A. Medalinskas. Europa skęsta, o politinis elitas tik sako gražias kalbas

Europos laive vis daugiau pramušta skylių, vanduo kyla, o Europa, įskaitant Lietuvą, vis labiau yra paskendusi įvairiose diskusijose, krūvoje konferencijų, gražiose kalbose, aiškinantis, ar skylės laive kilo per neatsargumą ar blogiečiai padarė tyčia, kaip galima atsakyti blogiečiui, kuris gal ir skandina laivą, kad tik nesupykdyti, nes bus tada labai blogai.

Būtent tokios buvo mano baigiamosios mintys, kaip alegorija, šių dienų situacijai, kai jas vakar ryto Lietuvos radijo laidoje paprašė išsakyti jos vedėja L. Želnienė.

Šioje laidoje taip pat dalyvavo ir buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras L. Linkevičius, ir Europos parlamento narys P. Auštrevičius bei kiti jos dalyviai.

Kam įdomu, kviečiu paklausyti ČIA.

O šiaip, iš tikrųjų, kai pamatai, kad Lietuvoje, per keletą savaičių įvyksta 5, o gal ir daugiau tarptautinių konferencijų saugumo tema, kai anksčiau buvo per metus viena kita, kai žinai, kad vis daugiau užsienio šalių žurnalistų atvyksta į mūsų šalį, o juos domina ne Lietuvos ekonomika ir kultūra ar politinis gyvenimas, o siena su Baltarusija ir Suvalkų koridorius, tai dar geriau supranti, kad situacija labai rimta.

Ir neretai tos konferencijos baigiasi gražiomis kalbomis bei gražiais selfi. Žurnalistų vizitai virsta tekstais ir siužetais apie grėsmes.

Tada dar sužinai apie Vitkofo su rusais sutartą taip vadinamą taikos planą dėl karo pabaigos Ukrainai, kur Vašingtonas kažkodėl tai sutiko įdėti dar ir kažkokias saugumo garantijas Europai ar Putino pažadus nepulti Europos.

Ir, prisiminus kito agresoriaus: Hitlerio pažadus nieko nepulti Europoje vėl galvoji: ar šių dienų JAV vadovai yra tokie naivūs, kad tikėtų Putino pažadais, kaip kažkada Europa patikėjo Hitlerio pažadais, ar apakinti yra pasiūlytais milijardų vertės lobiais Rusijos Arktikoje ir Rusijos Sibire?

Ar tikrai nemato putinizmo (ne tik Putino) grėsmės Europai ir tiek susitelkė į Kinijos iššūkį, kad nieko daugiau nemato, negirdi?

Problema per pastaruosius keletą metų vykstančių konferencijų įvairiose šalyse ir daugybės išsakytų gražių kalbų ta, kad jos vyksta toliau besitęsiant plataus masto Rusijos karui, taip nualinusiam ir labai stipriai demoralizavusiam Ukrainą, vieną iš, matyt, nedaugelio Europos šalių, galėjusiai atsilaikyti prieš brutalią Putino karinę armadą.

Bet visos tos konferencijos vyksta ir daug gražių kalbų iš tribūnų išsakoma tada, kai aplink visi mato kylantį putinizmo grėsmės ir purvo bei kraujo vandenį jau ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos laive. O gražios kalbos, matyt, tęsis, kol kalbėtojų vanduo neišplaus kartu su kėdėmis.

Kai reikėjo per tuos visus Rusijos plataus karo metus ir dar anksčiau, kai Rusija per hibridinį karą nuo 2014 m. norėjo užgrobti Ukrainos Donbasą, tik vieno: mažiau kalbų ir daugiau realių, praktinių darbų.

Deja, miegantį ir trypčiojusį prezidentą Baideną pakeitė visiškai savo veiksmais, kaip galimas partneris nenuspėjamas Trampas, o Europoje kyla vis didesnis vidaus sąmyšis vietoj to, kad kol dar nevėlu, parodyti stuburą ir bent jau, priimti sprendimą numušti Rusijos dronus ir raketas virš dalies Ukrainos teritorijos tegu ir, sakant, kad taip saugomasi, jog jie neįskristų į pačių ES ir NATO šalių erdvę.

Ir, aišku, pagaliau priimti sprendimus numušti ar kitaip neutralizuoti neaiškios kilmės dronus savo šalių oro erdvėje. Bent tiek. Nelaukiant kol vanduo visiškai pakils.

Ar tai yra labai pesimistinis požiūris ir labai pesimistinės alegorija? Nemanau. Greičiau tai realistinis požiūris, suvokiant, kad laiko yra labai maža. Parodytas stuburas yra pati geriausia garantija nuo galimos agresijos.

Pasimetimo ir sąmyšio demonstravimas ar, priešingai, didelis pernelyg optimizmas ir gražios kalbos, kurios niekur neveda, tik kvietimas agresoriui daryti daugiau skylių ir bandyti skandinti Europos laivą.