A. Medalinskas. Kodėl Trampo politikoje Iranas yra tik tarpinė stotelė? (I)

D. Trampo politikos strategija Irano atžvilgiu primena V. Putino politikos strategiją Ukrainos atžvilgiu, kai puolama šalis, prirašant jai kokius tik galima blogus kėslus (išgalvotus ar tikrus), siekiant toliau einančių tikslų įgyvendinimo.

Irano politikoje tie blogi tikslai buvo ir yra, o Ukrainos atžvilgiu juos reikėjo išgalvoti.

V. Putinas yra apsėstas Ukrainos. Jis įsitikinęs, kad ukrainiečių tautos nėra, kad tai dalis rusų tautos ir Ukraina negali būti, nepriklausoma. Jis laiko nepriklausomą Ukrainą grėsme Rusijai.

Bet platus karas prieš Ukrainą buvo taip pat ir instrumentas daug svarbesnio jam tikslo: sugriauti po Antrojo pasaulinio karo ir po Šaltojo karo susiformavusią Europos saugumo ir politinio stabilumo architektūrą, kurios esminis pagrindas yra ES ir NATO.

Putinas 2021 m. gruodžio mėnesį išsakė savo ultimatumą Vakarams, o, kai Vakarai parodė, kad krūptelėjo ir kažką baugščiai ėmė aiškinti, tai užpuolė Ukrainą, nes laisvą demokratinę Ukrainą laikė grėsme savo vadovaujamam režimui: Putino Rusijai.

D. Trumpas grėsme JAV saugumo interesams visada laikė Kiniją. Jis net su autoritarinėmis kitomis šalimis, tokiomis, kaip Rusija, yra pasiruošęs įvairiems galimiems sandėriams, jeigu jas galės atplėšti nuo partnerystės su Kinija.

D. Trumpas grėsme savo interesams laiko kylančią Kinijos ekonominę ir karinę galią, o taip pat po Šaltojo karo susiformavusią tarptautinių santykių sistemą, kai Kinija su savo ekonomine galia ir sumania, lanksčia diplomatija įsiskverbė į daugelį pasaulio regionų, įskaitant į nafta ir dujomis turtingą Persų įlankos regioną ir Lotynų Ameriką.

Tik atėjęs į valdžią antrajai kadencijai, jis iš karto paskelbė ultimatumą Kinijai ieškoti susitarimo su JAV, kurį sudarant Kinija priimtų JAV viršenybę. Panašų reikalavimą iškėlė ir Europai. Tai tik rodo, kad skirtingai nuo R. Reigano jam ne taip svarbu su kuo sudaryti sandėrius ar susitarimus: su demokratinėmis valstybėmis ar tos, kurios yra autoritarinės ir diktatūros šalys.

Tačiau ir vienu, ir kitu atveju instrumentas JAV viršenybės politikai įgyvendinti buvo, visų pirma, spaudimas per energetiką.

Todėl pirmas D. Trumpo smūgis buvo Venesuelai Lotynų Amerikoje, dabar – Iranui. Smogti Venesuelai dar buvo svarbu tam, kad įtvirtinti savo galią Vakarų pusrutulyje: Lotynų Amerikoje. Smogti Iranui buvo dar svarbu, kad įtvirtinti savo galią Persų įlankos regione.

Tai, kad nuo karo su Iranu buvo suduotas iš Irano pusės smūgis taip pat ir Persų įlankos monarchijų ekonomikai, ne taip ir svarbu. Bus labiau sukalbamos ateityje, kai reikės daryti susitarimus, priimant JAV viršenybę.

Smūgis Iranui buvo taip pat svarbu JAV strategijoje, įvertinant ir Izraelio, kaip svarbiausio partnerio regione saugumo interesus. Skirtingai nuo Ukrainos, kuri nekūrė jokių ginkluotų darinių Rusijos pašonėje, negrasino sunaikinti Rusijos iki Rusija pati nepradėjo plataus masto karo prieš Ukrainą, nebandė kurti savo branduolinio ginklo, Iranas visa tai darė.

Čia yra esminis skirtumas, žvelgiant iš Irano ir Ukrainos pusės, kaip galimos grėsmės kitoms valstybėms. Ukraina buvo grėsmė savo pavyzdžiu, kaip demokratinė šalis Putino režimui. Ji nebuvo grėsmė Rusijai, nes labai nemaža dalis Ukrainos žmonių iki 2014 m. visai palankiai žiūrėjo į Rusiją ir į rusus, o Rytų ir Pietų Ukrainoje nemaža dalis žmonių kalbėjo rusų kalba.

Bet Ukrainą Putinas laikė grėsme savo režimui, nes labai bijojo: jeigu demokratija Ukrainoje pasirodys patraukli Rusijos žmonėms, tai jie Putino režimą nušluos.

Ir Putinas nusprendė smogti Ukrainai, nelaukdamas, kol demokratija ten sustiprės ir parodys palankų veidą Rusijos žmonėms.

Irano režimas, skirtingai nuo Ukrainos, yra autoritarinis, teokratinis, kur valdžią į savo rankas paėmė religiniai lyderiai, o vienu iš šios valstybės ideologijos stulpų buvo skelbiama nuolat Izraelio sunaikinimas ir buvo daromi visi žingsniai ta linkme, išnaudojant ginkluotas proxi struktūras, tokias, kaip Hamas, Hezbollah ir kitos.

Vėliau dar Iranas nusprendė, kad gerai būtų destabilizuoti ir padėtį kitose regiono šalyse. Taip prieš Iraką ir Bahreiną imtos naudoti šiitų bendruomenės šiose šalyse, o prieš Saudo Arabiją panaudoti husiai Jemene ir jiems padėta imti kontroliuoti strateginę teritoriją Jemene ties išėjimu iš Raudonosios jūros į Indijos vandenyną. Ten, kur yra viena pagrindinių pasaulinių transporto arterijų po Sueco kanalo. Husiai taip pat buvo ir Irano ginklas prieš Izraelį.

Dažnai visa ta Irano politika Izraelio atžvilgiu buvo pateikiama, kaip Palestinos interesų gynimas, kas atrodė patrauklu daugeliui musulmoniškų valstybių ir jų gyventojams, bet neretai šios politikos esminis tikslas: įtvirtinti Irano įtaką regione.

Aišku, tai, kad Iranas yra musulmonų šiitų valstybė, o arabų kraštai daugiausia sunitų tikėjimo buvo vienas iš kliuvinių Iranui tapti viena įtakingiausių valstybių Artimųjų Rytų regione ir bendrai islamo šalyse.

Bet Iranas tikrai kėlė grėsmę kitų šalių interesams regione, o taip pat ir JAV interesams šiame turtingame nafta ir dujomis regione. Be to, į šį regioną ėmė pretenduoti ir tokios autoritarinės šalys, kaip Rusija ir Kinija. Pagaliau Kinija tapo viena į įtakingiausių šalių šiame regione. Kaip ir Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Rytų Azijoje, o taip pat net ir Europos žemyne.

Todėl, matyt, Vašingtone ir buvo nuspręsta po D. Trampo atėjimo į valdžią smogti Kinijai per Venesuelą, o dabar ir Irane.

Visa tai dėl to, kad labai stipriai išvystytai Kinijos ekonomikai yra būtinai reikalinga nafta ir dujos. Kaip ir bet kuriai kitai šaliai su stipriai išvystyta ekonomika. Bet Kinija yra gigantas, žvelgiant į savo ekonomiką ir demografiją. Siekia būti supervalstybe ir karo ekonomikoje bei kuriant karinį kumštį.

O Venesuela yra daugiausia naftos turinti valstybė. Iranas yra trečia valstybė planetoje pagal turimas naftos atsargas.

Bendrai paėmus, iš to septintuko valstybių, kurios turi turtingiausius naftos išteklius pasaulyje, dabar penkios iš jų buvo vienaip ar kitaip įtrauktos, paliestos JAV ir Izraelio karo prieš Iraną metu. Venesuelą po Maduro nušalinimo jau kontroliuoja JAV.

Vienintelė valstybė iš to septintuko, kurios JAV nekontroliuoja iki šiol, yra Kanada. Tai žinant, gal geriau bus galima suprasti ir agresyvia retorika paremtą D. Trampo politiką Kanados atžvilgiu, nors ten, aišku, prisideda ir Kanados svarba, kaip kito strateginio regiono: Arktikos valstybė.

Turint omenyje visa tai, kas pasakyta anksčiau, manau, kad tampa aišku: ir D. Trampo politika Venesuelos atžvilgiu, ir dabar politika Irano atžvilgiu, žvelgiant iš Trampo interesų tai visų pirma jo politika Kinijos atžvilgiu. Kaip ir Putino politika Ukrainos atžvilgiu yra dalis jo strategijos, užtikrinant savo įtaką Europoje daug toliau, nei siekia Ukrainos valstybės sienos.

Tai yra Putino politika bendrai Vakarų atžvilgiu, kur dabar Vakarai tai, visų pirma, Europa. Iš Trumpo jis nori, kad NATO tokia svarbi nebūtų JAV ir Putinui nekliudytų. Tikiuosi labai, kad šie Putino norai bergždi.

Bet gali būti, jog tarp D. Trampo ir V. Putino atsiras įvairūs susitarimai įvairiuose pasaulio regionuose. Dabar kliūtis sudaryti tokius susitarimus yra Ukraina ir jos atsisakymas padaryti Putiną nugalėtoju kare prieš Ukrainą, atiduodant Donbasą, kurio Putinas nuo 2014 m. negali užimti.

O D. Trampui svarbiausia yra įveikti Kiniją. Ne mūšio lauke ar vandenyno platybėse ties Taivanu, aukojant JAV karių gyvybes, bet per energetiką ir visų pirma, naftą.

Atvirai pasakius, labai stebėjausi, kai Kinija labai ramiai stebėjo, kai D. Trampas išsuko vieną koją iš kėdės ant kurios laikėsi Kinijos ekonomika: paėmė į rankas turtingiausios nafta Venesuelos kontrolę.

Dabar įdėmiai stebiu, ką darys Kinija, kai yra išsukinėjama dar viena koja ant kurios laikosi Kinijos ekonomika: daužoma trečia pagal turtingumą nafta Irano valstybė, su kuria Kinija turėjo gal net glaudesnius santykius, nei Rusija. Nes Kinijai naftos tranzitas per Hormuzo sąsiaurį yra gyvybiškai būtinas.

Neveltui Kinija įspėjo savo partnerį Iraną neblokuoti Hormuzo sąsiaurio, bet panašu, kad Iranas neturi, kur dingti ir tai darys. Kas tada lieka Kinijai? Tikėtis tik Irano pergalės? Bet Kinija nemėgsta nemalonius darbus daryti savo rankomis. Kaip, beje, ir D. Trampas, kuris pasitelkia savo tikslams įgyvendinti tai Izraelį, tai kurdus.

Kinijos kontrolėje yra Š. Korėjos režimas ir jis pažadėjo jau atsiųsti Iranui raketų. Kinija turi kažką daryti, nes, jeigu Hormuzo sąsiauris bus ilgesniam laikui uždaryras arba JAV perims Irano kontrolę, tai Kinija praras labai svarbias kortas, kaip mėgsta sakyti D. Trampas, konflikte su JAV.

Kovo pabaigoje yra numatytas JAV ir Kinijos lyderių susitikimas. Iki šiol Pekinas demonstravo ramybę ir įsitikinimą, kad rankose santykiuose su D. Trumpu turi stiprias kortas, įskaitant draugystę su vienas didžiausių branduolinio ginklo atsargas turinčia valstybe: Rusija. Buvo tik klausimas, o kokias kortas turės iki susitikimo su Kinijos lyderiu D. Trumpas. 

Ir čia driokstelėjo karas prieš Iraną. Būtent dabar, kai iki Kinijos ir JAV lyderių susitikimo liko mažiau, kaip mėnuo laiko.

Tampa aišku, kad į susitikimą su Kinijos lyderiu D. Trampas nori atvykti rankose turėdamas ne tik Venesuelos, bet ir Irano kortą, įtaką naftos monarchijoms Persų įlankoje. Tai suvokiant tampa matyt, labiau aišku, kokią didelę svarbą D. Trampui turi šis karas prieš Iraną. Ir ne tiek dėl to, kad Irano teokratinis režimas skriaudžia moteris bei žiauriai susidoroja su opozicija.

Šis karas D. Trampui yra raktas į visišką dominavimą pasaulyje dabar jau ir santykiuose su Kinija. D. Trampas nelabai linkęs dalintis su kitais įtaka pasaulyje, nors, matyt, gali sudaryti susitarimus atskirų regionų mastu.

Bet šiaip norėtų, kad kitos šalys: Kinija, Rusija, Europa, turtingos naftos bei dujomis Persų įlankos šalys ir, aišku, Lotynų Amerika ir Kanada su Meksika visos paklustų JAV valiai.

Kaip toks modelis yra geras mums ir bendrai Europos saugumui tai yra kitas klausimas. Žinoma, kai pašonėje yra agresyvus Putino režimas D. Trampo dominavimas pasaulyje neatrodo daugeliui Lietuvoje labai blogai. Kaip ir jo metodai.

Bet tam, kad D. Trampas įgautų tokį raktą santykiuose su Kinija jam reikia paguldyti ant menčių Irano režimą. Ir geriausia tai būtų padaryti iki kovo mėnesio pabaigos. Jeigu D. Trumpas su Iranu įklimpsta, tai žlunga ir viltys galutinai prispausti Kiniją.

D. Trampas supranta, kad ir Kinija turi instrumentų įtakai pasauliui ir konkrečiai JAV. Visų pirma, per dominavimą retųjų metalų gavyboje. Todėl D. Trampas visais būdais bando sudaryti susitarimus ar net perimti į kontrolę tas šalis ar regionus, kaip Grenlandija, kur Kinija dar neturi įtakos.

Suprantu atskirų politikų ar šiaip komentatorių norą, kad Izraelis ir JAV sunaikintų Irano režimą ir prispaustų Kiniją, bet politologai turi komentuoti, vertindami visus galimus faktorius be jokių simpatijų ar antipatijų, jeigu ir nepatinka koks politikas ar jo veikimo metodai. O karas Irane dar tęsiasi, todėl reikia matyti visas jo puses. Tačiau, bent man atrodo, kad JAV ir Kinijos santykiai bei nafta čia dominuoja.

R. Reiganui ar kuriam kitam iki D. Trampo JAV vadovui dominavimo tarptautinėje politikoje požiūris būtų svetimas. Kaip ir bet kuriam kitam bet kurios demokratinės valstybės vadovui. Būtų ieškoma tarptautiniuose santykiuose visų pirma dialogo, o ne dominavimo. Ypač kai kalbame apie partnerius demokratinėse šalyse.

Bet D. Trampas mėgsta viską užgožiančius sandėrius dar nuo verslo laikų. Laikini kompromisai yra galimi, pavyzdžiui, atskiruose regionuose, bet esmė yra įtaka ir dominavimas pasaulyje. Tokia yra ta epocha pagal D. Trampą.

Tai yra pirmoji dalis. Antroje dalyje apžvelgsiu, kuo yra taip gyvybiškas Kinijai karas JAV prieš Iraną bei Persų įlanka.

Baigdamas dar kartą grįžtu prie minties, kad kol kas, po savaitės šio karo prieš Iraną pagrindiniu laimėtoju, deja, yra Putino Rusija. Kodėl? Apie tai jau rašiau anksčiau.

Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas

“`

Jei norite, galiu dar ir **tą patį tekstą perrengti į Gutenberg blokų HTML formatą**, kad WordPress blokų redaktoriuje jis iškart tvarkingai susiskaidytų į pastraipas.