Baltijos jūra atrodo pažįstama – bangos, krantas, kopos. Tačiau pats jūros dugnas saugo daug sudėtingesnę istoriją. „Jame užfiksuoti ledynmečio pabaigos, buvusių ežerų ir jūrų, krantų, miškų augimo ir vėliau viską užliejusio vandens pėdsakai“, – sako geologė Aldona Damušytė.
Per pastaruosius 14 tūkst. metų dabartinės Baltijos vietoje buvo ne viena jūra ir ne vienas ežeras. Po paskutinio ledynmečio dabartinio Lietuvos pajūrio vietoje pirmiausia telkšojo prieledyniniai ežerai. O vėliau jie susiliejo į Baltijos ledyninį ežerą – pirmąją šiuolaikinės Baltijos raidos stadiją. Tuo metu Lietuvos pajūris buvo apsemtas šalto, drumsto ir gėlo vandens.
Vėliau, pasikeitus klimato ir geologinėms sąlygoms, Baltijos ledyninis ežeras virto Joldijos jūra, paskui – Anciliaus ežeru, dar vėliau – Litorinos jūra, kol galiausiai susiformavo dabartinė Baltija. Kitaip tariant, tokia, kokią matome dabar, Baltija buvo ne visada – jos krantai, vandens lygis, druskingumas ir kitos sąlygos keitėsi ne kartą.
Kai kurie radiniai dabartinės Baltijos dugne tai tik patvirtina. Pavyzdžiui, po vandeniu išlikę medžių kelmai, aptikti Baltijos priekrantėje, rodo, kad vietose, kur šiandien plyti jūra, kadaise buvo sausuma ir augo pušynai.
Kai kuriais Baltijos raidos žingsniais vandens lygis buvo keliasdešimt metrų žemesnis nei šiandien, todėl ir kranto linija anuomet driekėsi visai kitur, o šiandieninis jūros dugnas buvo sausumos kraštovaizdžio dalimi.
Vėliau, kuriantis Litorinos jūrai, pradėjo ryškėti ir dabartinio pajūrio kontūrai. Manoma, kad esminiai Kuršių nerijos geologiniai ir geomorfologiniai bruožai susiformavo maždaug prieš 6,7–6 tūkst. metų, o kiek vėliau, prieš maždaug 5,3 tūkst. metų, nerijoje jau gyveno žmonės.
Baltijos jūra pasakoja ne vien apie praeitį
Kaip pažymi Lietuvos geologijos tarnybos Kietųjų naudingųjų iškasenų ir kartografavimo skyriaus vyriausioji geologė Aldona Damušytė, Baltijos jūros istorijoje netrūko staigių ir didelių pokyčių.
„Baltijos jūros geologinės raidos istorija labai sudėtinga, įdomi ir dinamiška, kupina katastrofinių įvykių, kai drastiškai keitėsi jūros ekologinė padėtis ir visa biosistema, – sako A. Damušytė.
– Tai, ką šiandien matome kaip Baltijos jūrą, yra tik vienas iš daugelio šios teritorijos raidos žingsnių. Po vandeniu ir nuosėdų sluoksniuose išlikusios žinios leidžia atkurti, kaip keitėsi krantai, dugnas ir pati aplinka.“
Ypač svarbi Lietuvos pajūriui buvo Litorinos jūros stadija, kai pradėjo ryškėti daug dabartinio pajūrio formų. Baltijos jūros istoriją sudėtinga atkurti ir todėl, kad senųjų krantų padėtį keitė ne tik vandens lygio svyravimai, bet ir pačios Žemės plutos judesiai.
LGT Baltijos jūroje vykdė išsamų geologinį kartografavimą
Jūros dugnas svarbus ne tik geologams ar istorikams. Jį reikia pažinti ir dėl labai praktiškų priežasčių, todėl vien bendrų ar senų duomenų nepakanka – reikia detalių, sistemingų ir patikimų geologinių tyrimų.
Baltijos jūros akvatorijoje geologiniai tyrimai vykdomi jau seniai, bet didelė dalis jų buvo atlikta nepakankamai detaliai, todėl tų duomenų nepakanka šiandienos poreikiams patenkinti. Dėl to parengta Baltijos jūros Lietuvos akvatorijos detalių geologinių tyrimų programa.
Vienas šios programos žingsnių – Preilos akvatorijos tyrimai, kuriuose Baltijos jūros dugnas buvo tirtas atliekant kompleksinį geologinį kartografavimą 1:50 000 masteliu. Tyrimų metu buvo atliekami geofiziniai, hidrografiniai ir geologiniai darbai, gręžiami gręžiniai, imami dugno nuosėdų mėginiai, atliekami granuliometriniai, geochronologiniai ir paleobotaniniai tyrimai.
Šie tyrimai leido ne tik sudaryti jūros dugno žemėlapius, bet ir suprasti, kaip konkreti teritorija formavosi per tūkstančius metų, kokios nuosėdos joje slūgso ir kokie procesai ten vyko.
Lietuvai priklausanti Baltijos jūros akvatorija yra nedidelė, bet išsamiai ištirta tik labai maža jos dalis – apie 2400 km² (37,63 proc.). Palyginimui, vien išskirtinė ekonominė zona Baltijos jūroje užima apie 4564 km², o teritorinė jūra – dar apie 1814 km². Tai reiškia, pabrėžia A. Damušytė, kad reikšminga Lietuvos jūros akvatorijos dalis dar laukia detalesnio pažinimo.
Projekto atsakingosios vykdytojos Aldonos Damušytės pateiktą medžiagą rasite čia.
Įdomi. Labai įdomi medžiaga. Ji praplečia mūsų jūros senovės pažinimą dviem aspektais. 1. Naskos dykumoje (Peru valstybė) tarpe kitų, atliktų grunte, piešinių yra banginio, atspindinčio Baltijos jūros jūros kontūrą, vertikalus piešinys. Jis per per vidurį skersai yra perkirstas dviguba linija. Maniau iki šiol, jog tai – jūros apledėjimo, žiūrint nuo Skandinavijos krantų į pietus ledynmečio metu riba, tačiau straipsnyje pateikti tyrimai rodo kitaip, – į tą jūros liniją reikia žiūrėt kaip į lėtą Baltijos jūros apledęjimą ir nuledėjimą VERTIKALIA, žiūrint iš vakarų į rytus ir atgal, kryptimi. Taip pat, žvelgiant į ledyno plitimo maksimumo ribą Europoje (kn. “Istorija pareinant į Lietuvą”, p. 11), jo plitimo ir atsitraukimo pobūdį Baltijos jūroje irgi žvelgti kitaip, t. y. taip, kaip nurodyta tamstų straipsnyje. Dėkoju.
Akivaizdu, kad Naskos dykumos problema buvo vandens stygius. Pagal senąjį pasaulio supratimą manyta, kad tą jo stygių galima išspręsti atitinkamais daromais maginiais vaizdiniai, juos padarant gamtinio pokyčio reikalingoje vietoje. Šiuo atveju dykumai buvo būtinas vanduo. Pagal senąjį pasaulio supratimą vandens simboliu galėjo būti laikomas banginis. Todėl kaip maginis su vadeniu susijęs ženklas jis buvo piešiniu pavaizduotas dykumoje, o tokiu atveju jį perkertančios dvi linijos galėtų būti laikomos vandeniui būdingo bagavimo maginiu ženklu, t.y. taip pat vandens maginiu ženklu. Žodžiu, visas tas piešinys laikytinas vandens šaukimo jo stygiaus atveju magijos būdu kultūros reliktas.