poilsio formos nesukuria naujų jutiminių ar emocinių įspūdžių, todėl net ir savaitgaliai tarsi išnyksta be pėdsakų.
„Psichikai poilsis reikalingas ne tam, kad atsijungtų, o tam, kad atgautų jautrumą. O jautrumas – gebėjimas jausti savo patirtį – yra vienas svarbiausių lėto, įsimenamo laiko dalių“, – pabrėžia ji.
Todėl patariama ilsėtis aktyviau ir sąmoningiau: išeiti pasivaikščioti be telefono, leidžiant sau stebėti, kas vyksta aplinkoje ir viduje; užsiimti kūrybine veikla, kurioje prarandamas laiko kontrolės pojūtis (piešimu, rašymu, rankdarbiais); rinktis kūno pajautimo veiklas, tokias kaip maudynės, šokiai, joga ar masažas.
Kaip susigrąžinti lėtą laiką?
V. Ivanauskaitės teigimu, naujos patirtys turi priešingą poveikį – jos subjektyviai ištempia laiką. Kelionės, kūrybiniai užsiėmimai, nauji projektai, pažintys ar net paprasti įpročių pokyčiai atkuria tą jausmą, kuris mums pažįstamas iš vaikystės: patirtis tampa tankesnė, dienos prisipildo jausminių ir jutiminių detalių, o visa tai įsirašo į atmintį.
Tyrimai, nagrinėjantys jausmų ir laiko perspektyvos ryšį, rodo, kad žmonės, kurie gyvena aktyviai ir su jausminiu įsitraukimu, laiką vertina kaip lėčiau slenkantį nei tie, kurie gyvena pagal nuspėjamą rutiną.
„Sąmoningumo praktikos šiuo atžvilgiu yra veiksmingos ne todėl, kad turi mistinių savybių, o todėl, kad jos grąžina žmogų į kūną ir dabartį – į čia ir dabar. Dėmesys sugrįžta į pojūčius, kvėpavimą, garsus, santykį su aplinka“, – aiškina ji.
Tuomet patirtis tampa tankesnė, o tankesnė patirtis stipriau įsirašo į atmintį. Tokiu būdu ne tik sustiprėja ryšys su savimi, bet ir atsiranda vidinis ritmas, pereinantis iš automatinio veikimo į sąmoningą buvimą.
Susijęs su gyvenimo prasme
Galiausiai subjektyvus laikas labai glaudžiai susijęs su gyvenimo prasmingumu. Kai žmogus įsitraukęs į jam svarbius projektus, santykius, kūrybą ar sumanymus, laikas atrodo pilnas, prisotintas ir turintis kryptį. Kai gyvenimas tampa tik pareigomis ar kitų lūkesčių vykdymu, laikas įgauna mechaninį pobūdį ir prabėga greičiau.
„Kaip rašė filosofas Paulas Rikoeuras (Ricoeuras), „laikas tampa prasmingas tada, kai jis tampa pasakojimu“. Tai reiškia, kad tik įtraukta patirtis, turinti ryšį su vidiniais poreikiais ir tapatybe, įgyja lėto laiko savybę“, – dalijasi KTU psichologė.
Pasak jos, žmogui, jaučiančiam, kad gyvenimas lekia pro šalį, dažniausiai nereikia didinti veiklų skaičiaus ar stengtis sutalpinti kuo daugiau į dienotvarkę.
Atvirkščiai – verta atsigręžti į tai, kas slopina laiko pojūtį. Dažniausiai tai būna nuovargis, perdegimas, jausmų atbukimas ar santykio su savimi praradimas. Tokiose padėtyse tikras pokytis prasideda nuo klausimo: kas mano gyvenime leidžia man jaustis gyvam?
